Tuo pat metu atsidariusių alternatyvios muzikos klubų „Musė“ ir „El Psycho“ likimai susiklostė skirtingai. Psicho klubas agonijoj baigė savo egzistavimą, o „Musė“ gyvuoja ir po truputį įgauna pagreitį.
„Balso.lt“ naktinių pramogų ekspertas Laurynas Dapšys, norėdamas sužinoti, kaip sekasi alternatyvinės visuomenės pamėgtam klubui, pakalbino vieną iš „Musės“ bendrasavininkų ir grupės „Spički“ gitaristą Miroslavą Gerasimovičių.
- Po kelių mėnesių „Musė“ švęs metų jubiliejų. Gal galima būtų daryti pirmąsias išvadas?
- Mes atradome nišą, kuri buvo tuščia. Ją užpildėme, atsirado sava vis gausėjanti publika. Galima tai pavadinti išlikimo sėkme, kadangi visą laiką dirbame savanorių pagrindais. Šios veiklos kaip smulkiojo verslo pavadinti negalėtume. Yra barmenas, kuris gauna atlyginimą, o visi kiti - savanoriai. Dėl to ir išgyvenome. Nuo pat pradžios vadinamąjį dizainą darėme savo rankomis, ir tai kainavo kur kas pigiau nei samdytis statybininkus ir dizainerius. Nežinau, kiek kainavo „El Psycho“, bet manau, kad kur kas daugiau.
- Kodėl tokia veikla negali būti pelninga?
- Galėtų būti pelninga, tačiau reikėtų tam skirti daugiau laiko. Visi esame dirbantys žmonės ir rūpinimasis klubu ne pagrindinis mūsų užsiėmimas. Tai daugiau laisvalaikis, toks sunkusis laisvalaikis. „Musei“ reikia atsidavimo.
- Kodėl nepabandote mesti savo darbus ir stipriau užsukti šį verslą? Galėtumėte grupėms mokėti didesnius honorarus, jos labiau stengtųsi scenoje?
- Manau, kad vienas klubas kelių žmonių neišmaitins. Mums užtenka sumokėti nuomą ir šiek tiek padengt investuotus pinigus. Be to, honorarai neturi įtakos muzikanto atsidavimui. Kartais net labai dideli pinigai negarantuoja gero koncerto.
Svarbiausia, kad būtų nemaža grupė žmonių, kurie čia lankytųsi ne tik per renginius, bet ir paprastom dienom. Leistų klube savo laiką ir pinigus.
- Tai ar galima būtų sakyti, kad undergroundinė publika yra nemoki?
- „Musės“ nevadinčiau undergroundiniu klubu. Mes nesam kažkokiam pogrindyje ir turime visus leidimus. Pavyzdžiui, klubas „Vienuolika dvidešimt“ yra neoficialus, uždaras, skirtas tik saviems.
O publika - ji skirtinga. Priklauso nuo renginių. Iš tiesų aš pats nesu nei ekonomistas, nei verslininkas, tiesiog viskas nutiko labai netikėtai. Ieškojom patalpų repeticijom, o gavosi klubas, todėl kai kurie žingsniai buvo labai sėkmingi, kiti - visiškas fiasko.
- Gal galėtum plačiau papasakoti apie sėkmingiausius ir ne visai pavykusius renginius?
- Labai sėkmingas buvo grupės „Frekenbok“ koncertas po metus trukusio negrojimo. Susirinko gal 350 žmonių. Tai šiek tiek per daug, tačiau viskas buvo labai gerai. O nesėkmingiausias tai kad ir praėjusio trečiadienio renginys, kai koncertavo italų emo hardcore grupė. Atėjo tik vienas žmogus, todėl teko kviesti bare žiūrėjusius futbolą sirgalius, kad ateitų pabūti salėje ir palaikyti grupę.
Nenoriu girtis, tačiau su grupėmis atsiskaitome visada sąžiningai. Jei nėra susirinkę žmonių, mokame iš savo kišenės.
- Kaip parenkate klubo muzikos stilių? Nuo pat pradžios deklaravote platų žanrų spektrą. Tačiau turbūt ne visos grupės galėtų groti „Musėje“?
- Priklauso, ar atlikėjai patinka, ar nepatinka. Kitas kriterijus - grupė turi pritraukti žmones. O stilistika įvairi, negali būti tik popso.
- Ar „Biplan“ galėtų groti „Musėje“?
- Galėtų. Kodėl gi ne?
- O Mamontovas?
- Aišku, kad taip. Negalėtų Radžis.
- Tai tu kalbi apie tokį hardcore pop.
- Taip. Geras apibūdinimas. Pavyzdžiui, „Biplan“ norėjo pas mus pasirodyti, o Mamontovo honorarai tokie, kad...
- Pavyzdžiui, Moby savo šlovės viršūnėje grojo prie metro kažkur Londone.
- Manau, kad ir Mamontovas galėtų kažką panašaus sau leisti.
- Dažnos tokių klubų problemos yra kaimynai. Kokie jūsų santykiai su jais?
- Esame administraciniame pastate, nors su kaimynais problemų yra buvę. Jie gyvena net už 60 metrų, tačiau mūsų liaudis neformali, jos susirenka nemažai. Geria, išsidirbinėja lauke. Su tuo labai kovojame, kadangi gavome griežtą įspėjimą. Tenka vaikyti žmones, bandom aiškint geruoju, bloguoju, nes kitaip yra grėsmė, kad klubą gali uždaryti.
- Tokia veikla kainuoja papildomų nervų. Įdomu, ką apie tai mano jūsų antrosios pusės?
- Mes visą šį reikalą ir užsukome su antrosiomis pusėmis. Pradžioje viskas buvo labai įdomu, tačiau kai praėjo keli mėnesiai, tas įdomumas po truputį mažėjo, pasitaikydavo įvairių ultimatumų. Moterimis reikia skirti dėmesio, o ne klube tūsintis. Net nesitūsinti, o dirbti.
