Tokį klausimą keliu ne veltui. Pažvelgus į nacionalinės rinktinės sudėtį, kuri pakviesta ruoštis artėjančioms draugiškoms rungtynėms, darosi aišku viena – treneris Algimantas Liubinskas visiškai bijo eksperimentuoti ir žvelgti į ilgalaikę perspektyvą.
Jei būtų priešingai, vietos rinktinėje tikrai nebūtų atsiradę tokiems žaidėjams kaip Robertas Poškus, kuris bala žino kada žaidė paskutines oficialias rungtynes, jau nekalbant apie gerą pasirodymą. Kad su šio žaidėjo pasirodymu gali būti siejamos Lietuvos rinktinės pergalės artimiausiais metais, gali patikėti nebent pats didžiausias optimistas. O juk nacionalinė rinktinė jokiu būdu neturi tapti reabilitacijos įstaiga ar sanatorija smunkančią karjeros kreivę aukštyn pakreipti mėginantiems futbolininkams.
Be kita ko, kitas puolėjas Edgaras Jankauskas šiuo metu yra kamuojamas traumų ir jam bet kuriuo metu gali tekti kabinti bucus ant vinies, tad, manau, tikrai vertėtų šansą suteikti jaunesniam žaidėjui. Rinktinėje nebus Andriaus Veličkos, kuris tuo metu turės kovoti Norvegijos čempionate, tad joje galima buvo išbandyti ir Mindaugą Grigalevičių, ir dar keletą jaunesnių žaidėjų.
Be to, kodėl saugų linijoje neišbandžius Darvydo Šerno ar Virmanto Lemežio? Tikrai nemanau, kad jie daug kuo nusileistų tam pačiam Mindaugui Kalonui ar tarkime Tadui Labukui, o galbūt netgi sugebėtų įnešti sveikos konkurencijos į rinktinės gretas.
Gynybos grandyje A. Liubinskui galima turėti mažiausiai priekaištų. Tačiau vis dėlto, kadangi per itin trumpą laiką planuojama sužaisti net 4 rungtynes, gal vertėtų aikštėje išbandyti šį sezoną neblogą formą demonstruojantį Algį Jankauską, kuris ateityje galėtų būti pamaina ne visada itin patikimai žaidžiantiems kraštiniams gynėjams. Galima klausti ir kodėl nepakviestas Gediminas Paulauskas arba tarkime Alfredas Skroblas, kuris dar praėjusiais metais buvo įtrauktas į kandidatų sąrašą.
Kad Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris net ir draugiškose rungtynėse koncentruojasi išimtinai į rezultatą, buvo galima įsitikinti jau ir per draugišką mačą su Azerbaidžano ekipa, kai jis kone 90 minučių aikštėje laikė startinę vienuolikę, o tuo tarpu į draugiškas rungtynes pakviesti ir savo šanso pademonstruoti sugebėjimus laukę žaidėjai taip ir liko šalti ant atsarginių žaidėjų suolelio.
Dauguma jų progą pramankštinti sušalusius sąnarius gavo likus vos kelioms minutėms iki mačo pabaigos. Nežinau, kaip į tai reagavo patys žaidėjai, tačiau man toks trenerio elgesys yra kone pasityčiojimas iš rinktinėje siekiančio įsitvirtinti futbolininko. Vargu, ar net patys geriausi pasaulio žaidėjai sugebėtų per 4-5 minutes įrodyti savo vertę. Didžioji dalis nacionalinių rinktinių draugiškas rungtynes išnaudoja ne jau šimtą kartų patikrintiems žaidėjams pramankštinti, o naujų galimybių ir naujų kombinacijų paieškoms. Deja, mūsų rinktinėje tas praktiškai negalioja, nes, kaip sakoma, senas kuinas ir vėl seną vagą iš naujo aria.
Tose rungtynėse su Azerbaidžanu itin blankiai atrodęs Tomas Danilevičius aikštėje „pramaklinėjo“ kone visą rungtynių laiką. Suprask, šioje komandoje jis yra neliečiamas. Verta paklausti, kas mums yra svarbiau – pamainos iš scenos besitraukiantiems žaidėjams ugdymas ar kuo aukštesnė vieta nieko nereiškiančiame simboliniame FIFA reitinge. Kad ir kiek plyšautume iš džiaugsmo pakilę į pirmąjį pasaulio rinktinių penkiasdešimtuką, trokštamo kelialapio į Europos ar pasaulio čempionatą jis mums neatneš.
Tačiau mūsų futbolo funkcionierių mąstymą perkąsti taip pat ne itin sunku. Jei tik imsi reikšti priekaištus, jie tiesiog atsivers FIFA reitingą ir tau kaip mokinukui pabaksnos pirštu bei su ironiška šypsenėle numyks: „Žiūrėk, juk mes pirmajame geriausių rinktinių penkiasdešimtuke. Kokios dar čia gali būti problemos?“ O problemų vis dėlto yra ir nemažai. Jos visų pirma glūdi trumparegiškame mąstyme, negebančiame žvelgti į tolimesnę ateitį.
