REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Režisierius Tomas Donėla sako: „Talentingų žmonių procentas visuose žemynuose – ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Amerikoje – yra toks pats. Skirtumas tik toks, kaip valstybė su visomis struktūromis leidžia tam talentui vystytis“. Pasikalbėjus su būriu Lietuvos kino menininkų apima slogi nuotaika – vietoje paskatinimo kurti beveik visi susiduria su kliūtimis, trukdančiomis įgyvendinti idėjas.

REKLAMA
REKLAMA

Šiuo metu baigiantis montuoti savo naujausią filmą „Atsisveikinimas“, kuriame pagrindinis vaidmuo buvo patikėtas aktoriui Dainiui Kazlauskui, režisierius Tomas Donėla sako, kad Lietuvoje nėra suvokimo apie kultūros ir meno rėmimą.

REKLAMA

„Lietuvoje yra išsivystęs suvokimas apie „biznį“. Perėjau pusę Lietuvos verslininkų – nieko. Geriausiu atveju, esu girdėjęs, kad iš privačių rėmėjų filmo kūrėjai yra gavę pasiskolinti.

Kai rėmėjas nori duoti tau pinigų, paprastai jis sako: „Mano meilužė turėtų atlikti pagrindinį vaidmenį šiame filme; gal humoro turėtų būti daugiau; paskutinė scena turėtų būti kitokia“, – sakė nusivylęs režisierius.

REKLAMA
REKLAMA

„Kad kurtumei filmą Lietuvoje, reikia būti bepročiu“, mano T. Donėla.

„Nėra struktūros, kuri rūpintųsi kinu, nėra kino centro. Vienintelis pliusas, kad tu gali daryti, ką nori, yra palikta visiška kūrybinė laisvė.

Vis svarstau, kad taip yra dėl visiško abejingumo ar pagarbos kūrybai. Visa kita vienos problemos: aparatūros, pinigų, kvalifikuotų žmonių trūkumas“, – problemas vardijo T. Donėla.

Pasak menininko, Lietuvoje kinui per metus Kultūros ministerija skiria 8-9 mln. litų, kai kaimynė Latvija – 25 mln., Estija – 21-22 mln.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Talentingų žmonių procentas visuose žemynuose – ir Afrikoje, ir Azijoje, ir Amerikoje – yra toks pats. Skirtumas tik toks, kaip valstybė su visomis struktūromis leidžia tam talentui vystytis“, – savo mintimis dalinosi T. Donėla.

Menininkas pusiau juokais, pusiau rimtai prisipažino, į ką dažnai pavirsta jo derybos dėl naujam meniniam projektui įgyvendinti reikalingų lėšų su už jų paskirstymą ir kino meno plėtojimą Lietuvoje atsakinga institucija.

„Vienas žydas Jeruzalėje 25 metus 3 kartus per dieną eidavo melstis prie Raudų sienos. Sužinojo apie tai CNN, „Discovery“ ir sulėkė visi jo filmuoti. Žurnalistas klausia: „Ar tiesa, kad jūs 25 metus 3 kartus per dieną prie Raudų sienos einate melstis?“.

REKLAMA

Žydas patvirtina, kad tai tiesa, ir tada žurnalistas jo klausia: „Kaip jūs tai darote?“.

Žydas paaiškina, jog 9 valandą eina pasimelsti, kad diena gera būtų, per pietus – už šeimą, o vakare – už tai, kad gyvenime nors truputį džiaugsmo būtų.

Galų gale žurnalistas jo pasiteirauja, kaip šis jaučiasi po tokių dažnų maldų: „Man atrodo, kad visus tuos metus kalbuosi su siena“, – atsako jam žydas“.

Remti lietuviško kino rusai nebenori

„Lietuvai tapus Gruzijos „advokate“ Europoje bendrijoje su Rusija bendri projektai savaime ėmė strigti. Atšalus valstybių santykiams, anksčiau noriai su mumis kultūros srityje bendradarbiavę rusų kino ir televizijos industrijos atstovai pasakė:

REKLAMA

„Mes nebegalime leisti sau finansuoti Europos Sąjungos, taigi ir lietuviško kino“, – teigė režisierius Audrius Juzėnas.

„Filmui reikia tikro Sibiro upių, geležinkelių, tiltų, pokarinių traukinių stočių, taigos ir kalnuoto Altajaus peizažo. Neturėdami partnerių Rusijoje, kartu negalėsime disponuoti ir gausiai kinui Rusijoje skiriamomis lėšomis.

Tai labai apsunkina galimybę nuvykti į Sibirą su visa filmavimo grupe, o ypač gauti leidimus ten filmuoti strateginių objektų, tokių kaip geležinkelis, tiltai, traukinių stotys, žinant, kad viską reikia „užfaktūrinti“ 4-ojo dešimtmečio stiliumi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Filmas praranda autentišką natūrą ir poveikį žiūrovui. Į filmą planavome kviesti ne mažai šioje šalyje žinomų kino aktorių. Dabar vietoje 12 būtiniausių personažų turėsime viso labo 3-4“, – savo problemas dėstė filmą tremties tematika „Ekskursantė“ kuriantis Audrius Juzėnas.

Režisieriaus nuomone, kinas, jei jis būtų nukreiptas teisinga linkme, Lietuvai galėtų duoti ne mažiau naudos nei krepšinis.

„Aplinkinėse šalyse kinas – reprezentacinė kultūros sritis. Teatras – sunkiai transportuojamas, visada susiduriama su kalbos barjeru.

REKLAMA

Kinas – universalus, kosmopolitinis menas, peržengiantis valstybių sienas, ir galimybė Lietuvai visam pasauliui pristatyti save, savo istoriją, lūkesčius. Deja, ši galimybė buvo ir yra neišnaudota“, – teigė A. Juzėnas.

„Gauna kino gamintojas 2 mln. litų filmui, bet iš šios sumos kurdamas jis turės nurašyti apie 400 tūkst. litų vien tik pridėtinės vertės mokesčiams sumokėti”, – apie lengvatų nebuvimą kalbėjo A. Juzėnas.

„Lietuvoje kino kūrimo ir gamybos principai priverstinai pritempti prie egsistuojančio valstybės biudžeto modelio. Su juo susiję daugybė kiną žlugdančių apribojimų ir trukdymų.

REKLAMA

Turi skelbti konkursą aktoriams ir pagal jo rezultatus turėtum kviesti į kadrą pigiausiai dirbantį. Tas pats ir su operatoriaus technika, kino juosta, laboratorija, kranais, nuomojamomis patalpomis.

Jei imtų pagal raidę laikytis kinui pritaikomos „batų gamybos“ organizavimo tvarkos – filmo niekada nenufilmuotų nei režisierius, nei save gerbiantis prodiuseris“, – teigia A. Juzėnas.

Režisierius nuogąstavo, kad kitąmet Lietuvos kino gamintojus neišvengiamai prislėgs bendra ekonominės krizės našta.

„Jei šiandien yra skambiai deklaruojama, kad kinui yra skirti apie 8 mln. litų, tai dėl krizės sukrėtimų kitais metais tas skaičius gali būti katastrofiškai mažas, kad ir vargani 5 mln. litų. O tai yra viso labo vieno vaidybinio filmo sąmata“, – nelinksmomis nuojautomis dalinosi A. Juzėnas.



Ragina sutvarkyti Rėmimo įstatymą

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dokumentinį filmą apie rašytoją Jurgą Ivanauskaitę „Šokis dykumoje“ kurianti režisierė Agnė Marcinkevičiūtė prisipažino, kad jei ne finansiniai sunkumai, filmas jau būtų buvęs sukurtas.

Kadras iš filmo „Šokis dykumoje“, R. Misevičiūtės nuotr.

„Filmas nebūtų kuriamas 2 metus, jei būtų pinigų. Jis būtų sukurtas per metus, gal net 7 mėnesius“, – atvirai pasakojo režisierė.

Anot A. Marcinkevičiūtės, lietuviai nesuinteresuoti remti kino, nes nesutvarkytas Rėmimo įstatymas.

Režisierė prisipažino, kad pragyventi iš vieno darbo kino menininkui neįmanoma.

„Didžiausia mano, kaip kūrėjos, problema yra ta, kad negaliu dirbti vieno darbo, nes iš jo neišgyvenčiau. Kai priartėjusi prie Tibeto turi sugrįžti į LTV2, kai vieną dieną galvoji apie vieną, o kitą dieną jau turi stverti kitą darbą, prasideda kūrybinė šizofrenija“, – tikino režisierė.

REKLAMA

Dalį filmui sukurti reikalingos sumos – 35 tūkst. litų – skyrė bendrovė TEO LT. Jie taip pat rėmė filmo „Nuodėmės užkalbėjimas“ (rež. Algimantas Puipa) kūrimą.

Filmo prodiuserė Živilė Gallego džiaugėsi, kad nepaisant finansinių sunkumų, filmas bus baigtas ir pasieks Lietuvos žiūrovus vasario mėnesį.

„Pragyventi iš kino – neįmanoma“

Šiomis dienomis Kultūros ministerijai naujo filmo projektą ketinanti pristatyti režisierė Kristina Buožytė sako, kad jei ne jos, kaip studentės statusas, filmo „Kolekcionierė“ už 40 tūkst. litų sukurti nebūtų pavykę.

REKLAMA

„Šį filmą su tokia suma pavyko sukurti tik todėl, kad aš buvau studentė. Menininkai laikosi taisyklės padėti savo tik pradedantiems kolegoms. Aktoriai juk irgi kažkada buvo studentai.

Filmo „Kolekcionierė“ filmavimo aikštelė, A. Avižinio nuotr.

Visa grupė, operatorius, prodiuseris, kostiumų dailininkas dirbo nemokamai“, – prisipažino K. Buožytė.

Priversta išsiversti su labai kukliomis lėšomis, K. Buožytė, kaip ir dauguma kino menininkų, savo filmą iš pradžių nufilmavo video juosta.

Vėliau, gavus beveik 100 tūkst. litų valstybės paramą, „Kolekcionierė“ buvo perkelta ant 35 mm kino juostos.

REKLAMA
REKLAMA

„Buvo gėda prašyti, kad aktoriai filmuotųsi vilkėdami savo drabužius“, – prisipažino jaunoji režisierė.

Butus, kuriuose buvo filmuojama, grimui reikalingas priemones padėjo suieškoti K. Buožytės bičiuliai.  

„Dirbti ir pragyventi iš kino – neįmanoma. Visi jaunieji kūrėjai turi darbus televizijoje arba reklamos agentūrose. Visi tikisi, kad vieną dieną sukurs projektą, kuris atneš pinigų.

Kita vertus, kai ateina jaunas, dar nieko nepadaręs žmogus ir reikalauja pinigų, valstybei gali būti pavojinga investuoti didelę sumą“, – svarstė K. Buožytė.

Kino taryboje dirba ne tie žmonės

„Lietuvos dotacija kinui labai nedidelė. Tai sukuria didelę konkurenciją tarp tų, kurie neturėtų konkuruoti tarpusavyje. Turėtų būti daugiau fondų, į kuriuos galėtų kreiptis kūrėjai, prireikus lėšų filmui kurti.

Vienas fondas skirsto pinigus visų žanrų filmams: istoriniams, jaunimo, vaikams... Suveliami kriterijai, pagal kuriuos jie turėtų būti vertinami“, – sakė pagrindinę šalies kino menininkų problemą paprašyta įvardinti režisierė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) mokomosios kino ir TV studijos direktorė Inesa Kurklietytė.

REKLAMA

Dar viena didelė problema – debiutuojantys kino kūrėjai, nors ir įgiję savo specialybės diplomą, apskritai negali kreiptis į Kino tarybą.

Jie gali teikti paraiškas tik į Kultūros rėmimo fondą, t. y. į tą patį fondą, kuris bendra tvarka skirsto lėšas visiems kino projektams.

„Debiutiniam filmui prasibrauti pro konkursų labirintus galimybės dar mažesnės“, – pasakojo I. Kurklietytė.

„Reikia kurti Nacionalinį kino centrą, kuris užsiimtų ne tik lėšų skirstymu, bet ir kino veiklos strategija, tarptautiniu bendradarbiavimu, kino filmų sklaida. Reikia tobulinti ir Kino įstatymą“, – lrt.lt sakė I. Kurklietytė.

„Kino tarybai pateikiamus projektus svarsto žmonės, kurie nedalyvauja kino procesuose, žmonės, kurie yra labai toli nuo kino. Tokią tvarką būtina keisti“, – teigė šiuo metu filmą „Sibiro Madona“ kurianti režisierė.

Kadras iš filmo „Sibiro Madona“, I. Kurklietytės nuotr.

3 metus vystomo projekto „Sibiro Madona“ dėl stringančio finansavimo negalinti užbaigti menininkė kritikavo galiojančią kino projektų finansavimo tvarką.

„Esame nufilmavę ketvirtadalį filmo. Tikimės, kad filmavimo darbus galėsime pratęsti šią žiemą. Tokių įstrigusių, kurtų ilgiau nei trejus metus filmų Lietuvoje yra ne vienas.

REKLAMA

Į tą pačią eilę, kurioje savo dalies laukia dar nefinansuoti filmai, tęstiniai projektai neturėtų stoti, bet yra kitaip“, – pasakojo I. Kurklietytė

Sunkiausia – debiutuojantiems režisieriams

„Kiek tų pinigų bebūtų, jų visada bus mažai, nes kinas – turbūt brangiausia meno rūšis“, – sakė filmą „Artimos šviesos“ baigęs filmuoti Ignas Miškinis.

„Man „Artimų šviesų“ scenarijaus rašymas truko dvejus metus, dabar filmavimo ir montavimo darbai trunka dar pusę metų. Iš valstybės mes gavome 1 mln. 400 tūkst. litų“, – lrt.lt pasakojo režisierius I. Miškinis.

„Viskas priklauso nuo to, ką su ta suma nori daryti. Jeigu nusipirkti butą, namą arba automobilį – tai tikrai labai nemaža suma, bet jeigu nori kurti kiną su didele žmonių komanda, kokybiškai nufilmuoti, paskui dar postprodukcija, garso darbai – tai yra maža suma“, – teigė režisierius ir pridūrė, kad iš Kultūros ministerijos gautos sumos nepakako, todėl teko prašyti finansinės Europos fondo „Eurimages“ ir partnerių iš Vokietijos „Filmstiftung“ pagalbos.

I. Miškinis, kaip ir I. Kurklietytė, teigė, kad sunkiausia Lietuvoje yra debiutuoti.

„Jaunas menininkas iš karto įspraudžiamas į kažkokius rėmus, jam pasakoma, kad kurs tik tokiomis sąlygomis, tik su tokiu biudžetu ir tik apie tai, kas pasakyta – tokia pozicija yra labai netoliaregiška, negerai kvepianti atgyvena“, – teigė I. Miškinis, manantis, kad pradedančiam kūrėjui turėtų būti suteikiama maksimali finansinė parama ir visiška veiksmų laisvė.

REKLAMA

Kadras iš filmo „Artimos šviesos“, I. Miškinio nuotr.

„Kas Lietuvoje yra gerai? Vokietijoje, jeigu tu asmeniškai pažįsti du aktorius, tai jau gali su jais bendrauti, su kitais to paties daryti negali. Yra agentūros, turi joms skambinti, agentams duoti skaityti scenarijų. Lietuvoje aš galiu dabar bet kokiam aktoriui vakare paskambinti ir pakviesti išgerti kavos“, – pasakojo apie barjerų tarp Lietuvos aktorių ir režisierių nebuvimą I. Miškinis.



Išeitį siūlo Gytis Lukšas

Kultūros ministerijos Profesionalaus meno skyriaus vyriausiosios specialistės Gerdos Butkuvienės pateiktais duomenimis, 2008 m. gautos 94 kino gamybos ir kino sklaidos paraiškos, iš jų dalinis finansavimas skirtas 39 projektams.

Praėjusiasi metais buvo gautos 127 kino gamybos ir kino sklaidos paraiškos, iš jų dalinis finansavimas skirtas 50 projektams.

„Kadangi tepraėjo šešios dienos po konkurso paskelbimo, kol kas nesame gavę nė vienos kino srities paraiškos. Kaip rodo praktika, daugelis prodiuserių naudojasi paskutinės dienos ir paskutinės nakties galimybe išsiųsti į ministeriją paraiškas“, – apie prieš keletą dienų startavusį naują kino projektų dalinio finansavimo konkursą pasakojo G. Butkuvienė.

REKLAMA

Anot kino menininkų globėjos, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas jau pateikė pasiūlymų dėl galimybės suteikti tam tikrų mokesčių lengvatų verslininkams, ketinantiems remti filmų gamybą.

„Galimos alternatyvos, atsižvelgiant į Lietuvos kino rinkos ypatumus, bus apsvarstytos ir išdiskutuotos darbo grupės posėdžiuose su kino srities profesionalais“, – prižadėjo G. Butkuvienė.

G. Butkuvienės teigimu, svarstant gautas paraiškas laikomasi tvarkos ir terminų, nustatytų valstybės biudžeto asignavimų ir Nacionalinio kino rėmimo programos lėšų skyrimo kino projektams taisyklėse.

„Konkursas skelbiamas metų ketvirto ketvirčio pradžioje, gautos paraiškos tikrinamos 20 darbo dienų nuo paskutinės paraiškų priėmimo dienos, Kino taryba ne vėliau nei per 60 darbo dienų nuo paraiškų gavimo išanalizuoja ir įvertina paraiškas bei pateikia kultūros ministrui savo pasiūlymus dėl projektų dalinio finansavimo“, – sakė apie režisierių nusiskundimus dėl lėtai iki jų keliaujančių lėšų paskirstymo tvarką išgirdusi G. Butkuvienė.

G. Butkuvienės teigimu, jau padėti pamatai ir Nacionalinio kino centrui.

„Nacionalinio kino centro koncepcija buvo patvirtinta kultūros ministro įsakymu šių metų liepos 29 d. Kad būtų įgyvendinta koncepcija, numatoma pakeisti Kino įstatymą ir kitus teisės aktus.

REKLAMA

Tam tikslui buvo sudaryta ir kultūros ministro įsakymu patvirtinta darbo grupė, į kurią įeina Kultūros ministerijos specialistai, Lietuvos kinematografininkų sąjungos atstovai ir Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovai.

Kaip konsultantai į darbo grupes posėdžius bus kviečiami Lietuvos kino industrijos ir Lietuvos rodytojų asociacijos atstovai, kiti specialistai.

Numatoma, kad nauja Kino įstatymo redakcija bus parengta iki 2009 m. antrojo ketvirčio pabaigos. Tuomet bus įgyvendinami kiti koncepcijoje numatyti nuostatai, steigiamas Nacionalinio kino centras, tvirtinami Nacionalinio kino centro nuostatai, tvirtinamos Nacionalinio kino centro veiklos programos“, – pasakojo Kultūros ministerijos atstovė.

Anot G. Butkuvienės, Nacionalinio kino centras rengs kino sritį reglamentuojančius teisės aktų projektus ir organizuos kino projektų konkursus.

Nacionalinis kino centras taip pat bus atsakingas už valstybės biudžeto lėšų kinui paskirstymą, atstovaus Kultūros ministerijai užsienio institucijose bei organizuos Kino tarybos veiklą.

Nacionalinio kino centro specialistams bus patikėta tvarkyti Filmų registrą, organizuoti Filmų indeksavimo komisijos veiklą, vykdyti Kino edukacijos programą.

Šios įstaigos specialistams bus patikėta ir kino paveldo susigrąžinimo iš užsienio programos vykdymas, nacionalinės filmotekos steigimas, taip pat kino srities statistikos ir informacijos kaupimo ir sisteminimo funkcijos.

Andželika Lukaitė

lrt.lt

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų