Per savo metinę spaudos konferenciją prezidentas Valdas Adamkus padarė sensacingą pareiškimą - atsakydamas į žurnalistų klausimą apie galimą JAV priešraketinės gynybos (PRG) raketų dislokavimą Lietuvoje, visiems netikėtai pareiškė asmeniškai esąs prieš tokios sistemos elementus Lietuvoje. „Nematau reikalo Lietuvai imtis šios atsakomybės, - liepos 11-ąją sakė V.Adamkus - Jei būtų mano galutinis sprendimas, pasisakyčiau prieš tokios sistemos elementus Lietuvoje“. Tai buvo pirmas viešas V.Adamkaus pasisakymas apie du su puse mėnesio aukštu lygiu vykstančias Lietuvos ir JAV pareigūnų „konsultacijas“ dėl galimybės įrengti PRG sistemos raketų gaudytuvų bazę Lietuvoje, jeigu žlugtų jau ketverius metus vykstančios Vašingtono derybos su Varšuva ir Lenkija atsisakytų dislokuoti savo teritorijoje JAV PRG elementus. Pirmas ir kartu toks kategoriškas, kad mūsų politikai iš pradžių tuo net tikėti nenorėjo. Bet tikėti, regis, ir nereikėjo, mat visi į spaudos konferenciją sukviesti svečiai dar nebuvo spėję išsiskirstyti, o Prezidentūra jau išplatino V.Adamkaus žodžių „patikslinimą“: „Lietuvos vadovo nuomone, nėra didelio skirtumo, kur regione būtų dislokuoti priešraketinės sistemos elementai. Valstybės vadovas taip pat nemano, kad Lietuva būtų geresnė PRG sistemos elementų dislokavimo vieta nei Lenkija“. Palinkėjusi sėkmės JAV ir Lenkijos derybininkams, kartu Prezidentūra nurodė: „Tačiau, jei dėl įvairių priežasčių nepavyktų pasiekti susitarimo dėl PRG elementų dislokavimo Lenkijoje, Lietuva rimtai svarstytų apie šios gynybos sistemos elementų buvimą Lietuvoje“.
Nusišnekėjo ar tik lazdą perlenkė?
Po šio skandalingo V.Adamkaus pareiškimo ir dar skandalingesnio bei vidinių prieštaravimų kupino (tegu dėl PRG derasi lenkai, bet mes irgi pasirengę priimti raketas) „patikslinimo“ politikai ir diplomatai tik pečiais gūžčiojo, „Veido“ klausiami, kaip tai reikėtų suprasti: ar prezidentas jau pats nebesupranta, ką kalbąs, ar kažkas Prezidentūroje vykdo visiškai savarankišką užsienio politiką, neturinčią nieko bendra su paties V.Adamkaus nuostatomis? Bandant atsakyti, dažniausiai buvo minimas garbus prezidento amžius, karšta vasaros diena ir spaudos konferencijos sukelta įtampa. Taip pat priminta, kad anoniminė Prezidentūra jau nebe pirmą kartą tikslina „ne iš popierėlio“ nuskambėjusius V.Adamkaus žodžius. Paaiškinimas, kad prezidentas tiesiog nusišnekėjo, būtų pats paprasčiausias, tegu ir pats jam skaudžiausias. Bet neatmestina galimybė, kad V.Adamkus sakė tai, ką, kaimyninės Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio paprašytas, ir norėjo pasakyti, tik paprasčiausiai šiek tiek perlenkė lazdą. Todėl vėliau jo pareiškimas buvo taip painiai sušvelnintas, kad ir pagrindinė mintis - Lietuvos požiūriu, geriausia vieta PRG raketoms būtų Lenkijoje - būtų išlaikyta, ir strateginės sąjungininkės, Jungtinės Valstijos, nebūtų įžeistos. Savaitę iki šio V.Adamkaus pareiškimo Varšuvoje dėl PRG virė tokios aistros, kad Lenkijos žiniasklaida jas tiesiogiai įvardijo kaip karą tarp prezidento L.Kaczynskio, premjero Donaldo Tusko ir užsienio reikalų ministro Radeko Sikorskio. Mat liepos 4-ąją premjeras D.Tuskas amerikiečiams pranešė, kad jo Vyriausybės netenkina dviem dienomis anksčiau derybininkų sutartos PRG raketų bazės dislokavimo Lenkijoje sąlygos. Įsiutęs L.Kazczynskis, karštas PRG dislokavimo Lenkijoje šalininkas, išsikvietė „ant kilimėlio“ už derybas atsakingą ministrą R.Sikorskį ir, pasak dienraščio „Dziennik“, atvirai pareiškė įtariąs jį dvigubu žaidimu, pastangomis užtęsti derybas, iki po rinkimų JAV bus sudaryta nauja -Barako Obamos administracija, bei grasino Valstybės tribunolu. Būtent po šios audros Varšuvoje liepos 11-ąją V.Adamkus ir išdėstė savo skeptišką požiūrį į galimybę dislokuoti PRG raketas naikintojas Lietuvoje.
Galima neabejoti, kad šis jo pareiškimas buvo išgirstas Vašingtone ir turėjo gerokai palengvinti Lenkijos diplomatams karštligiškai tęsiamas derybas su JAV diplomatais. Šie lig tol spaudė Lenkiją atvirai sakydami, kad jeigu Varšuva atmes (gan kuklius) JAV siūlymus, amerikiečiai visados galės susiderėti su Lietuva, rodančia jiems aiškų palankumą. Iki šio V.Adamkaus pareiškimo, vykstant lenkų ir amerikiečių deryboms dėl PRG, Vilnius atvirai žaidė Vašingtono pusėje. Teigiama, pirmas kontaktas tarp amerikiečių ir krašto apsaugos viceministro Renato Norkaus įvyko gegužės 5-ąją Prahoje, per konferenciją, skirtą priešraketinei gynybai. Pasak vyriausiojo Lenkijos derybininko dėl PRG, užsienio reikalų viceministro Witoldo Waszczykowskio (prieš kelias dienas nušalinto), lietuviai savo iniciatyva pareiškė amerikiečiams, kad jeigu derybos su Varšuva įstrigtų, Lietuva galėtų pasiūlyti savą alternatyvą. Ar tai tikrai buvo būtent Lietuvos iniciatyva, kyla abejonių, bet faktas, kad netrukus Varšuvos spauda paskelbė: „Priešraketinės gynybos skydas tolsta nuo Lenkijos“. Mat gegužės 9-ąją iš Varšuvos išvykusi didžiulė JAV derybininkų delegacija paliko lenkus it musę kandusius - amerikiečiai tvirtai pareiškė: „Jūsų prašymai absoliučiai nerealūs - daugiausia, ko galite tikėtis, tai 47 mln. dolerių kariuomenei modernizuoti“. Jokių „Patriot PAC-3“ raketų kompleksų už dyką ar su didele nuolaida. Jokių milijardų dolerių kariuomenei modernizuoti. Jokių atskirų saugumo garantijų, nes Lenkija jas jau turi kaip NATO narė. Po pusantros savaitės, gegužės 20-ąją, Vilniuje apsilankė JAV valstybės sekretorės pavaduotojas Johnas Roodas, atsakingas už derybas dėl PRG, ir aptarė su Lietuvos politikais „didėjančias raketines grėsmes NATO valstybėms, JAV gynybinės sistemos kūrimą Čekijoje ir Lenkijoje“.
Po mėnesio, birželio 17-ąją, W.Waszczykowskis neištvėrė ir pasakė žurnalistams, kad „Lenkija žino, jog amerikiečiai dėl PRG derasi ir su Lietuva“. Amerikiečiai Pentagono atstovo Geoffo Morrellio lūpomis irgi patvirtino, kad Lietuva yra viena iš tų šalių, kuriose galėtų būti dislokuotos PRG raketos, jeigu derybos su Lenkija nepavyktų. Toliau prasidėjo malimas žodžiais. Krašto apsaugos ministras Juozas Olekas ir užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas vienu balsu pareiškė, kad Lietuva jokių derybų dėl PRG su JAV neveda. Kartu buvo pripažinta, kad JAV apie tai „kalbasi ir su Lietuva“, bet mūsų šalis tikisi, jog partneriai baigs derybas Lenkijoje. Amerikiečiai irgi palaikė šią žodinę dūmų uždangą, tikindami, kad jų pokalbiams su Lietuvos politikais teikiama per daug svarbos, nes jie, pasak Valstybės departamento atstovo Tomo Casey‘aus, tikisi, jog derybos su Lenkija bus sėkmingos, todėl neprireiks kitos vietos priešraketinės gynybos skydo elementų dislokacijai. Kad ir kaip ten būtų, visi šie Vilniaus ir Vašingtono pokalbiai, kuriems „nereikia teikti per daug svarbos“, baigėsi premjero Gedimino Kirkilo vizitu į Vašingtoną, prasidėjusiu liepos 1-ąją - kaip tik tą dieną, kai amerikiečiai pateikė lenkams savo galutinį pasiūlymą. JAV gynybos ministerijos atstovas G.Morrellis patvirtino, kad Lietuva būsianti gera alternatyva Lenkijai, juolab kad G.Kirkilas leidęs suprasti, jog jo Vyriausybė noriai aptartų PRG raketų dislokavimą Lietuvoje, nors Pentagono pozicija liekanti ta pati -pirmenybė teikiama deryboms su Lenkija. Tai yra visas tas tris dienas, per kurias D.Tusko vyriausybė turėjo apsispręsti - priimti JAV pasiūlymą ar atmesti, lenkai jautė spaudimą, kad gavę neigiamą atsakymą amerikiečiai pradės rimtas derybas su Lietuva. Jeigu tai nebuvo Vilniaus pagalba Vašingtonui spaudžiant Varšuvą, tai kas tada?
Kieno pusėje dabar?
Bet tuo viskas dar nesibaigė. Liepos 19-ąją, šeštadienį, kai visi Varšuvos politikai sėdėjo kaip ant adatų, spėliodami, kuo baigsis pirmadienį numatytas JAV valstybės sekretorės Condoleezzos Rice susitikimas su gynybos sekretoriumi Robertu Gatesu, kurio žodis lems, gaus Lenkija „Patriotų“ bateriją visam laikui ar ši tik kartkartėmis budės Lenkijos teritorijoje, ir ką pasakys tą pat dieną į Varšuvą atvykstantis valstybės sekretorės pavaduotojas Danielis Friedas, Lietuvos prezidentas padarė dar vieną pareiškimą dėl PRG.
„Mes manome, kad ši sistema yra svarbus elementas europiniam ir pasauliniam saugumui, - Argentinos dienraščiui „Nacion“ sakė V.Adamkus. - Todėl, esant būtinybei, mes kartu su partneriais esame pasiruošę dalyvauti jų dislokavime“. Šį jo pareiškimą ne tik Rusijos, bet ir Lenkijos žiniasklaida įvertino vienareikšmiškai. „Lietuva nori, kad priešrake-tinis skydas būtų jos teritorijoje“, - praėjusį pirmadienį skelbė „Dziennik“, kartu cituodamas britų gynybos ekspertą Chrisą Parkerį, teigiantį, kad kur du pešasi, trečias bando laimėti, juolab kad Pentagonui svarbiausias esąs laiko klausimas, „ir jeigu nepavyks greitai sutarti su Lenkija, tuomet Lietuva gali tapti jam gera partnere. Galgi net geresne, nes tikrai nekelsiančia tokių reikalavimų kaip Lenkija“. Šis V.Adamkaus pasisakymas, galėjęs gerokai išgąsdinti lenkus, vėl grąžino Lietuvą į Vašingtono pusę, nors, kaip jau įprasta, ne iki galo, nes ir šį prezidento pasisakymą suskubo švelninti jo atstovė spaudai: „Lietuva nedalyvauja derybose, linki Lenkijai sėkmės. Jeigu klausimas iškiltų, jis būtų svarstomas, tačiau kol kas šis klausimas neiškyla“. Klostosi įspūdis, kad Lietuvos politikai niekaip negali apsispręsti, kuri strateginė partnerė - Lenkija ar Amerika jiems svarbesnė, tad, iš pradžių pažaidę vienoje pusėje, paskui perėję į kitą, dabar bando išsisukti iš padėties taip, kad ir Varšuva, ir Vašingtonas liktų neįsižeidę.
