REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

JAV virš vandens laikosi tik dėl užsienio valstybėms priklausančių investicinių fondų.

Taigi, parduodama Amerika. Jei netikite, pasiklauskite JAV iždo vadovo Henry Paulsono, siūlo dienraštis „Los Angeles Times“.

REKLAMA
REKLAMA

Matydamas, į kokią duobę pateko šalies ekonomika, H. Paulsonas keturias dienas nusiėmęs kepurę važinėjo po Artimųjų Rytų šalis, bandydamas rasti investuotojų, pasiruošusių iš jos ištraukti, teigia dienraščio paskelbto straipsnio autorius Ericas J. Weineris.

REKLAMA

Pirmadienį H. Paulsonas susitiko su Abu Dabio (Jungtiniai Arabų Emyratai) Investicijų valdybos – didžiausio pasaulyje nepriklausomo turto fondo (NTF, angl. SWF, Sovereign Wealth Fund), kurio aktyvai siekia beveik 875 mlrd. dolerių – vadovais, visaip mėgindamas įtikinti juos pirkti JAV kompanijas.

Niekam ne naujiena, kad Amerikos vyriausybė kilus krizei jau ne kartą bandydavo įlįsti į giliausias pasaulyje kišenes. Prieš šimtą metų J. P. Morganas tapo nacionaliniu stabu po to, kai viena ranka ištraukė finansines rinkas iš 1907 m. biržos panikos.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau šiandien mes matome kai ką naujo, pastebi autorius. Šįkart mūsų ekonominės problemos taip išaugo, kad kelių superturtuolių ar investicinių bendrovių resursų tikrai nepakaks joms išspręsti. Finansinių jėgų šiai putrai srėbti teturi tik pačios turtingiausios pasaulio šalys. Todėl Paulsonas norom nenorom priverstas nuo Kataro iki Abu Dabio minti naftos turtingų arabų emyratų rūmų slenksčius ir prašyti pagalbos.

Iš tikrųjų tai yra grįžimas prie pačių atviriausių ekonominės globalizacijos formų, nors pasaulio ekonomikos esmė yra smarkiai pasikeitusi, rašo „Los Angeles Times“. Šiandien reali valdžia tarptautinių finansų srityje priklauso ne turtingoms institucijoms, korporacijoms ar privatiems investuotojams, o turtingoms valstybėms. O finansiniai tokių valstybių raumenys, kuriais jos anaiptol nevengia pasipuikuoti, kaip tik yra nepriklausomi turto fondai – NTF.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Iš esmės NTF – tai tie patys investiciniai fondai, investuojantys kapitalo, kurį generuoja koks nors regionas ar valstybė, perviršį. Pirmasis toks fondas buvo įsteigtas Kuveite dar tais laikais, kai jis buvo britų kolonija. Po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus deryboms dėl Kuveito nepriklausomybės, šeichas Abdullah al Salemas al Sabas paprašė britų, kad šie jam padėtų sukurti fondą, kuris galėtų investuoti pelną, gaunamą iš Kuveite siurbiamos naftos. Šiandien Kuveito Investicijų taryba, vėliau pervardinta Investicijų valdyba, valdo apie 250 milijardų dolerių. Tai vienas didžiausių pasaulyje investicinių fondų.

REKLAMA

Pradėjus irti Britų imperijai, jos vyriausybė daugelyje savo teritorijų ir kolonijų įsteigė panašius fondus (įskaitant Kiribačio salas, kurios pelnėsi iš guano trąšų eksporto). Kitos šalys, kurios taip pat gaudavo pelno iš eksporto, ėmė pačios steigti tokius fondus – tarp jų Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emyratai, Norvegija, Rusija. Fondus steigė ir Kinija, Singapūras, Pietų Korėja bei kitos šalys, kurių itin našios ekonomikos generavo daug perteklinio kapitalo. Vis dėlto tarptautinėje finansų rinkoje NTF svarbiomis figūromis tapo dar visai neseniai, pastebima straipsnyje.

REKLAMA

1990 m. visi NTF kartu paėmus kontroliavo 500 mlrd. dolerių aktyvus. Šiandien šis skaičius išaugo iki 3,5 trilijonų. Tai daugiau, nei visų pasaulyje veikiančių alternatyvaus investavimo fondų (hedge funds) kontroliuojami aktyvai. O iki 2012 m., Tarptautinio valiutos fondo skaičiavimais, NTF valdys mažiausiai 10 trilijonų dolerių.

Jei bandytume vienu žodžiu paaiškinti, kodėl, tas žodis būtų „nafta“, teigia autorius. Jei 2005 m. naftos barelis kainavo mažiau nei 25 dolerius, tai šiandien – jau daugiau nei 125, atitinkamai didėja ir naftą eksportuojančių šalių fondų lėšos. Artimiausioje ateityje ši tendencija vargu ar pasikeis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

NTF galia tapo itin akivaizdi prasidėjus visiems žinomai hipotekos krizei. Įlieję į probleminius bankus dešimtis milijardų dolerių, jie faktiškai išgelbėjo tarptautinę finansų sistemą. Pavyzdžiui, korporacija „Citigroup“ iš Abu Dabio, Kuveito ir Singapūro NTF konsorciumo gavo 20 milijardų, UBS bankas už beveik 10 milijardų pardavė savo akcijų Singapūro fondui, kuriam dabar priklauso 9 proc. šio banko akcijų. „Merrill Lynch“ pritraukė 11 milijardų dolerių investicijų iš Kuveito, Singapūro ir Pietų Korėjos NTF. Neišlaikė net „Morgan Stanley“: jis gavo 5 milijardus iš Kinijos NTF.

REKLAMA

Viena vertus, šios investicijos iš tiesų padeda visiems svarbiausiems bankams išsilaikyti paviršiuje, tai yra, jos stabilizuoja globalias finansų rinkas. Kita vertus, NTF įtakos Amerikos ekonomikai didėjimas negali nekelti klausimų. Kuo labiau stiprės NTF, tuo didesnę pasaulio verslo dalį jie galės kontroliuoti. Tai reiškia, kad didelė kompanijų akcijų dalis kompiuterių, aerokosminėje, biotechnologijų pramonėje bei kitose svarbiose ūkio šakose priklausys NTF, o faktiškai – užsienio valstybėms, kurios tokius fondus kontroliuoja, teigiama straipsnyje.

REKLAMA

Dar prieš kelis mėnesius Pasaulio ekonomikos forume Davose buvęs JAV finansų ministras Lawrence‘as Summersas pareiškė, kad tokios investicijos kelia „labai rimtų klausimų“. Ypač jam buvo neramu dėl to, kad neįmanoma nustatyti, ar kitos valstybės į svarbiausias Amerikos ekonomikos šakas neinvestuoja siekdamos politinių tikslų.

Kad būtų galima išvengti tokių abejonių, Tarptautinio valiutos fondo specialistai dabar bando sukurti savotišką NTF „etikos kodeksą“, kurį bus siūloma patvirtinti savanoriškai. Patys fondai, nors Abu Dabio ir Singapūro NTF su JAV Finansų ministerija pasirašė susitarimą dėl investicijų depolitizavimo ir skaidrumo, šią idėją vertina be entuziazmo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau svarbu ne tik tai – juk NTF įtakos stiprėjimas realiai vers ieškoti atsakymų į kur kas nemalonesnius klausimus, pastebi autorius. Pavyzdžiui, kaip jausis amerikiečiai, jei sprendimus, nuo kurių priklausys jų darbo vietos, hipotekos, studijų ir kitokios paskolos, galų gale priiminės užsienio valstybių vyriausybės? Kas bus, jei savo pačių ekonomikos kontrolė iki tokio lygio bus perduota kitiems?

Užvis blogiausia, kad mes nežinome, kas bus, konstatuoja straipsnio autorius. Todėl pats svarbiausias klausimas – visai kitoks: ar nebus taip, kad vaistai nuo hipotekos krizės pasirodys blogesni už pačią ligą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų