Aleksandro Solženicyno mirtis suteikia Rusijai galimybę apmąstyti savo posūkį autoritarizmo link, britų laikraštyje „The Economist“ teigia knygos „Naujasis Šaltasis karas“ autorius Edwardas Lucasas.
A. Solženicyno gyvenimas patvirtino, kad pranašu savoje žemėje nebūsi. Didžiąją gyvenimo dalį A. Solženicynas Sovietų Sąjungoje buvo persekiojamas. Nuo 1974 metų jis gyveno Vakaruose, tačiau jo kūryba tėvynėje sukėlė daugiau sutrikimo nei pripažinimo. 1994 metais į Rusiją grįžęs rašytojas buvo sveikinamas, tačiau vėliau ignoruojamas.
A. Solženicyno mirtis yra proga Rusijai bandyti pasikeisti, tačiau ar nostalgija totalitarinei praeičiai serganti šalis ja pasinaudos - kitas klausimas. Pagal neseniai atliktos apklausos rezultatus J. Stalinas buvo pagrindinis kandidatas į didingiausią visų laikų rusą. O būtent už laiške draugui išreikštą kritiką J. Stalinui A. Solženicynas buvo nubaustas 8 metų įkalinimo lageryje bausme.
Asmeniškai patyręs J. Stalino nusikaltimus A. Solženicynas juos atskleidė savo kūryboje. 1962 metais išleista „Viena Ivano Denisovičiaus diena“ rusų liaudies pasakos forma sovietų piliečiams suteikė pirmąją galimybę perskaityti apie režimo brutalumą, skurdą ir žeminimus. „GULAGo archipelage“ apibūdinta sistemos esmė ir taisyklės.
A. Solženicynas jaunystėje buvo ištikimas komunistas. Nejausdamas artėjančio J. Stalino teroro jis svajojo parašyti Rusijos revoliucijos istoriją bei dar būdamas studentas galėjo tapti NKVD nariu. Tačiau vėliau tapo didžiausiu teroro kritiku. Įvykti lūžiui jo sąmonėje padėjo bendravimas lageryje su teisininku, nepriklausomos Estijos ministru Arnoldu Susi.
A. Solženicynas pergyveno ne tik lagerio baisumus, bet ir cenzūrą, sovietinės biurokratijos gąsdinimus, vėžį. 1970 metais rašytojas laimėjo Nobelio premiją, bet atsisakė ją atsiimti asmeniškai, nes bijojo būti neįleistas atgal į Sovietų Sąjungą. 1974 Nobelio premijos laureatui vis dėlto liepta išvykti iš šalies.
Apsigyvenęs nuošaliame Naujosios Anglijos kampelyje, A. Solženicynas pareiškė, kad kapitalizmas tik truputį geresnis už komunizmą. Rašytojas pamerkė materializmą ir moralinę tuštumą.
Žlugus komunizmui, A. Solženicyno knygos tapo prieinamos visiems skaitytojams Rusijoje. Tačiau rašytojas nekentė žmogaus, kuris skatino laisves Rusijoje. A. Solženicyno nuomone, pirmasis Rusijos istorijoje laisvai išrinktas prezidentas Borisas Jelcinas atnešė vargus ir skurdą šalies žmonėms.
Pasmerkęs B. Jelciną, A. Solženicynas priėmė apdovanojimą iš buvusio KGB nario, B. Jelcino įpėdinio Vladimiro Putino ir netgi menkino jo KGB praeitį sakydamas, kad visoms visoms šalims būtinos slaptosios tarnybos.
Nors A. Solženicynui imponavo Rusijos stabilumas ir atgaunamas pasitikėjimas, jis liko itin kritiškas vykdomai politikai ir korupcijai. Ši kritika Rusijoje liko neišgirsta.
A. Solženicyno mirtis yra proga Rusijos vadovams pasakyti, ką jie mano apie totalitarizmą, ar iš tiesų Sovietų Sąjungos sugriuvimas yra „geopolitinė katastrofa“? Gal būt didžioji nelaimė yra imperijos nostalgija ir Rusijos posūkis autoritarizmo link? Jei naujasis Rusijos prezidentas Dimitrijus Medvedevas neapsiribos vien užuojauta A. Solženicyno artimiesiems, jo mintys šiais klausimai yra ypač laukiamos.
