Lietuvoje nuolat trūksta visų grupių kraujo. Mūsų šalis - paskutinė Europoje pagal donorų kraujo panaudojimą, tačiau sveikatos valdininkai nerimauti nelinkę. Lietuvoje veikiančių dviejų kraujo centrų nesutarimus jaučia ir donorai. Tai neskatina jų ryžtis kilniems poelgiams.
Šiaulietis kraujo donoras Juozas Dapšauskas ne tik pats duoda kraujo, bet ir nuolat organizuoja donorystės akcijas tarp studentų. Tačiau jį nemaloniai nuteikia paslaptinga dviejų Lietuvoje veikiančių kraujo donorystės centrų kova. „Žmogus duoda kraujo vedamas kilnaus tikslo, todėl bet kokie atgarsiai apie įtartiną kraujo donorystės sistemos veiklą yra pražūtingi. Donorų nedaugėja, kraujo trūksta“, - LŽ pabrėžė J.Dapšauskas.
Nuopelnai nevienodi.
Pradėkime nuo paprastų pavyzdžių. Šiaulietis visai neseniai sužinojo, kad nusipelniusiems donorams buvo skirti skatinamieji prizai - dviračiai. Kauno kraujo donorystės centras dalijo juos tiems asmenims, kurie neatlygintinai davė kraujo po 20 kartų. Vilniuje pagrindinę būstinę turintis Nacionalinis kraujo centras suskubo išdalyti dviračius 15 sykių kraujo davusiems donorams, o tam pačiam centrui priklausantis Klaipėdos skyrius dovanojo šias transporto priemones visiems, kurie nepagailėjo savo kraujo 10 kartų.
Visuomeninės organizacijos „Šiaulių donoras“ vadovė Danutė Jakštonienė tikina, jog dėl tokios „politikos“ dviračių greitai neliko. Daug nusipelniusių šiauliečių donorų tenkinosi DVD grotuvais. Dviračius gavę laimingieji dalyvavo Šiaulių dienų šventėje ir propagavo neatlygintiną kraujo donorystę. O juk tokių galėjo būti daugiau.
Konkurencija ar priedanga?
Ką tai reiškia? Kodėl už valstybės pinigus nupirkti dviračiai dalijami vadovaujantis skirtingais principais? Atsakymo į šį klausimą rasti nepavyko, tačiau jo paieškos suintrigavo.
Kaune įsikūrusio Kraujo donorystės centro direktorius Arūnas Jonas Venslauskas tvirtina, kad jokios konkurencijos nėra ir negali būti - juk už kraują moka valstybė. A.J.Venslausko teigimu, po tariamos konkurencijos skraiste bandoma paslėpti tikrąjį skandalą. Tačiau kalbėti apie tai konkrečiau jis atsisakė.
Nacionalinio kraujo centro direktorius Vytenis Kalibatas, iš pradžių mielai sutikęs bendrauti su LŽ, atsisakė kalbėti su žurnalistu, kai išgirdo būsimo pokalbio temą: „Tik po atostogų. Tik ne telefonu“.
Panašiai baigėsi pastangos rasti reikiamos informacijos Sveikatos apsaugos ministerijoje (SAM). Kraujo donorystę kuruojanti ministerijos sekretorė Rima Vaitkienė pageidavo gauti klausimus per SAM Ryšių su visuomene skyrių, mat tikino esanti labai užimta. Tačiau atsakymų LŽ nesulaukė, o SAM Ryšių su visuomene skyriaus atstovai principingai neatsiliepė į skambučius.
Kodėl niekas iš sveikatos valdininkų nenori kalbėti ligoniams skaudžia tema? Privačiai donorystės sistemai atstovaujantis Kauno kraujo donorystės centro direktorius A.J.Venslauskas aiškina, jog tai natūralu. Vieni bijo, nes esą jau yra įsipainioję į nešvarius darbelius, kiti, nors ir viską žino, tiesiog nenori kalbėti apie kriminalu atsiduodančią pinigų plovimo mašiną.
Tačiau A.J.Venslauskas ramina donorus - į užsienį kraujo niekas neparduoda ir jų kilnumu nesinaudoja. Kraujo labai trūksta mums patiems - gydymo įstaigų poreikiai sunkiai patenkinami.
Kadangi atsakymo iš SAM nesulaukėme, klausimus pateikiame viešai. Kas vyksta tarp kraujo centrų? Ar lygios atsiskaitymo sąlygos - kodėl su vienais atsiskaitoma, o kiti turi gaminti kraują už savo pinigus? Kodėl Nacionalinis kraujo centras nesirūpina visos šalies kraujo donoryste? Kaip skatinama donorų motyvacija? Ar nusipelnę donorai gaus žadėtas pensijas? Kaip planuojama pasiekti tokį neatlygintinos kraujo donorystės lygį, kokio reikalauja Europos Sąjunga (ES)? Iki jo - kaip iki dangaus. Briuselis įpareigojo Lietuvą kraujo donorystę padaryti neatlygintiną. Šiuo metu neatlygintinų kraujo donorų daugėja, tačiau jų vis dar mažuma.
Kraujo trūksta nuolat
„Šiaulių donoro“ vadovė D.Jakštonienė pabrėžė, kad Lietuvoje neatlygintinos donorystės padėtis išties prasta. „Sistemų yra daug, bet vis tiek viskas remiasi į žmogų - donorą. Danijoje veikia vienas pagrindinis kraujo centras ir dar 10 mažų. Suomijoje 80 proc. kraujo centrų yra privatūs. Šiose šalyse būti donoru - didžiulė garbė“, - sakė ji.
D.Jakštonienė priminė, jog kalbant apie kraują nederėtų vartoti žodžio „pirkti“. Taip jau priimta, kad beveik visoje Europoje už kraują pinigų niekas nemoka. Juk kraujas, kurį davė donoras, „grįžta“ - jo kiekis atsigamina natūraliai. O jei donorą ištinka nelaimė, panaudojamas kitų donorų kraujas. Skiriama pinigų už kraujo paėmimą, perdirbimą. Kompensuojama donorams už sugaištą laiką, kelionės išlaidas. Tačiau pats kraujas neperkamas ir neparduodamas.
LŽ kalbantis su D.Jakštoniene Šiaulių kraujo centrą pasiekė pavojaus signalas - nedelsiant reikia III grupės kraujo. Tądien Šiauliuose kraujo davė palyginti nemažai žmonių - 24. Tačiau reikiamos grupės - vos vienas kitas. Teks vežti iš kitų miestų.
Tuo metu A.J.Venslauskas aiškino, jog šnekėti viešai apie šalies donorystę krečiančias negeroves pavojinga. Esą blogiausia gali būti ligoniams, kuriems reikia kraujo. Jei donoras supras, kad iš jo kilnaus poelgio tyčiojamasi, kraujo dar labiau trūks. Tai gali kainuoti žmonių gyvybes. Statistika byloja, kad 4 tūkst. donorų išgelbėja 500-1000 gyvybių.
Centro direktorius pažymėjo, jog niekur pasaulyje nematė tokios kraujo donorystės sistemos kaip Lietuvoje: „Donorų paieška, skatinimas užkrautas kraujo centrams ant pečių, nors šie turėtų tik paimti kraują ir tinkamai jį perdirbti. Donorų paieška daugelyje Europos ir pasaulio šalių užsiima įvairios savanoriškos organizacijos, tokios kaip Raudonasis Kryžius. Mes turėtume tik pranešti joms, kokio kraujo trūksta labiausiai“.
D.Jakštonienė atskleidė, kad donorų skatinimas - nelengvas darbas. Daugelis net jaunų žmonių duodami kraujo klausia, o ką gaus už tai? Ne taip jau ir mažai - nemokamus kraujo tyrimus, kurių kaina anksčiau siekė apie 150 litų. Dabar ji keletą kartų didesnė, nes nuo šiol kiekvieno donoro kraujas tiriamas naujausia aparatūra, kuri gali nustatyti daugybę dar nepasireiškusių ligų ar polinkį į jas. „Dažnai organizuojame donorystės akcijas tarp studentų. Išvykdama pas juos pasiimu ir medaus - kaip paskatinimą jaunam žmogui už gerą darbą“, - pasakojo D.Jakštonienė.
Jaučiasi persekiojamas
Šiuo metu šalyje veikia šeši kraujo centrai. Nacionalinio kraujo centro punktai yra Vilniuje, Panevėžyje ir Klaipėdoje. Kauno kraujo donorystės centro - laikinojoje sostinėje, Šiauliuose ir Klaipėdoje.
Kauno kraujo donorystės centro direktorius tikina, kad su šiuo centru bandoma susidoroti. Viskas prasidėjo, kai, vadovaujantis ES direktyvomis, kraujo centrai buvo iškeldinti iš ligoninių. Tada Klaipėdos mieste, kur nuolat trūkdavo kraujo, Kauno kraujo donorystės centras atidarė savo padalinį. Uostamiestyje jau veikė Nacionalinio kraujo centro padalinys. Kraujo badas esą baigėsi, kai Klaipėdoje įsitvirtino ir kauniečiai. „Donorų nepadaugėjo, tačiau buvo sutvarkytas aprūpinimas krauju. Šiuo metu esant reikalui kraujas į Klaipėdą tiekiamas iš Šiaulių ir Kauno, ne tik iš Vilniaus. Pasiektas neblogas rezultatas. Anksčiau aprūpinimas krauju siekė vos 53 proc., dabar šis rodiklis - beveik 100 procentų“, - tikino A.J.Venslauskas.
Jis pabrėžė, kad dėl naujai įkurto Klaipėdos kraujo centro reikalaujama papildomų licencijų. „Puikiai žinau, jog jų nereikia. Tai, kad darbuotojai perbėgo į mūsų skyrių, liudija viena - žmonės eina ten, kur jiems geriau. Donorai pasirenka tą centrą, kuriame patogiau apsilankyti“, - sakė jis.
Valstybė Kauno kraujo donorystės centrui jau skolinga per 1,5 mln. litų už pagamintą kraują. Kai baigsis šis mėnuo, skola sieks per 2,5 litų. „Greitai neturėsime galimybės už savo lėšas pagaminti kraujo. Iš 4500 donorų paėmiau kraujo už nuosavus pinigus“, - skaičiavo A.J.Venslauskas.
Jis teigė, jog yra verčiamas pasirašyti sutartis, kuriose figūruoja itin mažos pinigų sumomis. „Esame pajėgūs paimti kraujo kur kas daugiau, nei mums nurodo ministerija. Tuo metu Nacionalinis kraujo centras turi tokias sutartis, kurių sąlygų neįstengia įvykdyti. Manau, tai finansinis susidorojimas. Ministerijoje esu girdėjęs raginimą pasitraukti iš Klaipėdos, ir skolos bus sumokėtos tą pačią dieną. Kartais kyla minčių paimti tiek kraujo iš donorų, kiek pajėgiu. Jei valstybė nepirks, išpilsiu. Tačiau taip nepasielgčiau, nes pats esu medikas, chirurgas. Kraujas - ne vitaminai, kurių galima nepaduoti. Ligoninės paims donorų kraują, nes jo visada trūksta“, - kalbėjo A.J.Venslauskas.
