Manyčiau, jog tą viešai rodomą ir paistalais grindžiamą nenorą galima paaiškinti baime prisiliesti prie jau žinomų dalykų. Įsigilinus į surinktus duomenis reikėtų daryti greitas išvadas, galinčias paliesti nepaprastai vertingus politinio elito žmones, savo rankose laikančius daugybę valstybės svertų bei neformalių santykių gijų. Bijoma ir to, kad dienos švieson išlindusios kai kurios gijos visuomenės dėmesį nukreiptų ir į kitas valstybės institucijose, kuriose pilkieji dabartinio skandalo „figūrantai“ kilo karjeros laiptais. Aukštieji politikai bei valstybės pareigūnai stengiasi pasilikti sau galimybę vėliau teisintis, esą jie „to ar ano nežinoję“, o jei ir nujautę, tai juk „galioja nekaltumo prezumpcija“ ir pan.
Todėl geriausia taktika - pasitelkus aptarnaujančią žiniasklaidą pūsti kuo daugiau informacinių patyčių putų, kad jos užpildytų visą viešą informacinę erdvę ir taip sujauktų visuomenės sveiko proto likučius, kad toji visuomenė galop imtų manyti Rusijos koncernus „Lukoil“ ir „Gazprom“ esančius tikrąja Lietuvos valstybininkų kalve ir ginančius Lietuvos nacionalinius interesus..
Dabar jau aišku, kodėl VSD vadovas Algirdas Pocius neatsistatydino. Aišku ir tai, kodėl politinis elitas taip sutelktinai jį gina. A. Pocius turėjo likti savo poste tam, kad būtų galima organizuoti prieš tyrėjus nukreiptą gynybos kampaniją ir kad jokie tyrėjai niekaip negalėtų apčiuopti VSD nunerto ar šiai institucijai primesto korupcinių ryšių tinklo, kuriame įsipynę ir rusų spectarnybų valdomo verslo interesai. Tik vadovui išlikus poste šalia jo gali stoti Prezidentas, Seimo pirmininkas ir Premjeras.
Norėdami geriau įsivaizduoti a. a. V. Pociūno išsiuntimo Baltarusijon aplinkybių svarbą, prisiminkime, kokioje „nematomo fronto“ sityje jis dirbo. V. Pociūnas vadovavo VSD valdybai, tiriančiai Rusijos įtaką ir keliamas mūsų nacionaliniam saugumui grėsmes energetiko ir transporto sektoriuose. O juk energetika tapo pagrindiniu įrankiu, kuriuo Rusija įgyvendina savo užsienio politiką ir geopolitinius interesus. Tad žuvęs Lietuvos saugumo karininkas (ne rezervistas) veikė pačioje pavojingiausioje srityje. Joje darbuojasi didelį patyrimą sukaupę Rusijos spectarnybų asai, kuriems mūsų karininko veikla neabejotinai buvo žinoma. Dėl to tyrimai šioje srityje ir buvo imti „slopinti“.
O dabar pagalvokime, kur buvo išsiųstas daug mūsų šaliai nusipelnęs pareigūnas. Aiškinta, esą jam buvo siūlyta pasirinkti, kur važiuoti, - Gruzijon ar Baltarusijon. Minėtas net pasiūlymas vykti Briuselin, kurio V. Pociūnas neva atsisakęs, nes nemokėjęs anglų kalbos. Tačiau juk šitai kuo geriausiai žinojo siūliusieji. Tad tokį siūlymus galima vertinti tik kaip pavyzdį iš saugumietiško „priedangos pasiūlymų“ elementoriaus. Gal dėl to apie tą pasiūlymą ir nebekalbama. O kokiose šalyse kuo laisviausiai veikia Rusijos spectarnybos? Gruzijoj ir Baltarusijoj. Pastaroji yra pasižymėjusi įvykdytomis ne tik opozicijos veikėjų, bet ir užsienio žurnalistų likvidavimais.
Kokia peršasi išvada? Vadovybės iš savo tyrimo srities stumiamas aukštas saugumo karininkas išsiunčiamas šalin, kurioje laisvai veikia Rusijos spectarnybos. VSD vadovas jau nebekalba apie buvusius pasiūlymus. Įgavęs drąsos po KT išaiškinimo, jis atvirai sako pats V. Pociūną išsiuntęs Gardinan: „Aš, kaip generalinis direktorius, turiu neginčijamą teisę skirti dirbti statutinės organizacijos pareigūną ten, kur būtina valstybei“. („Lietuvos rytas“, gruodžio 9 d,. p. 4) Įdomu, kaip „valstybė“ direktoriui praneša savo norus vieno ar kito pareigūno atžvilgiu. Tačiau ne tai svarbiausia. Direktorius taip ir nedrįsta paaiškinti žmonėms nei V. Pociūno išsiuntimo būtinybės, nei motyvų, nei jam skirtos „valstybinės“ užduoties.
Tad galima sakyti ir taip: V. Pociūnas buvo išsiųstas tiesiai Rusijos spectarnyboms į rankas. Klausimo, kodėl patyręs pareigūnas pasirodė esąs toks naivus ir ten vyko, čia nesvarstysiu. Rusijos spectarnybų veikla pastaruoju metu ypač aktyvi, išradinga ir vis agresyvėjanti. Juolab postsovietinėse šalyse, kuriose nemažai politikų ir pareigūnų kabo ant kagėbistinių kabliukų. Kremliaus priešininkai imti šaudyti ir nuodyti. Ne tik Rusijoje, bet ir užsienio šalyse. Šitai rusų spectarnyboms leidžia daryti neseniai Rusijos Dūmos priimtas įstatymas.
Pasaulio žiniasklaidoje gausu komentarų apie Anos Politkovskajos ir Aleksandro Litvinenkos nužudymus. Kodėl gi Lietuvos pareigūnai taip skubėjo pasikliauti Baltarusijos KGB pasiūlyta V. Pociūno žūties versija ir „įrodymais“? Įsivaizduokime, jog anglai būtų pasitenkinę Kremliaus žiniasklaidos versijom ir Rusijos prezidento perspėjimais, jog A. Litvinenkos nužudymo tyrimas galįs pabloginti dvišalius santykius...
Aukščiausių mūsų valstybės pareigūnų išsakomos nuomonės apie parlamentinį tyrimą bei pateiktas tyrimo išvadas vertintinos kaip parlamento žeminimas. Premjeras Gediminas Kirkilas sako, jog tos išvados nevertos Seimo. Vadinasi, nieko vertas yra ir parlamentinis tyrimas. Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas paniekina ne tik tyrėjų darbą, bet ir užsipuola parlamentarams parodymus davusius VSD pareigūnus, šitaip aiškiai sakydamas, jog savo konstitucinę pareigą įvykdę pareigūnai paliekami susidoroti jų parodymais nepatenkintai VSD vadovybei. Kokioje Vakarų demokratijos šalyje būtų galima įsivaizduoti tokį spektaklį, kuriame aukščiausio lygio pareigūnai atvirai niekintų parlamentarizmo principą ir konstitucinę parlamento priedermę?.. O mums vėl teko galimybė stebėti, kaip veikia lietuviška klaninė „demokratija“, kurioje nacionalinis saugumas yra sutapatintas su įtakingos valdančios grupės saugumu bei gerove.
