REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mielo bičiulio Zenono Rekašiaus rašiniai visada provokuodavo polemikas ir nepalikdavo abejingais „Akiračių“ skaitytojų. Lygiai kaip jie įžiebdavo karštas diskusijas pačių akiratininkų ir santariečių tarpe.

REKLAMA
REKLAMA

Tuo Zenonas man kaip niekas kitas siejosi su volteriška santarietiškos diskusijos dvasia, kuri niekada bičiuliškų santykių nelaikė dingstimi vengti aštrių klausimų ar negerbti savo pačių ir bičiulių idėjinių oponentų. Susipliekti iki aštrių politinių disonansų geroje santarietiškoje diskusijoje, bet po to apsikabinti ir juokaujant išlenkti stiklą man buvo tapę kažkuo, kas siejosi visų pirma su Zenonu Rekašiumi, Kaziu Almenu ir kitais savo debatų ir diskusijų kultūra unikaliais žmonėmis iš Santaros-Šviesos bei „Akiračių“. Tai buvo „anapusinės“ Santaros-Šviesos fenomenas, nes Lietuvoje mes paprastai pernelyg įasmeniname diskusijas ir dažnokai nepajėgiame atskirti veiksmų ir laikysenų kritikos nuo požiūrio į patį asmenį bei jo vertę. Taip suprasta kritika tampa kažkuo panašiu į moralinę diskvalifikaciją ar net išdavystę. 

REKLAMA

Kartoju, ši mums įprasta bendravimo logika negaliojo seniesiems santariečiams, išeivijoje suformavusiems lietuviškąjį liberalizmą – vertą dėmesio reiškinį ir platesniame Rytų Vidurio Europos idėjų bei politikos kontekste. Niekada neužmiršiu puikių Santaros-Šviesos polemikų pamokų, man neatskiriamų nuo Vytauto Kavolio, Aleksandro Štromo, Liūto Mockūno, Kazio Almeno, Zenono Rekašiaus ir kitų santariečių-šviesiečių laikysenų. Voltaire’o mintis, kad aš tūkstantį kartų nesutinku su tavimi, bet kovosiu visą gyvenimą, kad tu turėtum teisę išsakyti šią savo nuomonę, pelnė Santarai-Šviesai pagarbą net ir tų, kurie jos nemėgo ir jau niekada nepamėgs dėl gilių idėjinių nesutarimų, lygiai kaip ir dėl kone psichologinių-antropologinių skirtumų, susijusių veikiau su asmenybėmis, elgsenomis ir bičiulystės formomis.

REKLAMA
REKLAMA

Deja, apie visa tai šiandien man tenka kalbėti būtuoju laiku, nes Zenono rašiniai stipriai pasikeitė. Pasakysiu dar daugiau: jie apskritai pasidarė sunkiai atpažįstami. Kontroversiško žodžio ir provokacijos pačia geriausia prasme meistras, visada gebėjęs negailestingai sukritikuoti saviškius ir pereiti į kitaminčio gynybą, jau kelintą kartą energingai puola puolamąjį ir gina puolančiuosius. Gina ir labai jau neįtikinančiai teisina tuos, kurie turi realią galią ir visas priemones sukarikatūrinti bei demonizuoti tą, kuris pateko į jų nemalonę. Galiausiai Zenonas leidžiasi aktyviai informuojamos tik vienos pusės ir ignoruoja principą „Audiatur et altera pars“, paprasčiausiai atsisakydamas išklausyti kitos pusės argumentų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Turbūt geriausiu šitos naujosios jo rašymo ir idėjinės kovos stilistikos pavyzdžiu galėtų tapti jo rašinys „Apie cenzūrą, nomenklatūrą ir kitus politinius keiksmažodžius“, išspausdintas „Akiračių“ 2008 m. birželio numeryje (2008, Nr. 5). Palikime ramybėje klausimą, ar Lietuvoje egzistuoja cenzūra – laimei, esame Europos Sąjungos narė ir mūsų jau dabar stipriai šlubuojančiai demokratijai pradėjus ristis į politinę cenzūrą, tikiu, kad sulauktume rimtos reakcijos ir gal net sankcijų. Bet atvira politinė cenzūra yra vienas dalykas, o užmaskuota moralinė arba korporacinės atsakomybės kaukę dėvinti profesinė cenzūra yra gerokai sunkiau atsekamas atvejis. Man pačiam teko patirti, ką reiškia kai kurių LRT tarybos narių kalbos apie esą neleistiną LTV darbuotojo kritiką LTV atžvilgiu, kad nebeturėčiau jokių iliuzijų dėl šitų žmonių mentalinių įpročių ir ištikimybės idėjinio pliuralizmo bei demokratijos idealams.

REKLAMA

Jei devynioliktaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais dar gali pasigirsti kalbų, kad visuomeninio transliuotojo darbuotojas negali turėti pilietinės pozicijos ir kritikuoti savo darbdavio, tuo pjaunant šaką, ant kurios sėdi, belieka tik paklausti, kas atsitiko žmonėms, kurie, kaip mums naiviai atrodė, dar visai neseniai buvo šimtaprocentiniai vakarietiško pliuralizmo ir demokratijos šalininkai, o šiandien samprotauja it Rusijos ar Kazachstano pseudodemokratinių režimų funkcionieriai arba šiems režimams klusniai tarnaujantys ir pataikaujantys verslininkai. Susiekime šią bet kokiam vakariečiui protu nesuvokiamą logiką su LR Užsienio reikalų ministerijos pareiškimu, kad ji dar aiškinsis, ar Darių Kuolį palaikę ir Piliečių Santalkos peticiją pasirašę diplomatai nepažeidė savo tarnybinės etikos (vadinasi, anot šitos logikos, prieš savo valstybės poziciją tiesiog pagal apibrėžimą negalintys eiti keli diplomatai nesuprato, kad Darių Kuolį atleido valstybė ir kad LRT vadovybė klusniai įvykdė valstybinę užduotį?), ir beliks tik klausti, kokioje būklėje atsidūrė mūsų politinė santvarka bei sąmonė ir kuo mes dar skiriamės nuo Rusijos „suverenios demokratijos“?

REKLAMA

Zenono retorika apie kankinių ir skriaudžiamųjų gailestį, esą sukėlusią užuojautą Dariui Kuoliui Lietuvoje, nuskamba neskoningai ir net nepadoriai. Jokiu kankiniu Darius Kuolys neapsimetė ir itin santūriai reagavo į tai, kas įvyko. Isteriškai ir neadekvačiai reagavo pati LRT vadovybė ir jos lojalistai, skubiai įtikėję Kuolio atlikto jauno žurnalisto užsipuolimo bei pažeminimo versija ir pradėję rinkti parašus, įrodančius, kad LRT šmeižikai nieko nelaimės – esą niekada nebuvo ir nėra jokios cenzūros LRT. Priminsiu, kad nepasirašiau šios peticijos. Ir niekada nepasirašysiu. Ne tik todėl, kad tai būtų buvusi be jokios rimtos priežasties atleisto ir dar šmeižiamo kolegos išdavystė, bet ir netiesa. Kartoju, aš pats buvau cenzūruojamas ir mano laidoms buvo mėginta daryti įtaką – netiesiogiai, bet per spaudimą ir įtikinėjimą, kas turi ir kas neturi dalyvauti laidose „Be pykčio“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesa, tai nieko bendra neturi su naujuoju LRT generaliniu direktoriumi, kurį pats palaikiau visų pirma tam, kad panašūs dalykai, kuriuos anksčiau pats patyriau, niekada nesikartotų LRT. Sykiu tikėjau ir Audriaus Siaurusevičiaus, seno radijo ir televizijos žurnalistikos vilko, profesionalumu, dalykiškumu ir diplomatiniais gebėjimais sustyguoti žmonių santykius. Bet ne apie jį dabar kalba. Tik nusivylimas ir kartėlis gali apimti dėl neoraus ir proto argumentais nepaaiškinamo LRT vadovybės žingsnio atleidžiant Darių Kuolių ir atkakliai slepiant tikrąsias šito atleidimo priežastis. Skubiai sufabrikuota istorija apie tariamą jauno žurnalisto įžeidimą, pasakojant ją vos ne su ašaromis akyse, skirta lengvatikiams ir dar lydima agresyvaus melo – pirma, jokio konkretaus žurnalisto Kuolys neužsipuolė; antra, žurnalistų netakto ir jų kalbų bei veiksmų prasilenkimo su tikrove Lietuvoje kasdien yra tiek, kad dėl tokių priežasčių niekas tikrai neatleistų iš LRT nei žurnalisto, nei nežurnalisto, o ypač tokio formato ir lygio žmonių kaip Darius Kuolys – ir dar uždarame posėdyje. Kad ir kaip būtų, noriu tikėti, kad savo paskutinio žodžio Audrius Siaurusevičius dar netarė – tiesa, nežinia, kuriai pusei tas žodis bus skirtas.

REKLAMA

Cenzūros formas, kurias ką tik paminėjau, pats esu patyręs, todėl būčiau paprasčiausiai sakęs netiesą teigdamas priešingai ir dar pasirašydamas dokumentą, kuriame tvirtinama, jog LRT pastaraisiais metais nebuvo ir nėra cenzūros.

Kad ir kaip būtų, sunkiausiai suvokiama yra Zenono Rekašiaus mintis, kad LRT generalinis direktorius, atleisdamas Darių Kuolį, pasielgė teisingai būtent todėl, kad Kuolys, būdamas Santalkos tarybos pirmininkas, turi daug politinės galios ir įtakos, todėl neišvengiamai yra tendencingas. Anot Rekašiaus, „LRTV direktorius elgiasi teisingai, nesudarydamas autorinių sutarčių su politinių partijų ar grupių vadais. Siaurusevičiaus klaida, kad visuomenei nepaaiškino, jog gina nepopuliarios grupės teises. Tokie sprendimai dažnai nebūna populiarūs, bet ateityje susilaukia teigiamo įvertinimo“.

REKLAMA

Sunku patikėti, kad santarietis galėjo parašyti tokius žodžius. Jei Santalka yra politinė organizacija ir todėl reikia vengti jos atstovų televizijoje, tai gal ir tokių pilietinių sąjūdžių bei nevyriausybinių organizacijų kaip Amnesty International arba Transparency International atstovai negali  būti televizijos ir radijo žurnalistai? O kokiu būdu tada ištikimas ir aktyvus Santaros-Šviesos narys Leonidas Donskis gali vesti savo autorinę laidą LTV? Ir kuo gi tada Santara-Šviesa, kurios įkūrėjas ir legendinis atstovas Valdas Adamkus yra Lietuvos Respublikos Prezidentas ir kurios veteranai ką tik buvo Prezidento patarėjai, yra mažiau politinė ir įtakinga organizacija? Tai gal tada išmintingai elgtųsi tie, kurie vengtų televizijoje ir radijuje Santaros-Šviesos, Atviros Lietuvos fondo, „Naujojo židinio“ redakcijos ir panašių organizacijų (pabrėšiu – ne politinių partijų, apie kurias kalba Rekašius, o būtent pilietinių ir kultūrinių sąjūdžių bei nevyriausybinių organizacijų) atstovų?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šį kartą poleminis rašymas ir sąmoningas balansavimas ant kontroversijos ribos, visada buvęs efektyvus Zenono žurnalistinis ginklas, pavertė jį ginklu svetimose rankose. Pyktis yra blogas patarėjas. Žaidimas į vienus vartus ir informacijos gavimas tik iš vienos konfliktuojančių arba viena kitai oponuojančių stovyklų pusės taip pat nepadeda nors kiek labiau empatiškai ir nešališkai pozicijai susiformuoti. Suprantu, kad galima iškreiptai arba ne iki galo susivokti įvykiuose, didelė dalis kurių, kaip ir visa nūdienos Lietuvos politika, vyksta tiesiog po kilimu arba rūmų kuluaruose – ypač kai esi nutolęs ir negali tiesiogiai sekti jų. Bet kodėl patyrusiam, išmintingam ir kaip reta blaivaus proto žmogui, garbingam ir bebaimiui žurnalistui Zenonui Rekašiui jo žmogiška ir profesinė intuicija nepakuždėjo, kad jau vien kolektyvinio autoriaus, besimaskuojančio Algio Tilindžio pseudonimu, apgailėtini paskviliai apie Darių Kuolį „Lietuvos ryte“ (į kuriuos Kuolys, beje, niekada neatsakė kuo nors panašiu) meta šešėlį ant visos „antikuoliškos“ kampanijos? Ar nesama kažkokių keistų sąsajų tarp makabriško tyčiojimo iš žuvusio Lietuvos karininko Vytauto Pociūno (po to skubiai po mirties apdovanoto ordinu) tame pačiame „Lietuvos ryte“ ir aktyvaus siekio pakirsti bei sunaikinti Dariaus Kuolio – visuomenininko ir kultūrininko – autoritetą?

REKLAMA

O liūdna darosi dėl daug ko, kas šiuo metu vyksta Lietuvoje. Dėl sąmoningai skaldomos ir naikinamos viešosios erdvės. Dėl baigiamo prarasti autoriteto politikoje ir viešojoje moralėje. Dėl anaiptol ne kaimyninių Suomijos ar Švedijos, o Rusijos politiką primenančio atviro mūsų valstybės institucijų naudojimo savo grupės finansiniam ir politiniam dominavimui įtvirtinti bei varžovui diskredituoti ar sunaikinti. Dėl Lietuvos Prezidento institucijos ir net jo asmens pavertimo ne šalį ir visuomenę vienijančiu veiksniu, o casus belli naujojo Lietuvos elito frakcijų ar tarpusavyje kovojančių grupių tarpe. Dėl niekšelių ir intrigantų sugebėjimo prasibrauti taip toli, kad šiandien jie kalba Prezidentūros vardu ir tampa galutine instancija, sprendžiančia, kas Lietuvoje nusipelno Prezidentūros pasitikėjimo ir pagarbos, o kas ne.  

REKLAMA

Ir vis dėlto net tokioje situacijoje, kada jėgos ir įtakos žaidimai bei rūmų intrigos pavirto vos ne šalies politinio gyvenimo avanscena, turi likti kažkas, kas nepasiduotų šitai valdžios ir jėgos obsesijai bei išlaikytų savo lojalumą kažkam, skirtingam nuo galios centrų, pagaliau išlaikytų savo balsą, kalbėjimo būdą ir elementarų padorumą. Parodyk man savo stiliaus ir kovos priemones – pasakysiu, ar tu teisus ir apskritai kas tu toks. Kovos būdai ir formos yra neatsiejamos nuo viešosios moralės ir politinės etikos nė kiek ne mažiau nei pačios idėjos ir jų turinys. Šitą aš taikau ne Zenonui, o jo bendražygiu (ar bendražygiais) šalies vidaus informaciniuose karuose tapusiam Algiui Tilindžiui. Kad ir kaip būtų, ypač slogu, kad Zenonas savo kovingus ir naujuosius priešus demaskuojančius rašinius publikuoja ne tik savo paties ir Liūto Mockūno sukurtuose „Akiračiuose“, bet ir Algio Tilindžio idėjiškai formuojamame bei redaguojamame laikraštyje, kuriame šie tekstai patalpinami prie užsakomųjų straipsnių. Tokiais atvejais gali nebent tik be jokios patetikos ištarti garsųjį romėnų „Sic transit gloria mundi“.

REKLAMA
REKLAMA

Už šitų veiksmų ir laikysenų slypi rimtesni ir skaudesni dalykai, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Užsakomieji Santaros-Šviesos veteranų rašiniai, kuriuose pasigirsta joje niekada anksčiau negirdėtų gaidelių apie tai, kad iš principo negalima kritikuoti kai kurių asmenų (ir dar senųjų santariečių!) arba kad reikia iš anksto pateikti savo kalbos tezes, kad nebūtų nukrypta nuo pažadėtosios temos bei problemos, diskredituoja pačią Santaros-Šviesos idėją. Neįsivaizduoju savo mokytojo ir didžio profesinio bei moralinio autoriteto Vytauto Kavolio, ramiai reaguojančio į tokias savo jaunystės draugų ir idėjinių bendražygių kalbas. Ir tokius dalykus siūlo senbuviai organizacijos, kuri net antagonistų ir nesutaikomų ideologinių oponentų buvo gerbiama už savo atvirumą ir stiprybę kviestis į konferencijas labiausiai nesutaikomus savo kritikus! Jei Santarą-Šviesą diskredituotų ir taip šalies Prezidentą nuo savo vienintelės iš tikrųjų ištikimos ir artimos aplinkos atkirstų saujelė nuo savo svarbos ir jėgos bei prestižo žaidimų pamišusių, plėšrių ir makiaveliškų personažų, atstovaujamų Algio Tilindžio, tai būtų pusė bėdos, nes ne tokių išmėginimų yra tekę patirti Santarai-Šviesai. Bet kada prie šitos diskreditacijos kampanijos aktyviai ir entuziastingai prisideda patys santariečiai, belieka tik nuleisti rankas. Negi iš tikrųjų savo gebėjimu sujaukti visas vakarietiškas vertybes ir normas tokia unikali yra pokomunistinė būklė, jei net didesnę dalį savo gyvenimo demokratinėje valstybėje gyvenę žmonės staiga prabyla ir pradeda elgtis nė kiek ne geriau, nei sovietinės nomenklatūros palikuonys?  

Pabaigoje belieka dar kartą pakartoti tą, ką jau sakiau ir rašiau, tik diskretiškumo ir gero tono sumetimais vengiau deklaratyvaus pareiškimo. Ką gi, matau, kad jo išvengti neįmanoma, o turbūt ir nėra prasmės slėpti to, ką noriu atvirai pareikšti. Dariaus Kuolio atleidimą iš LRT laikau didele ir ilgalaikių padarinių Lietuvai turėsiančia politine klaida, užmaskuotos cenzūros atmaina ir skaudžiu smūgiu visai Lietuvos viešajai erdvei. Dar kartą viešai išsakau jam savo kolegišką ir žmogišką solidarumą bei kartoju, kad laikau jį savo bendražygiu, bičiuliu ir autoritetu. Sykiu pasilieku sau teisę nesutikti ir su savo bičiuliais – Darius pats puikiai žino, kuriais klausimais mes nesame vienminčiai. Bet jo puolimą ir įžeidinėjimą traktuoju ir traktuosiu kaip savo paties puolimą ir įžeidinėjimą. Šitą taikau ir visiems santariečiams, neišdavusiems Santaros-Šviesos idealų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų