Tik sugrįžusio iš Afganistano krašto apsaugos ministro Juozo Oleko laukia naujas ginčų ir derybų su prezidentūra dėl Lietuvos kovinio junginio dalyvavimo operacijoje Irake etapas, rašo Audrius Bačiulis savaitraštyje „Veidas“.
Nespėjo amerikiečių lėktuvas su paskutiniais iš Irako grįžtančiais kovinio junginio vyrais nusileisti Lietuvoje, kai prezidento atstovė spaudai pranešė, kad „prezidento giliu įsitikinimu, Lietuva turi atsiliepti į savo strateginio partnerio prašymus pratęsti Lietuvos karių misiją Irake koviniais pajėgumais“. Kai jau atrodė, kad aistros dėl Irako, pavasarį ir vasaros pradžioje virusios tarp prezidentūros, Užsienio reikalų ministerijos ir Krašto apsaugos ministerijos, spėjo ataušti, kad viskas pasibaigė nebyliu „taikos sutarimu“, kiek pratęsti dabartinio junginio karių tarnybos Irake laiką, vėl viskas prasideda iš naujo. Krašto apsaugos ministerija nenori ir neketina siųsti naujo kovinio būrio į Artimuosius Rytus, kariuomenė aiškiai sako, kad naujo parengto tokio būrio nėra, o prezidentas ir toliau laikosi savo - siųsti papildomų karių į Iraką, ir viskas.
Kodėl to reikia? Klausimas ne retorinis, o reikalaujantis aiškaus ir suprantamo atsakymo, išsamesnio nei „strateginio partnerio prašymas“. Vien jau todėl, kad patys amerikiečiai, kaip pranešama, ketina mažinti savo kovinių dalių kiekį Irake. Per praėjusius metus nuo tos dienos, kai amerikiečiai smarkiai padidino savo kontingentą (ir kai jų prašymas Lietuvai taip pat pratęsti kovinę misiją buvo visiškai suprantamas), padėtis Irake gerokai pasikeitė į gerąją pusę. Žuvusiųjų ėmė pastebimai mažėti, numuštų sraigtasparnių sumažėjo kelis kartus, padėtis akivaizdžiai ėmė stabilizuotis. Ne veltui JAV prezidentas George‘as W.Bushas jau nusprendė sutrumpinti amerikiečių karių tarnybos Irake laiką nuo pusantrų metų iki pusmečio. Šiandien Irake darosi vis reikalingesni kariniai instruktoriai, keliantys pačių irakiečių dalinių kovinį pajėgumą, o ne tiesiogiai mūšiuose dalyvaujantys kariai. Štai prie šios užduoties Lietuvos kariai prisideda taip pat, kaip ir anksčiau. Irake šiandien tarnauja aštuoni mūsų instruktoriai, dar ketvertas karininkų dirba sąjungininkų pajėgų štabuose. Lietuvos vėliava tebeplevėsuoja virš Irako, tad teiginys, kad mūsų šalis visiškai pasitraukia iš šios operacijos, nėra pagrįstas.
Tai kodėl V.Adamkus taip atkakliai siekia išsiųsti į Iraką dar vieną kovinį junginį? Atsakymo kol kas neturime, tik spėlionių. Kai kas linkęs manyti, kad tai jau nebe atsiliepimas į strateginių partnerių prašymą, o įžeistų asmeninių ambicijų tenkinimas. Kad ir kaip ten būtų, prezidentūra pralaimėjo ginčą su Krašto apsaugos ministerija dėl kovinės misijos Irake tęstinumo. J.Olekas užsispyrė ir atlaikė V.Adamkaus spaudimą, o šis tokių dalykų nelinkęs pamiršti. Bet kodėl dėl politikų ambicijų (šiuo atveju - visiškai tuščių) mūsų kariai turi rizikuoti gyvybe?
