Keliolika metų politinės įtampos ir skurdo persekiojami armėnai kilus karui Gruzijoje vėl įsitikino, kokie pažeidžiami yra gyvendami viename jautriausių regionų, rašo „Respublika“.
Skaičiuoja prarastus pinigus
Tarp pasaulio galingųjų priversta laviruoti Kaukazo šalis netruko skaudžiai pajusti karinio konflikto pasekmes - ekonominiai nuostoliai jau šiandien skaičiuojami šimtais milijonų dolerių.
Kalnuotoji Armėnija Pietų Kaukaze - viena iš tų posovietinių valstybių, kur galima tikriau nei Grūto parke pajusti ne itin tolimą Lietuvos praeitį.
Nors ekonominiai rodikliai iki šiol buvo tikrai geri (BVP kasmet auga apie 13 proc.) ir teikė vilčių, kad minėtas šalies vaizdas pamažu užleis vietą naujai, moderniai Armėnijai, karas Gruzijoje neabejotinai pristabdys ekonomikos kilimą. Anot finansų ministro Tigranio Davtianio, preliminariais skaičiavimais, nuostoliai jau dabar siekia 500 milijonų dolerių (1,2 mlrd. litų).
Skaičiuojama, kad per karą importas iš Gruzijos smuko apie 10 kartų, tiek pat sumažėjo ir įplaukos iš muitų, kurie sudaro per 40 proc. Visų surenkamų mokesčių.
Paprastus armėnus sunkumai užklupo vos prasidėjus karui – nutrūkus prekių srautui iš Gruzijos ėmė stigti degalų, kilus sąmyšiui iš parduotuvių imta graibstyti ir kitas prekes. Nuogąstaujama ir dėl ilgalaikių pasekmių - kaip pabrėžė ekonomikos ministras Nercesas Jeritzianas, užsienio investuotojai Kaukazą regi kaip vieną regioną, todėl įtampa Gruzijoje atbaido juos ir nuo Armėnijos.
Priversta ieškoti kompromisų
Karas Gruzijoje politiškai itin problemiškas Armėnijai, kuri priversta išlaikyti gerus santykius tiek su Tbilisiu, tiek su Maskva: Gruzija yra pagrindinis koridorius prekių importui (70 proc.), nes sienos su Turkija ir Azerbaidžanu dėl Kalnų Karabacho konflikto yra uždarytos, o Rusija nuo seno laikoma “strategine” partnere, ji tiekia dujas ir naftą, rusų kariai saugo sieną su Turkija.
Be to, Armėnija dalyvauja NATO veikloje ir nori palaikyti gerus santykius su Jungtinėmis Valstijomis, aktyviai bendradarbiauja su didžiausia prekybos partnere Europos Sąjunga (ES), bet tuo pačiu metu vykdo bendrus energetikos projektus su kaimynu Iranu, kuris dėl karo Gruzijoje tapo dar svarbesnis.
„Kad išliktume, turime turėti subalansuotą poziciją tarp įvairių galios centrų”, - sako užsienio reikalų ministro pavaduotojas Armanas Kirakosianas.
Vos dvi atviros sienos - su karą patyrusia Gruzija ir Iranu, kuriame karo tikimybė visada išlieka reali, - verčia Armėnijos vadovus gręžtis į Turkiją. Armėnų diplomatai sako norį užmegzti diplomatinius santykius be jokių išankstinių sąlygų ir įtikinti Ankarą atidaryti sieną.
„Sienos atidarymas padėtų ne tik Armėnijos ekonomikai, bet ir Turkijos regionams, esantiems pasienyje. XXI amžiuje tai nenormali situacija, kai siena yra visiškai uždaryta”, - teigia A.Kirakosianas.
Kalnų Karabachas - armėnų žaizda
Pirmąjį „susitaikymo” ženklą pasaulis išvydo rugsėjo 6-ąją, kai į Armėniją stebėti futbolo rungtynių pirmąkart atvyko Turkijos prezidentas Abdullah Gulas. Tačiau futbolo rungtynes armėnai turkams pralaimėjo, ir lieka neaišku, ar švęs pergalę diplomatijos srityje.
Azerbaidžaną remianti Ankara reikalauja pirmiausia išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą. Šis krikščionių armėnų gyvenamas anklavas, pagal tarptautinę teisę esantis musulmoniškajame Azerbaidžane, nepriklausomybę paskelbė 1991 m., taip sukeldamas Armėnijos ir Azerbaidžano karą, pasibaigusį netvariomis paliaubomis 1994 m. Nors Armėnija, kaip ir visos kitos pasaulio šalys, nėra pripažinusi Kalnų Karabacho nepriklausomybės, anklavo ekonomikoje cirkuliuoja Armėnijos pinigai, Jerevanas nepripažintai respublikai teikia finansinę paramą.
Anot armėnų, Gruzijoje kilęs konfliktas paskatino karingą retoriką Azerbaidžano spaudoje, ši ėmė kalbėti apie galimybę kontrolę susigrąžinti jėga. Laimė, „domino efektas” nuo Abchazijos ir Pietų Osetijos iki Kalnų Karabacho taip ir liko tik niūros ir neįžvalgios prognozės.
Iki demokratijos - toloka
Norėdama pakilti Armėnija privalo susitvarkyti viduje - šalies augimą stabdo nedemokratiškas režimas ir itin korumpuoti valdininkai. Šalies, kurios gyventojai uždirba apie 200 eurų per mėnesį, opozicija skundžiasi falsifikuojamais rinkimais, šališka teismų sistema ir varžoma žiniasklaida.
Nors pavasarį po prezidento rinkimų kilę neramumai, per kuriuos žuvo mažiausiai
aštuoni žmonės, jau aprimę, Armėnija lieka tarp šalių, kurioje dar esama politinių kalinių. Valdžia aiškina, kad krizės nėra, o demokratija yra ilgas procesas. Su tuo, regis, sutinka ir didelė dalis armėnų.
„Mūsų tikrai negalima lyginti su Baltarusija ar Kuba, bet pernelyg staigus perėjimas į kitą sistemą taip pat yra skausmingas. Reikalai keičiasi, bet mums reikia laiko”, - šie vienos Jerevano studentės žodžiai, ko gero, tiksliai atspindi daugumos itin svetingų, bet karšto kaukazietiško būdo armėnų nuomonę.
Vaidotas BENIUŠIS
