REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Per Seime surengtą Donoro dieną buvo demonstruojamos ištraukos iš režisieriaus Sauliaus Beržinio kuriamo dokumentinio filmo apie organų donorystę ir transplantaciją Lietuvoje „Širdies monologai“, rašo „Respublika“.

REKLAMA
REKLAMA

Nežinia gimdo baimę


Nepagydomų ligonių skausmas ir viltis, jausmai ir emocijos žmonių, dovanojusių savo artimųjų organus, dokumentinių kadrų žiūrovams atskleisti iš pirmų lūpų.

REKLAMA

Žinomas dokumentinių filmų kūrėjas, „Vėliavos iš plytų“ ir „Tremties ainių“ autorius S.Beržinis su medicina susijusios temos ėmėsi pirmą kartą. Filmavimo grupė jau praleido keletą dienų Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose, kur kalbėjosi su sudėtingiausius organų persodinimus atliekančiais medikais, ligoniais, sulaukusiais neįkainojamos dovanos - donoro širdies, kepenų, kasos ar inksto.

Įamžinta ir jaudinanti donoro organų kelionė Karinių oro pajėgų sraigtasparniu į ligoninę, iki smulkmenų sustyguotas transplantacijos brigadų darbas.

REKLAMA
REKLAMA

Šis dokumentinis filmas kuriamas Nacionalinio organų transplantacijos biuro (NOTB) užsakymu. NOTB vadovė Asta Kubilienė „Respublikai“ sakė, kad Lietuvoje organų donorystė dar apipina įvairių mitų, žmonės nepasitiki medikais, baiminasi, kad jie gali būti suinteresuoti paimti organus, kai pacientas dar gyvas.

„Žmonėms labai dažnai sunku suvokti, kas yra smegenų mirtis, kurią konstatavus organai gali tikti transplantacijai. Tai nėra mirtis sutojus širdžiai ar kvėpavimui. Smegenų mirtys labai retos – Lietuvoje per metus būna apie 50 atvejų, o laukiančiųjų kokio nors organo persodinimo – apie 1000. Todėl taip svarbu išsaugoti kiekvieną potencialų donorą, – aiškino A.Kubilienė. – Norėjome, kad dokumentinio kino kalba būtų atskleista, kaip organizuojamos transplantacijos, koks sinchroniškas turi būti daugelio žmonių darbas, ir kad jokie piktnaudžiavimai čia tiesiog neįmanomi. Baimę gimdo nežinojimas, tad mūsų tikslas – parodyti žmonėms tikrąjį transplantacijos procesą“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žmogiškumas – tarsi ledkalnis

S.Beržinis teigė ketinąs paliesti filme ne tik medicininę, bet ir žmogiškąją donorystęs pusę, parodyti koks dosnus gali būti žmogus net pačią sunkiausią gyvenimo akimirką, netekęs savo artimojo.

„Organų donorystė – tai sritis, kur žmogiškumas tiesiog prasiveržia, iškyla tarsi ledkalnis į vandens paviršių ir tampa aiškiai matomas, – kalbėjo režisierius. – Norime parodyti visus to kilnaus akto liudytojus – ir medikus, ir donorų artimuosius, ir tuos žmones, kurie laukia organo, jau sulaukę ar vis dar nepraradę vilties...“

REKLAMA

Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Pediatrijos klinikoje S.Beržinio filmavimo grupė susitiko su dviem mamomis, dovanojusiomis savo vaikams inkstus. Regis, tėvai dėl savo atžalos gali padaryti viską, bet dažnai tėvų ir vaikų organai yra nesuderinami. Net jei organas ir tinka, apsispręsti labai sunku: tarsi šešėlis persekioja baimė, ar likus su vienu inkstu nepablogės sveikata, ar padovanojęs inkstą vienam iš vaikų, donoras galės pasirūpinti ir užauginti ne tik transplantuotąjį, bet ir kitus savo vaikus.

Gyvenimo ir mirties akistata

Trylikametė Deimantė iš Druskininkų vėl svajoja sugrįžti į muzikos mokyklą mokytis groti pianinu. Muzikos teko atsisakyti, kai nustojo veikęs jos vienintelis inkstas ir teko pradėti hemodializes.

REKLAMA

Laimė, transplantacijos Deimantei ilgai laukti nereikėjo, nes inkstą dovanojo jos mama Jolanta.

Deimantės tėčiui Valerijui, iš kurio mergaitė paveldėjo retą inkstų ligą, sėkmė šypsojosi trumpai: jo motinos dovanotas inkstas nustojo veikęs praėjus keletui metų po transplantacijos. Naujo donoro organo laukiančiam vyrui triskart per savaitę atliekamos hemodializės. Žvelgdamas į gyvenimu vėl besidžiaugiančią dukrą, jis viliasi, kad tokia diena išauš ir jam.

„Kai pagalvoji, baisiausia, kad mano viltis pagaliau normaliai gyventi priklauso nuo kito žmogaus mirties“, – tyliai pratarė Valerijus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Klaipėdietei Giedrei nebuvo sunku apsispręsti dovanoti inkstą sergančiai dukrai, bet Ievutei mamos auka nepadėjo – organizmas inkstą atmetė, antroji transplantacija, donoro inksto, taip pat nebuvo sėkminga. Dabar jai vėl atliekamos hemodializės, ji gydoma ir ruošiama naujai transplantacijai.

Vaikų nefrologė dr. Rimantė Čerkauskienė, daugiau nei dešimtmetį gydanti ir ruošianti transplantacijai vaikus, sergančius inkstų nepakankamumu, prisipažino iki šiol negalinti suvaldyti graudulio, kai pro skyriaus langą pamato į aikštelę šalia Santariškių klinikų besileidžiantį sraigtasparnį, atgabenusį naujo gyvenimo viltį gal net keliems sunkiems ligoniams.

REKLAMA

„Nežinau kodėl, bet tokiomis akimirkomis negaliu galvoti apie transplantaciją mechaniškai – kad žmogui viso labo išimamas neveikiantis organas ir įsiuvamas sveikas, – kalbėjo gydytoja. – Vis dėlto yra kažkas nepaprasto, kai žmogus, kurio gyvenimas staiga nutrūko, išgelbsti nuo mirties sunkų ligonį ar padovanoja gyvenimą vaikui...“

Alia Zinkuvienė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų