Internetą gali vertinti labai įvairiai. Vieni mano, jog tai neišsemiamas laisvai platinamos informacijos šaltinis, o kiti teigia, kad jis niekuo nesiskiria nuo sąvartyno, kuriame gal ir galima kartais „atkasti“ ką įdomaus, bet daugiausia – vien šiukšlės.
Kaip ten bebūtų, kartas nuo karto pasigirsta raginimai įvesti interneto kontrolę, griežčiau žiūrėti į tam tikros informacijos platinimą ir pan. Galima pastebėti, jog tarp griežtos interneto kontrolės šalininkų dažnai pasireiškia autoritariniai režimai, kuriuos jaudina ne tiek pornografijos platinimo problema, kiek žodžio laisvės įgyvendinimo principas virtualioje erdvėje. Be jokių abejonių, internetas, kaip alternatyvios informacijos šaltinis, tampa savotiška grėsme valstybėms, kuriose varžomos žmogaus teisės ir laisvės. Esant nuomonių įvairovei propagandinės mašinos darbas, kuriuo paremtas daugumos tokių režimų stabilumas, tampa mažiau efektyviu, o kartais ir tiesiog žlunga.
Tikriausiai daugelis girdėjo apie Kinijos pastangas cenzūruoti internetą. Atrodo, kad artimiausiu metu griežtesnės interneto žiniasklaidos kontrolės praktiką gali perimti ir mūsų rytinės kaimynės – Baltarusija ir Rusija. Praeitą savaitę Baltarusijos parlamentas po pirmo svarstymo pritarė teisės aktui, griežtinančiam vietinių visuomenės informavimo priemonių darbo reglamentavimą. Nėra didesnių abejonių, jog šis teisės aktas sėkmingai praeis ir likusius tvirtinimo etapus. Po jo įsigaliojimo, visoms Baltarusijos visuomenės informavimo priemonėms teks iš naujo praeiti registracijos procedūrą. Be to, šiame teisės akte numatoma, jog internetiniai leidiniai bus priliginti spaudos leidiniams ir televizijai, jas galės kontroliuoti Baltarusijos Ministrų taryba. Šis teisės aktas taip pat rimtai apriboja visuomenės informavimo priemonių galimybę gauti finansavimą iš užsienio ir griežtina atsakomybę už „informacijos, darančios žalą valstybiniams ir visuomeniniams interesams“ platinimą.
Nors aukščiau paminėtas teisės aktas gali apsunkinti gyvenimą visai Baltarusijos žiniasklaidai, manoma, jog jis yra nukreiptas būtent prieš nepriklausomas visuomenės informavimo priemones, esančias internete. Tai visai tikėtina, nes išstumtos iš visų kitų informacinių erdvių, Baltarusijos opozicinės jėgos aktyviai naudojasi internetu kaip savo informaciniu forpostu. Žinoma, tai negali tenkinti autokratinio Baltarusijos lyderio Aleksandro Lukašenkos, kuris siekia pažaboti bet kokias opozicines nuotaikas savo valdomoje šalyje.
Galimas aptariamo teisės akto poveikis internetiniams opozicijos portalams vertinamas skirtingai. Iš esmės, praktika parodė, jog kontroliuoti internetinę erdvę beveik neįmanoma. Pabrėžiama, jog dauguma opozicinių Baltarusijos portalų yra registruoti užsienyje ir taip lyg ir yra apsaugoti nuo galimų režimo veiksmų, tačiau tai dar nereiškia visiškų saugumo garantijų. Čia vertėtų pateikti dar vieną pavyzdį.
Jau apie mėnesį Rusijoje yra kovojama su informaciniu portalu Ingushetiya.ru. Šis portalas yra faktiškai vienintelis alternatyvus informacijos šaltinis, pateikiantis naujienas iš Rusijos Federacijos sudėtyje esančios Ingušijos respublikos. Ingushetiya.ru pasižymėjo savo akcija „Aš nebalsavau“, įrodančia rinkimų į Rusijos Dūmą rezultatų klastojimą Ingušijos respublikoje, o taip pat aršia respublikos vadovo Murato Ziazikovo kritika. Birželio 6 dieną Maskvos Kuncevo rajono teismas priėmė nutartį dėl tinklalapio veiklos nutraukimo. Portalas jau tradiciškai buvo apkaltintas „ekstremistinio pobūdžio“ informacijos platinimu. Nors JAV registruotas portalas veikia iki šiol (o jo redkolegija apskundė teismo sprendimą), daugelis Rusijos gyventojų nebegali jo skaityti – po to, kai Ingushetiya.ru nenutraukė savo veiklos, teismas įpareigojo Rusijos internetinio ryšio tiekėjus blokuoti vartotojų prieigą prie šio tinklalapio.
Vėlgi, sunku tiksliai įvertinti, kiek toks būdas – prieigos prie internetinio puslapio blokavimas – gali būti efektyvus. Žinoma, kad ne visi Rusijos internetinio ryšio tiekėjai užblokavo prieigą prie Ingushetiya.ru portalo. Faktiškai, siekiant užtikrinti tokio cenzūros būdo efektyvumą, reikėtų monopolizuoti internetinio ryšio tiekimą visoje šalyje (vargu ar šiais laikais tai įmanoma). Be to, bet kuris portalas gali lengvai apeiti blokavimą, pakeitęs savo internetinį adresą (būtent taip ruošiasi pasielgti Ingushetiya.ru, jeigu redkolegijos apeliacija nebus patenkinta).
Žinoma, įkyri mintis apie interneto cenzūravimą dar ne kartą aplankys autoritarinių režimų vadovų galvas – tuo galima neabejoti. Bet atrodo, jog artimiausiu metu internetas taip ir liks nors ne idealiu, bet svarbiu įrankiu, užtikrinančiu žodžio laisvę ir nuomonių įvairovę. Yra optimistų, kurie mano, jog būtent internetas gali tapti naujojo pobūdžio pilietinės visuomenės formavimosi terpe. Ar tikrai taip atsitiks – parodys laikas.
Viktoras Denisenko
