REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pernai Latvijos, Lietuvos ir Estijos turizmo plėtros agentūros kvietė visų trijų Baltijos šalių gyventojus susipažinti su savo ir su kaimyninėmis šalimis dalyvaujant projekte „Baltijos kelionių maratonas“.

REKLAMA
REKLAMA

Šiais metais tradicija ir toliau tęsiama, todėl vėl siūloma aplankyti 36 naujus turistinius objektus, po 12 kiekvienoje Pabaltijo valstybėje, o rudenį pasidžiaugti ne tik įgytomis žiniomis, patirtimi, maloniais įspūdžiais, bet ir aktyviausių žygio dalyvių laukiančiais apdovanojimais. Didysis Baltijos šalių žygis – tai naujas būdas turiningai ilsėtis, susipažinti su trijų kaimyninių šalių turizmo galimybėmis ir pagaliau išvysti ne kur kitur, o čia pat, šalia mūsų, esantį grožį.

REKLAMA

Žygio startas jau seniai paskelbtas, tad, jei susidomėjote, ilgai negaiškite – čiupkite į rankas žemėlapį ir susiraskite jame šių metų maršrute išvardintas 36 vietoves (po dvylika Latvijoje, Lietuvoje ir Estijoje), kurias galėtumėte aplankyti iki lapkričio 1 d. Jei per dieną pabuvosite trijose vietose, kiekvienai šaliai pakaks skirti po 4 dienas, tačiau patartina laiko turėti daugiau, kad galėtumėte ne tik lakstyti iš vieno objekto į kitą, bet ir pailsėti bei daug ką apžiūrėti pakeliui.

REKLAMA
REKLAMA

Keliaujame po Estiją!

Savo svečiams estai siūlo aplankyti šalia sostinės įsikūrusį Estijos etnografinį muziejų (Eesti Vabaohumuuseum). Žinoma, pirmai pažinčiai galite pasirinkti ir netoli Talino esantį Nymės nuotykių parką, tačiau po to vargu ar dar turėsite jėgų tą pačią dieną keliauti toliau… Tad geriau palikite jį vakarui ir nedvejodami aplankykite muziejų, šiek tiek primenantį mūsų Rumšiškes. Dvylikoje kaimo sodybų svečius pasitinka šeimininkai, kurie demonstruoja, kaip būdavo atliekami ūkio darbai, papasakoja apie sodybose eksponuojamus darbo įrankius ir amatus. Jie prižiūri ir sodybose laikomus naminius gyvūnus bei daržus. Šis didelis kaimas, pastatytas po atviru dangumi, turi savo bažnyčią, mokyklą, užeigą, malūnus ir net gaisrinę, o jūros pakrantėje rymo žvejų pašiūrės ir pastogės tinklams. Pasivaikščioję po jo teritoriją sužinosite, kaip nuo XVIII iki XXI a. įvairiuose Estijos regionuose gyveno, kaip dirbdavo, ilsėdavosi ir leisdavo laisvalaikį neturtingos ir pasiturinčios šeimos. Kaimo šokių aikštelėje vasarą rengiami koncertai, o sodybų kiemuose dažnai vyksta teatralizuoti vaidinimai. Keletą kartų per metus (ir visada per Kalėdas) senojoje medinėje Sutlepos koplyčioje galima pasiklausyti mišių, o bet kurią dieną pasėdėti vėsioje, medinių suolų ir sienojų kvapu persisunkusioje mokyklos klasėje. Kol baigsite pažintį su muziejumi, neabejotinai išalksite, tad tradicinėje estiškoje užeigoje paragaukite vietinių patiekalų. Bulvė – estiškosios virtuvės karalienė. Teko girdėti, kaip kartą estas virėjas pašmaikštavo, kad joje net 99 proc. sudaro patiekalai iš bulvių. Žinoma, tai tik pokštas, tačiau jame slypi ir dalis tiesos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kol skrandis virškins meistriškai estų paruoštus bulvinius pietus, galite ramiai pervažiuoti į kitoje Talino pusėje plytintį parką prie antrojo žygio objekto – Keilos krioklio (Keila Juga) Nors jis atrodo nedidukas, visgi yra antras galingiausias Estijos krioklys, nuo kurio 70 metrų pločio vandens srovė krinta žemyn 6 metrus. Krioklio apačioje vandens srovė ilgainiui suformavo 15 m gylio slėnį su stačiais skardžiais ir slenkstėta upe, tad smagu pasivaikščioti per ją nutiestais linguojančiais tilteliais, pasėdėti pavėsyje ir šiek tiek pailsėti. Jei pietūs pasirodė per lengvi, čia esančioje kavinėje vėl galėsite užkąsti… Tačiau ne per daug, nes po ramaus poilsio krioklio draugijoje laukia rimtas, net iš koto verčiantis išbandymas Nymės nuotykių parke, kurį tikrai maloniau išgyvensite „tuščiu pilvu”.

REKLAMA

Nymės nuotykių parke (Nomme Seikluspark) įspūdžių pakaks ir mažiems, ir jauniems, ir dideliems… Čia miškelyje įrengtos penkios įvairaus sudėtingumo laipiojimo iš medžio į medį trasos su kliūtimis, kiekviena ištiesta skirtingame aukštyje ir skirtinguose medžiuose. Lengviausia laipiojimo trasa nuo žemės pakilusi vos pusantro metro, o sudėtingiausia įtaisyta 9 metrų aukštyje. Prieš užlipant ant pirmosios pakylos parko instruktoriai atidžiai patikrina visus saugos diržus ir paaiškina, kaip naudotis apsaugomis, kurias būtina segti prie medžiuose įrengtų apsauginių virvių ir kilpų, nes, jei netyčia paslysite ar neišlaikysite pusiausvyros, tai ne nukrisite žemyn, o pakibsite ant apsaugos. Kiekvieno lygio trasos pabaigoje įrengtas nusileidimas „tarzanas”, kad vėl atsidūrę ant žemės ir prieš lipdami ant aukštesnio medžio galėtumėte pasvarstyti, ar ją įveiksite. Mat užlipus viršun, kelio atgal nebus, todėl jau geriau iš anksto numatyti galimas pasekmes, nes blogiausiu atveju gali tekti atsisegus nuo virvių apsaugas lipti žemyn siauromis ir linguojančiomis dešimtmetrinėmis kopėčiomis… Apytiksliai 700 m besitęsiančias kliūčių juostas lankytojai dažniausiai įveikia per 2–3 valandas, priklausomai nuo sugebėjimo nugalėti aukščio baimę, nuo fizinio pasirengimo, karstymosi virvėmis įgūdžių ir pusiausvyros. O štai parko instruktoriams vienas juokas pralėkti visą trasą vos per dvidešimt minučių.

REKLAMA

Sąžiningai įveikę visas penkias kliūčių juostas, vakare tikriausiai norėsite tik ramaus poilsio, bent jau tol, kol dėl nuovargio ir adrenalino pertekliaus liausis drebėti rankos ir kojos. Nakvoti geriausia grįžti į Taliną arba šiaurine Estijos pakrante sukti Rakverės link, kad kitos dienos ryte būtų lengviau ją pasiekti. Ieškant pigesnės nakvynės, patogu pasinaudoti šiam projektui išleistu Baltijos šalių kempingų žemėlapiu, dalinamu turizmo informacijos centruose, kuriame pažymėti kempingai Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Viešbučių ir SPA kompleksų pajūrio miesteliuose pasivažinėję rasite ir be žemėlapio. Nepasigailėsite, jei turėdami laiko nuvažiuosite net iki Narva-Joesuu kurorto prie Rusijos sienos, nes čia – puikūs smėlėti paplūdimiai, šalia yra kempingas ir prabangus SPA „Meresuu”. Netoliese esančioje Narvoje prie upės stūkso didelė Narvos pilis, iš kurios matyti kitoje upės pusėje parimusi Ivangorodo pilis, priklausanti Rusijai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kitą dieną patogu tęsti žygį pradėjus nuo Rakverės arba Kohtla Jarvės (žiūrint kur nakvojote) ir per Kilpaste iki vakaro atkeliauti į Tartu. Kohtla Jarvėje jūsų laukia Kohtlos šachtų parkas-muziejus (Kohtla Kaevanduspark-muuseum). Šis unikalus turistinis objektas iš išorės atrodo keistokai, gal ir ne itin patraukliai, tačiau tai vienas iš įdomiausių ir savičiausių Estijos muziejų. Kas valandą lankytojai kartu su gidu gali nusileisti į po žeme esančius išsišakojusius šachtų tunelius ir perėjas, kur iki praėjusio amžiaus pabaigos buvo išgaunama pagrindinė Estijos gamtinė žaliava – deguto skalūnas. Gidais šachtoje dirba buvę Kohtlos šachtininkai, todėl apie šachtos istoriją, iškasenų išgavimo technologijas, mašinas ir net asmeninį sovietinių laikų šachtos darbininkų gyvenimą galėsite sužinoti labai daug. Po šachtos tunelius galima pasivažinėti senoviniu veikiančiu šachtininkų traukinuku, o valgykloje paragauti šachtininkų sriubos. Buvusi milžiniška jau nebeveikiančių šachtų teritorija uždaryta, turistų lankoma tik muziejui priklausanti jos dalis, o už betono pertvarų esantys tuneliai prisipildę vandens. Tačiau norint galima toliau tęsti ekskursiją ant žemės ir apžiūrėti buvusią pramoninę teritoriją, leistis į žygius ir safarius visureigiais per mišką, pro nugriautus šachtinius praėjimus, kalvas ir dirbtinius krioklius.

REKLAMA

Išlindę iš šachtų į dienos šviesą tikriausiai jau norėsite užkąsti, tačiau jei priešpiečiams norite paskanauti viduramžiškų estiškos virtuvės patiekalų, geriau negaišdami daugiau laiko Kohtla Jarvėje, sukite kito žygio objekto – Rakverės pilies (Rakvere Linnus) link, kurioje veikia viduramžiškų patiekalų restoranas. Bet jame negausite nei kavos, nei bulvių, nes tokių produktų Viduramžiais Europoje nebuvo... XVI a. Livonijos ordino pastatytą Rakverės pilį estai atgaivino, paversdami ją gyvu muziejumi. Lankytojai į vidų patenka pasibeldę į užsklęstus vartus, kuriuos viduramžiškais drabužiais pasipuošęs pilies sargas atveria tik iškamantinėjęs, kas, iš kur, ko atvyko į Rakverę. Jei įtikinsite sargą, tai būsite įleisti į pilies kiemą ir vidun, tačiau pirmiausia turėsite apsirengti pasirinktus viduramžiškus drabužius – apsiaustą, sutaną ar liemenę su Livonijos ordino kryžiais. Kieme galima išbandyti šaltuosius ir šaunamuosius ginklus, net iššauti iš patrankos ar muškietos, o viduje – aplankyti įvairias dirbtuves. Pilyje yra ir kankinimų kamera, siaubo kambarys, pragaras, dangus ir vyno rūsys, kur galima paragauti trijų rūšių vyno. Rakverės pilies-muziejaus idėja – leisti lankytojams pasijusti žmonėmis iš Viduramžių, patiems įsitraukti į įvairius darbus ir pramogas. Čia galima liesti eksponatus, kautis kardais, šaudyti iš lanko, net pamėginti pasigaminti ginklus, skydą, herbą ar vinis, lieti žvakes. Erdviame pilies kieme nuolat verda gyvenimas.

REKLAMA

Iš Rakverės iki netoli Paidės įsikūrusio Kilplaste nykštukų parko (Kilplaste Teempark) – maždaug valanda kelio. Šį pasakų parką vaikams ir pasakomis besižavintiems suaugusiems privačioje savo žemėje įkūrė dvi nykštukų globėjos madmoiselle Helen ir madmoiselle Aime. Nykštukų istorijos, kurias tetulės pasakoja parke, Vokietijoje buvo žinomos jau prieš keturis amžius, o estų rašytojas F.R. Kreitsvaldas, išvertęs jas į estų kalbą, tariamai apgyvendino šiuos pasakų herojus prie Jarvos. Nykštukų valdose pastatytas namelis, tarp medžių pasislėpę drožinėtos pasakų figūros, kurių kiekviena turi savo istoriją, legendą ir paskirtį. Vaizduotėje nykštukai atgyja tik tetulėms pasakojant apie juos akekdotus ir istorijas, paaiškėja, kad šie komiški herojai – truputį nevėkšlos ir truputį išsiblaškę, dėl savo kvailoko elgesio nuolat patenkantys į keblias situacijas ir jomis linksminantys parko lankytojus. Vaikams čia įrengta žaidimų ir sporto aikštelė, baseinas su iš vandens išnirusiu nykštuku, daug vietos poilsiui ir žaidimams bei visa „kaimenė” medinių arklių, kuriais galima „pajodinėti” aplink baseiną, jei pabosta klausytis istorijų... Be vaikų Kilplastės nykštukų parkas gali pasirodyti šiek tiek nykus, todėl ilgai negaišdami galite keliauti į Tartu, kur veiklos, gyvenimo ir grožio rasite per akis. Tartu geriausia ir apsinakvoti, nes tuomet turėsite visą vakarą susipažinimui su šiuo žavingu miesteliu, galėsite pasėdėti kuriame nors iš nuolat šurmuliuojančių lauko barų ar restoranų, apsilankyti naktiniame klube ar pasivaikščioti jaukiomis senamiesčio gatvėmis. Tartu – studentų miestas, todėl jame tiek daug jaunimo, gyvybės ir veiksmo. Geriausia, jei vakare dar spėtumėte apsilankyti ir Tartu žaislų muziejuje, nes taip sutaupytumėte laiko paskutiniajai dienai Saremos saloje, kur ne tik laukia du žygio objektai, bet ir puikūs vaizdai bei pasivažinėjimas smagiais keliukais. Jei kurią nors iš pirmųjų dienų skirsite keturiems žygio objektams, tai paskutiniajai liks tik du, tad jau iš pat ryto galėsite persikelti į Saremą ir ilgiau joje paviešėti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tartu žaislų muziejuje (Tartu Mänguasjamuuseum) ir vaikų, ir suaugusiųjų laukia šimtai arkliukų, traukinukų ir Mikių Pūkuotukų. Į vėliavomis papuoštą jaukų senamiesčio namą praeivius kviečia besisūpuojanti iškaba su meškiuku. Įžengę vidun ir jūs prisiminsite nerūpestingas vaikystės dienas. Jei čia lankysitės su vaikais, tai gali būti, kad sunkiai juos iškrapštysite iš dailiame rožiniame namuke įrengtos žaislų karalystės, tokios įvairios, spalvingos ir šiltos, kad gali sužavėti ir tėčius bei mamas. Čia eksponuojami ne tik skirtingų amžių ir laikotarpių estiški žaislai, bet ir suvenyrinės lėlės iš kitų pasaulio kraštų, tradiciniai žaislai su įvairių šalių liaudies motyvais bei iš viso pasaulio atkeliavę teatro lėlės. Muziejuje yra ir žaidimų kambarys-dirbtuvė, organizuojami vaikų renginiai, parodos ir pamokėlės. Vidiniame kieme ekspozicija tęsiasi – jame galima susipažinti su paskutiniųjų trijų dešimtmečių Estijos vaikų filmų ir lėlių teatro herojais.

REKLAMA

Iš Tartu minkite tolyn į Pietus, kur prie Vöru dangų remia ant Kiaušinio kalvos pastatytas Didžiojo Munamegio apžvalgos bokštas (Suure Munamäe vaatetorn), nuo kurio viršūnės akimis aprėpsite ne tik plačią Estijos panoramą, bet įžiūrėsite ir Latvijos miškus bei lygumas. Bokšto aukštis nuo virš apylinkių pakylėtos Kiaušinio kalvos viršūnės siekia 29 metrus. Rekonstrukcijos darbai čia baigti tik prieš trejus metus, todėl bokšto darbuotojai giriasi ne tik bokšto išvaizda, liftu, moderniomis technologijomis ir stikline kavine, bet ir naujai išgrįstais pėsčiųjų takeliais, žibintais bei sutvarkyta aplinka. Nors dabartinis bokštas ir naujas, jo istorija siekia du amžius – 1816 metais čia žemės matavimui bokštą pasistatė astronomas F. R. Struve. Nuo to laiko buvo pastatyti ir laiko sugriauti net keli bokštai, kol galiausiai iškilo dabartinis. Į viršų galima pakilti ir liftu, ir užlipti sraigtiniais laiptais, o pasirinkus pastaruosius – pakeliui dar ir apžiūrėti keletą sienas puošiančių dailininkų darbų. Apačioje atidaryta nedidelė suvenyrų parduotuvė.

REKLAMA

Kitas žygio objektas – Pihlako vienkiemis (Pihlaka talu koduloomad) – gana toli nuo bokšto, tad užtruksite daugiau kaip dvi valandas, kol jį pasieksite. Jis įsikūręs šalia Pernu miestelio, kuris taip pat vertas daugiau dėmesio ir daugiau laiko. Estai labai didžiuojasi šešis kilometrus besitęsiančiu smėlėtu Pernu paplūdimiu, tačiau lietuviams, pripratusiems prie plataus savosios pakrantės ruožo, tikriausiai labiau patiks pasivaikščioti po dailiai sutvarkytą ir jaukų Pernu miestelį nei gulėti palyginti ankštame ir sausakimšame paplūdimyje. Šiauriniai Estijos paplūdimiai prie Narvos nepalyginamai žavingesni, platesni ir mažiau užimti nei nedidelis pajūrio plotelis prie Pernu. Pernu miestelį visgi reikėtų aplankyti, jei jau keliaujate į Pihlako vienkiemį. Na, o Pihlako vienkiemyje, kuriame veikia muziejus ir įkurtas naminių gyvūnų parkas, šokinėja kiškiai, laksto lapės, šeškai, auginamos kelios rūšys nutrijų, šunų ir kačių, ganykloje žolę kramsnoja estų kilmės karvės, avys ir arkliai, kriuksi didelės ir mažos kiaulės, žvengia keli užsispyrę asiliukai. Visą Pihlako gyvūniją galite apžiūrėti per valandą ir traukti toliau – į Matsalu nacionalinį parką, kuriame dar pora valandų pratęsite pažintį su gamta.

REKLAMA
REKLAMA

Prieš penkis dešimtmecius įkurtas Matsalu nacionalinis parkas (Matsalu Rahvuspark) – didžiausia Estijos paukščių karalija ir tikras rojus paukščių mylėtojams bei mokslininkams. Parko paskirtis – apsaugoti perinčius, metančius plunksnas ir praskrendančius paukščius bei gyvūnijos ir augalijos rūšis, kurioms gresia pavojus išnykti. Į beveik 50 tūkst. ha užimančią parko teritoriją įeina užliejamos ir pakrančių pievos, miškapievės ir nendrynai, kuriuose užregistruota apie 300 paukščių rūšių. Be paukščių, parke gyvena ir po 50 rūšių žuvų ir žinduolių bei auga daugybė retų augalų rūšių. Apylinkes ir gyvūnus galima apžvelgti iš aukšto Haeskos apžvalgos bokšto, prie kurio Baltijos žygio dalyviai turi nusifotografuoti. Apsinakvoti galima Hapsalu miestelyje arba šalia jo esančiame kempinge. Dėmesio vertas ir miestelis, ir didžiulė Hapsalu pilis, pernai buvęs vienu iš Baltijos žygio objektų.

Jei ketvirtajai žygio dienai palikote tik du lankytinus taškus, tai ankstyvuoju keltu iš Virtsu galite persikelti per Suurvain sąsiaurį į Muhu salą ir rytą pradėti nuo viešnagės Muhu stručių fermoje (Muhu Jaanalinnufarm). Iš penkių pasaulyje egzistuojančių neskraidančių paukščių rūšių Muhu vienkiemyje pamatysite net tris – stručius, emu ir nandu. Fermos šeimininkai leidžia paukščius maitinti ir kalbinti, o parduotuvėje siūlo nusipirkti plunksnų, mėsos, kiaušinių ir dirbinių iš stručių odos. Be egzotiškų paukščių, Lasu vienkiemio fermoje gyvena raudonosios kengūros.

REKLAMA

Pakeliui iš Muhu salos į paskutinįjį šios kelionės žygio tašką – Syrvės švyturį – užvažiuokite pasižiūrėti ir Kaali meteorito kraterio, nors ir neįtraukto į programą. Iš tikrųjų Saremos saloje kvadratinio kilometro plote yra net devyni meteoritų krateriai, kurių amžius siekia 4 tūkstantmečius, o didžiausio jų plotis – 110 m. Šalia jo įsikūręs meteoritų ir klinčių muziejus bei svečių namai. Saremos sala garsėja vaizdingu kraštovaizdžiu ir paplūdimiais, tad turėdami laiko neapsiribokite vien Muhu fermos ir Syrvės švyturio lankymu.

Syrvės švyturys (Sörve tuletorn) vainikuoja piečiausią Saremos tašką. Siauras pietinis salos iškyšulys kadaise buvo atskira Syrvės sala, tačiau ją skyręs sąsiauris dingo prieš 2 tūkstantmečius. Dabar sąsiaurio vietą žymi tik per sąsmauką tekanti Salmės upė. Kitoje Syrvės pusėje pirmasis švyturys buvo pastatytas dar XVII a, o dabartinis kelių savo pirmtakų vietoje įrengtas tik prieš 50 metų. Jei iš Saremos planuojate keliauti į Lietuvą, tai galite negrįžti atgal pro Muhu į Virtsu, bet tiesiai iš Syrvės keltu persikelti į Ventspilį ir Baltijos pakrante arba per Rygą grįžti į Lietuvą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų