Po kandaus ir daugeliu atžvilgiu taiklaus Vladimiro Laučiaus teksto apie naują Lietuvos politikų obsesiją – kovą prieš abortus – vienas po kito pasipylė jį atvirai žeminantys, įžeidinėjantys, žemo lygio, moralinio provincializmo kupini ad hominem tekstai.
Ir kas tik neinkriminuojama šiam konservatyviam, savo dešiniųjų pažiūrų neslepiančiam autoriui – ir polinkis į vaikžudystę, ir tariamai atviras abortų praktikos teisinimas, ir nesupratimas, kas yra tėvystė, ir dar daug kas, ką būtų galima išgirsti alaus bare arba vestuvėse, bet ko mažiausiai tikiesi viešojoje erdvėje.
Taip, ir aš galiu pakartoti daug ką, ką parašė Vladimiras – noras imtis fundamentalių dorovės problemų ir moters kūno kontrolės nieko gero nesako apie šitą Seimą, kuris patyrė atvirą moralinį ir politinį bankrotą, taip ir nesugebėjęs išspręsti bent dalies opiausių šalies problemų. Bet lengviausia išeitis tokiais atvejais ir būna imtis kontroversiškų dalykų, kurie poliarizuoja viešąją nuomonę ir nukreipia dėmesį nuo neprofesionalaus politikų darbo.
Anglai juokauja, kad neretai patriotizmas esti paskutinė niekšo priebėga. Pridurčiau – lygiai ir kaip perdėtas moralizavimas bei pamokslavimas klausimais, kurie anaiptol nėra nei paprasti, nei aiškūs. Ar iš humaniškų paskatų imtasi stumti abortų draudimo įstatymą, ar dėl to, kad iškart buvo puikiai suvokta, jog poliarizuosi viešąją nuomonę, sukiršinsi masę žmonių ir pelnysi bent laikiną politinę užuovėją?
Ar besąlygiška pagarba gyvybei, ar paprasčiausias noras kontroliuoti moters kūną ir lįsti į privatų žmogaus gyvenimą motyvuoja mūsų politikus ir viešuosius asmenis, turinčius tokias stiprias ir aiškias nuomones itin sudėtingais moraliniais klausimais? Kodėl niekam nekelia nuostabos jau pats faktas, kad sekuliarinėje valstybėje vieša figūra skverbiasi į privatų žmogaus gyvenimą taip, tarsi čia nieko tokio ypatingo nevyktų?
Šiek tiek atvėsinsiu savo anoniminius ir viešus „simpatikus“. Nesu abortų šalininkas. Nesu krikščionis, bet gyvybę gerbiu ne mažiau už juos. Tik problema ta, kad šiek tiek išmanau Vakarų civilizacijos istoriją. Todėl žinau istorinius debatus – tiek teologinius, tiek politinius – apie moters kūną, sielą, paskirtį ir panašiai.
Lygiai kaip žinau kultūros istorijos siužetus, kada už vyrus talentingesnėms moterims dažnai tekdavo nutraukti savo kūrybą dėl vyrų sukurtų ir joms priskirtų socialinių vaidmenų. (Kas žino įstabios Franso Halso mokinės Judithos Leyster tapybą, prisimena ir istoriją talentingos tapytojos, kuri buvo pirmoji moteris, tapusi Harlemo šv. Luko gildijos nare. Ji buvo dar didesnė menininkė už savo vyrą, vėliau Amsterdame dirbusį žinomą Harlemo tapytoją Janą Miense’ę Molenaerą, bet tapusi jo žmona ir trijų vaikų motina, nustojo tapyti būdama visiškai jauna. Štai ir visa diskusija apie moters socialinius vaidmenis.)
Nesiruošiu kalbėti insinuacijų kalba apie Romos Katalikų Bažnyčią – ginti gyvybę yra ir jos tradicija, ir paskirtis, ir doktrinos dalis, ir raison d’être. Bet vis dėlto noriu priminti, kad gyvename ne Čilėje, kurioje uždrausti ne tik abortai, bet ir stiprūs kontraceptikai, o Lietuvoje – t.y. ne Pietų Amerikoje, o sekuliarinėje ir modernioje Europos valstybėje, kuri, prisijungdama prie Europos tautų, kultūrų ir valstybių šeimos, pasirašė simbolinę sutartį bent kažkiek gerbti Švietimo projektą, arba tiesiog modernybę, kuri ir sukūrė Europos Sąjungą.
Taip, gyvename ne protestantiškoje, o katalikiškoje šalyje. Kad ir kaip būtų, esame moderni šalis, kuri turėtų gerbti ir suprasti ne tik pas mus dominuojantį katalikišką požiūrį į prenatalinę gyvybę, bet ir moderniąsias moralinio bei politinio jautrumo formas, viena iš kurių yra pagarba moters laisvei, įskaitant ir jos kūno nepriklausomybę nuo tūkstantmečius vyrų formuotos galios struktūros ir politinės vaizduotės kurtų bei tebekuriamų siužetų.
Kartoju, nenorėčiau, kad moterys atsikratytų kūdikiais, nes žmogaus gyvybė nėra mūsų sukurta ir todėl negali būti klasifikuojama ar kaip nors kitaip vertinama pagal mūsų praktinio gyvenimo kriterijus. Bet egzistuoja ir kita problema – moteris, jos išdidumas, orumas ir laisvė. Nuo kada vyrai save gerbiančioje ir modernia laikančioje šalyje gali nurodyti, kada ir kiek moteris turi gimdyti? Būdamas vyras, aš sutikčiau dalyvauti teorinėje diskusijoje apie abortus ir gyvybę, bet nė už ką nesutikčiau imtis parlamento lygio spendimų bei įstatymų leidybos, kuri vestų į moters kūną atvirai kontroliuojančią biopolitiką.
Gal mes turime įstatymo keliu priversti gimdyti ir tas moteris, kurias vyrai išprievartauja? O juk tai yra ne tik jaunimo smurto ir agresijos dalis, bet ir kiekvieno karo kasdienybė, kurioje moterų pažeminimas, masinis prievartavimas ir savo sėklos palikimas priešo moteryse yra rutinizuotas ir nieko nebestebinantis dalykas. Pagaliau, ne visi Lietuvoje yra katalikai ir todėl privalo vadovautis ne tik pagarba Bažnyčiai, bet dar ir pagarba moteriai bei viešosios sferos neliečiamam – bent jau civilizuotose šalyse – žmogaus intymumui, užuot vien aptarnavus doktriną.
Lietuvos atveju vertėtų imtis ir vieno kito psichoanalitinio pjūvio. Ar nėra taip, kad mūsų mizantropiškoje visuomenėje, kurioje neretai pasigendi net minimalios simpatijos ir pagarbos žmogui, labiausiai mėgstami yra mirusieji ir dar negimusieji? Ar masė nelaimingų vaikų internatuose, kurių išsižada ir nemyli jų šeimos, nėra tokio pat opumo problema kaip ir dar negimusieji (bent jau nemaža dalis tų, kurių geresnė lemtis tikrai nelaukia ir artimiausioje ateityje)?
Bet aš puikiai suvokiu, kad tuoj susilauksiu tų pačių giliamintiškų atakų, kurios jau palydėjo kolegą Vladimirą Laučių – esą tai neapykanta gyvybei, krikščionybei, Lietuvai priešiško mąstymo pliūpsniai ir t.t. Negi pulsi aiškinti, kad kalba eina ne apie infanticido įteisinimą, o apie civilizuotą būdą ginti ir gyvybę, ir moters orumą. Ką padarysi, jei tokio lygio komentarai ir atakos yra kaina, kurią tenka mokėti už savo minties laisvę bei laisvę ginti bjauriai puolamą kolegą, aš ją mielai pasiruošęs mokėti.
Žinojau, kad konservatoriai moka atstumti nuo savęs savo simpatikus ir draugus – Audrius Bačiulis įtikinamai rašė apie tai. O ir pats jaučiau šitą, nors, kaip žinia, nesu ir turbūt jau nebebūsiu konservatorius. Bet kad jie šitą moka daryti taip talentingai – tikrai neįtariau.
Socialdemokratų, tiesą sakant, nebėra už ką gerbti ir mėgti (išskyrus nebent keletą tikrųjų socialdemokratų, kurie reikalo ten nekeičia). Bet jie deda daug pastangų ir dažnai pasiekia, kad tas simpatijas (bent žmogiškas, nebūtinai politines) pelnytų. O su konservatoriais viskas atvirkščiai – tarsi yra už ką mėgti ir gerbti juos, bet jie sąžiningai ir iki galo padaro viską, kad nuo savęs atstumtų visus bent kiek kritiškesnio ir laisvesnio proto žmones.
Bet labiausiai užvis stebina akivaizdus fanatizmo protrūkis Lietuvoje. Isteriški išpuoliai prieš tuos, kurių komentarai, balsai ir veidai nepatinka, pasiekė ribą, kurią peržengus telieka konstatuoti, kad prieš mus – fanatizmo, moralinio provincializmo ir noro susidoroti su kitaip manančiaisiais padiktuoto užsakomųjų rašeivų pasitelkimo samplaika.
Noriu priminti, kad fanatizmas anaiptol nėra vien baisūs tikslai. Fanatizmo esmė visų pirma yra priemonės, kuriomis ginami tie tikslai ir kuriomis jų siekiama. Viso pasaulio fanatikų tikslai yra daugmaž vienodi – ginti monopolizuotą gėrį ir kovoti prieš kitatikiams priskirtą blogį. Bet kuo pačiam fanatikui neaiškesni tampa tie tikslai ir ypač jų niuansai, kaip taikliai pastebėjo amerikiečių filosofas George’as Santayana, tuo uoliau imamasi radikalių priemonių jiems pasiekti. Kai tikslai neaiškūs ir tuo ypač kankina tikratikį, pasitelktosios priemonės padvigubėja ir suintensyvėja.
Šiame chore, dalis kurio yra ne kas kita, o tie, kuriuos anglai XIX amžiuje praminė „hacks“ (užsakomaisiais rašeivomis), galima išskirti ir balsus, nukreiptus prieš nepatinkančius kritikus bei komentatorius. Anaiptol ne su viskuo sutinku, ką rašo filosofė Nida Vasiliauskaitė, daugeliu atveju esu jos oponentas, bet ji tūkstantį kartų turi teisę reikšti savo poziciją laisvoje šalyje. Pagaliau kokia laimė, kad Lietuvoje gali laisvai reikštis tokia aštri ir dygi autorė!
Nori su Nida Vasiliauskaite polemizuoti (juolab kad ji ir yra polemikė bei provokatorė, o ne rami ir korektiška analitikė) – pirmyn, bet šitą reikia daryti nepereinant į ad hominem atakas, kurias ką tik stebėjome ir kurios yra ne kas kita, o stačiokiškas ir nepraustaburniškas išpuolis prieš moterį, leidžiantis į detales apie jos veido išraišką ir balso tembrą. Kas gi trukdo su ja kalbėti argumentų kalba – pagaliau ironizuoti, atsakant ir į jos pačios neretai kandžią ironiją? Bet nereikia į rapyros dūrį atsakyti kirvio smūgiu – paliekant proto ir argumentų kalbą bei pereinant į chamišką oponento įžeidinėjimą. Pagaliau jei nemėgsti komentatoriaus, apsaugok savo ir svetimą orumą išlaikydamas priešišką, ignoruojančią, bet nieko nežeminančią tylą.
Aš sąmoningai neįvardiju autorių, kurie atakavo Vladimirą Laučių ir Nidą Vasiliauskaitę – jie patys puikiai žino, ką aš turiu omenyje. Tegul patys ir susivokia savyje. Jei Vasiliauskaitės atveju dar gali įžvelgti trūkusią kantrybę ir negebėjimą paslėpti antipatijos, tai atakos prieš Laučių yra akivaizdžiai organizuotos siekiant pamokyti nuo „teisingos“ linijos nukrypusį saviškį.
Tegul savyje pamėgina susivokti žmogus, vadinantis save žurnalistu ir brutaliai apšmeižęs vieną iš pačių įdomiausių ir talentingiausių Lietuvos filosofų bei viešųjų intelektualų – Šiaulių universiteto filosofijos profesorių Gintautą Mažeikį. Ten pamėginta inkriminuoti plagiatą teoretikui, kurio paties darbai nuolat tampa daugybės disertantų įkvėpimo šaltiniu. Jei artimiausiu metu mes neišgirsime mūsų akademinės sferos žmonių ir Žurnalistų sąjungos balso, nedviprasmiškai ir aiškiai įvertinančio Gintauto Mažeikio šmeižto istoriją, tai reikš tik viena – licenciją nebaudžiamai šmeižti viešuosius intelektualus, nepriklausomus kritikus bei komentatorius.
Nė nekalbu apie pasidygėjimą keliančias insinuacijas, nukreiptas prieš istoriką ir visuomenės veikėją Egidijų Aleksandravičių. Kalbos apie kažkokią neteisėtą privatizaciją, kurios, kiek žinoma man ir kaip jau oficialiai įvertinta teisininkų, yra paprasčiausias melas, skleidžiamos tam, kad būtų galima nutildyti ar bent jau mesti abejonės šešėlį ant iškilaus, laisvo, niekam nepataikaujančio ir nepriklausomo žmogaus.
Suraskime šalį Vakaruose, kuri aktyviai šmeižtų savo intelektualus ir kariautų psichologinį karą prieš juos. Tai būtų nelengva. Viešieji žmonės ten pelno pagarbą, o ne pagiežą ir neapykantą. Kaip žinia, tokius karus prieš geriausius savo žmones daugiau nei du šimtmečius kariauja didžioji mūsų kaimynė. Tad į ką mes panašūs ir į ką mes orientuojamės? Ir kodėl tiek daug menkystės ir niekšybės mūsų nedidelėje šalyje?
Verta pamąstyti apie tai tiems, kurie kursto šį neįvardintą, bet jau vykstantį psichologinį karą.
