REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prisitaikydama prie laikmečio reikalavimų ir politinių realijų, braškėdama persitvarko Rusijos kariuomenė. Naujovės žengia į gynybos pramonę, kariškių buitį ir ideologiją. Pamažu degradavusi nuo šlovingos Raudonosios armijos iki 1994–1996 metų Čečėnijos kare gėdingai sumuštos, posovietinės Rusijos kariuomenė pradėjo atgauti pasitikėjimą į valdžią atėjus Vladimirui Putinui.

REKLAMA
REKLAMA

Palyginę Jurijaus Levados analitinio centro 1998–2008 m. apklausų duomenis matome, kad Rusijos kariuomenės reikšmė visuomenėje didėjo, o jos įvaizdis gerėjo. Nuolat didėjo procentas respondentų, atsakiusių, kad Rusijai karinę grėsmę kelia kitos valstybės ir kad Rusijos kariuomenė yra pajėgi apginti šalį. Tuo pat metu mažėjo pasisakančiųjų už profesionaliąją kariuomenę procentas. Daugėjo norinčiųjų, kad jų sūnus ar kitas artimas giminaitis tarnautų kariuomenėje, o nenorinčių, kad taip būtų, sumažėjo nuo 84 iki 53 procentų. Taip pat mažėjo manančių, kad kariuomenėje paplitę nestatutiniai santykiai, vadinamoji „dedovščina“. Čečėnijos karo „didvyrių“ memuarai šiuo metu Rusijoje yra vienos labiausiai skaitomų knygų.

REKLAMA

Tapęs prezidentu V. Putinas inicijavo kelias federalines programas apimantį projektą, kurio paskirtis yra keisti Rusijos piliečių, pirmiausia jaunimo, pasaulėžiūrą, fizinę būklę ir profesinius įgūdžius. Rusijos Federacijos „Patriotinio ugdymo programoje 2006–2010 metams“ svarbiausias patriotinio auklėjimo akcentas yra lojalumo tėvynei ugdymas, įskaitant privalomąją karinę tarnybą (ir raginimą jos nevengti). 2006 metų gegužę susitikęs su prezidentą remiančios jaunimo grupės atstovais V. Putinas pareiškė: „Mes privalome visai jaunų žmonių kartai išaiškinti, kad klausimas, tarnauti ar ne armijoje, jaunam žmogui net neturi kilti. Mes visi privalome suprasti, kad be armijos nebus šalies. Niekam dėl to neturi kilti nė mažiausios abejonės. Nėra armijos – nėra Rusijos.“

REKLAMA
REKLAMA

Po V. Putino pranešimo šių metų vasario 8 d. Valstybės tarybos posėdyje „Apie Rusijos plėtros strategiją iki 2020 metų“ ir Dmitrijaus Medvedevo kalbos Krasnojarske vasario 15 d. „Pagrindiniai plėtros uždaviniai. Rusija-2020” Rusijos gynybos ministerija pristatė savąjį dokumentą „Ginkluotojų pajėgų socialinės plėtros strategija iki 2020 metų“. Joje numatoma, kad karių atlyginimas po 12 metų turi ketvirtadaliu viršyti šalies atlyginimo vidurkį (laikraščio „Izvestija“ skaičiavimais, jis turėtų siekti 3375 JAV dolerius). Visi turintys teisę į gyvenamąjį plotą kariškiai turi būti aprūpinti butais (2008-ųjų pradžioje eilėje buvo 122 tūkst. kariškių šeimų). Strategijose numatyta gerinti ir kitas buitines sąlygas, taip pat pastatyti bibliotekų, kultūros namų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tačiau persitvarkyti taip, kad piniginis kariškių atlygis pasiektų penkių geriausių pasaulio kariuomenių lygį, kaip numatyta „Strategijoje“, nebus paprasta. Lėšas ketinama gauti keletu labai nepopuliarių būdų: mažinant nekarinius padalinius (karo žurnalistų, medikų, juristų ir t. t.), optimizuojant valdymo struktūrą (mažinant etatus), parduodant žemę ir pastatus). Vasario 21 d. pasirodžiusiai Rusijos gynybos ministro Anatolijaus Serdiukovo direktyvai išleisti į atsargą 200 tūkst. specialistų pasipriešino daug generolų. Kita vertus, net pačiam ministrui neaišku, kaip išleistieji į atsargą (juk visi jie turi šeimas) prisitaikys prie civilio gyvenimo. Karinių periodinių leidinių redakcijose planuojama palikti po porą karininkų (redaktorių ir jo pavaduotoją), o kitus darbuotojus pakeisti civiliais (pavyzdžiui, laikraštyje „Krasnaja zvezda“ dabar yra 60 darbuotojų su antpečiais). Panašiai pertvarkyti planuojama karo ligonines, poliklinikas, sanatorijas ir teismo organus.

REKLAMA

Generolai nepatenkinti. Ministerijai nusprendus parduoti porą karinių miestelių Maskvoje, jie pasipiktino, kad miesteliai parduodami verslininkams, o jie, kariai, turi statytis namus toli už miesto. Nekilnojamojo turto kariškiai Rusijoje turi tikrai nemažai – Gynybos ministerijai priklauso 135 tūkst. kvadratinių kilometrų žemės (daugiau kaip dvi Lietuvos!). Joje įsikūrę ne tik poligonai, šaudyklos, remonto gamyklos, bet ir 7640 karinių miestelių su 175 639 pastatais, kur 710 tūkstančių butų gyvena 2 milijonai žmonių. Paskutiniais metais kariuomenė sumažėjo nuo 4 iki 1,1 mln. žmonių (nuo šių metų sausio 1 d. privalomoji karinė tarnyba Rusijos kariuomenėje truks metus). Visoje šalyje liko dešimtys apleistų karinių miestelių. Likutinė kariuomenės nekilnojamojo turto vertė – 300 mlrd. rublių (daugiau kaip 10 mlrd. JAV dolerių).

REKLAMA

Nors ir trūkčiodama, vyksta ir karo pramonės reforma. Priimta valstybinė ginkluotės programa, pagal kurią bus formuojami kariniai techniniai prioritetai iki 2015 m. techniškai aprūpinant ginkluotąsias pajėgas taip, kad būtų užtikrintas veiksmingas šalies suvereniteto ir teritorinio vientisumo gynimas. Idant būtų galima sėkmingiau konkuruoti su JAV ir Europos šalių karinės technikos gamintojais, sprendžiamos iki šiol neįprastos vadybos, rinkodaros, „žmogiškojo kapitalo“ (protų nutekėjimo/pritraukimo) problemos. Ieškoma valstybinio planavimo ir globalios rinkos reikalavimų subalansavimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Apie reformos tempus galėtume spręsti iš tokio pavyzdžio. 2000 m. siekiant spręsti gynybos pramonės ekonomines problemas buvo parengta federalinė tikslinė programa „Gynybinio pramoninio komplekso reforma ir plėtra (2002–2006)“. Iki 2004 m. planuota sukurti apie 40 stambių jungtinių struktūrų. Tačiau iki 2006 m. jų tebuvo sukurta 11, o veikiančių visu pajėgumu viso labo tebuvo dvi – PLG koncernas „Almaz-Antej“ ir korporacija „Taktinių raketų ginkluotė“. Beveik pusė gynybos pramonės įmonių ir organizacijų nuostolingos, neatsinaujina aukštos kvalifikacijos kadrais, nes jų darbo atlygis nekonkurencingas. Pavyzdžiui, iš 30 Saratovo srities karinių įmonių dešimt jau bankrutuoja.

REKLAMA

Viena svarbiausių lėto reformos tempo priežasčių yra nesutvarkyta norminė teisinė struktūrinių pertvarkymų bazė, kuri būtina aktyviam valstybės įsitraukimui į verslą, patikimam akcijų valdymui, efektyviam įmonių ir organizacijų funkcionavimui. Strategiškai ir ekonomiškai naudingos gamybos sutelkimas gynybos pramonės komplekse nesuderintas su konkurencinės aplinkos plėtra. Neišspręstas karinių įmonių nuosavybės mokesčio klausimas. Smarkiai sumažėjus valstybiniams užsakymams daugybė gamybinių patalpų su brangi įranga tapo nenaudingos. Ginkluotųjų pajėgų ir kitų karinių formuočių ginkluotė nesustabdomai sensta. Daugėja ginkluotės, karinės ir specialiosios technikos, kuriai reikia remonto. Ginkluotė ir technika pasensta anksčiau negu pagal valstybinį užsakymą sulaukiama naujos.

REKLAMA

Neišvengta problemų ir kuriant naujus ginkluotės pavyzdžius. Tiek dėl finansinių sunkumų, tiek dėl organizacinių trūkumų naujų kompleksų ir ginkluotės sistemų kūrimas užtrunka labai ilgai: dešimtys mokslo tiriamųjų darbų trunka nuo 10 iki 15 metų, daugiau kaip 100 bandomųjų konstrukcinių darbų – daugiau kaip 15 metų, o jų tematikos peržiūra siekiant sumažinti jų kiekį vyksta neefektyviai. Nepaisant šių problemų, šis tas jau padaryta. Ginkluotąsias pajėgas pasiekė tokios perspektyvios ginkluotės sistemos kaip strateginės paskirties raketų kompleksas „Topol-M“, modernizuotas strateginis bombonešis „Tu-160“ ir keletas sparnuotųjų raketų „oras–žemė“, bet kokiomis oro sąlygomis galintis skraidyti sraigtasparnis „Mi-28N“, sausumos kariuomenės raketų kompleksas „Iskander“.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pagrindinių įmonių fondams, jų techniniam ir technologiniam pertvarkymui reikia investicijų. Daugelio įmonių fizinis nusidėvėjimas ir moralinis senėjimas siekia 80 procentų. Nors paskutiniais metais ir sulaukta daugiau pinigų iš valstybės, privačių investicijų beveik nėra. Jos įmanomos tik padidėjus gynybos pramonės komplekso gaminių paklausai. Sovietmečiu Varšuvos sutarties šalys ir kitos SSRS ginklus perkančios valstybės karinei pramonei užtikrino nuolatinę produkcijos paklausą. Suirus Sovietų Sąjungai karinės produkcijos tiekti į užsienį nebereikėjo, o viduje neliko valstybinių užsakymų (į kitas rinkas Rusija rimtai įžengė tik pastarąjį dešimtmetį). Dėl to šios pramonės potencialas buvo beveik prarastas. Privatizacijos metais buvo sugriauta kone visa infrastruktūra, kurią dabar reikia „rinkti po gabalėlį“ arba kurti iš naujo prisitaikant prie rinkos reikalavimų.

REKLAMA

„Oboronprom“ generalinis direktorius A. Reusas kaip tokios infrastruktūros pavyzdį nurodo kuriamą naują kompaniją „Rusijos sraigtasparniai“, jo tikinimu, pajėgsiančią lygiuotis į „Agusta Westland“, „Eurocopter“, „Bell“ ir su jomis konkuruoti. Didžiausia problema, jo manymu, yra efektyvios gamybos valdymo sistemos sukūrimas. Esminis siekis čia yra perėjimas nuo tiesioginės prekybos sraigtasparniais kaip gaminiais prie prekybos visu ciklu „gamyba–aptarnavimas–remontas–utilizacija“. Tačiau tam, kad infrastruktūra pradėtų visu pajėgumu funkcionuoti, neužtenka finansinių įplaukų – reikia puoselėti žmogiškąjį ir intelektualinį kapitalą: „Gynybos pramonės intelektas – tai valstybės kapitalas ir jis yra ten, kur yra maitinamas valstybės iždo.“

REKLAMA

Turbūt sunkiausia persitvarkyti generolams. Jie po senovei tebėra įsitikinę, kad dezertyravimas yra sunkus nusikaltimas ir nenori skaityti balandžio pradžioje Rusijos Federacijos Aukščiausiojo Teismo priimto dezertyrų dalią palengvinančio nutarimo: jei karys iš tarnybos vietos pasitraukė dėl tarnybos draugų smurto, jam baudžiamoji atsakomybė negresia. Ir vis dėlto, matyt, ir jiems teks prisitaikyti prie nenumaldomų laikmečio reikalavimų. Centrinis Rusijos Federacijos gynybos ministerijos organas („Krasnaja zvezda“) juos jau verčia dalyvauti „Mis Raudonoji žvaigždė“ rinkimuose, skaityti kasdienius horoskopus ir strateginės reikšmės Vangos pranašystes: „Viskas ištirps kaip ledas, ir tik viena liks – Vladimiro šlovė, Rusijos šlovė. Viską ji nušluos savo kelyje ir ne tik išliks, bet ir taps pasaulio valdove.“

Vytautas Kinčinaitis

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų