Paskutinįjį šį sezoną P. Čaikovskio baleto „Miegančioji gražuolė“ spektaklį (04.30) Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras skyrė aštuoniasdešimt penkerių metų jubiliejų švenčiančiai veteranei, praeityje garsiai baleto solistei, dabar – ir pedagogei Genovaitei Sabaliauskaitei.
Vos baigusi Valstybės teatro baleto studiją, jaunoji šokėja 1939 m. pradžioje debiutavo šiame balete Kanarėlių fėjos ir Princesės Florinos partijomis, o praėjus beveik septyniems dešimtmečiams, elegantiška ir energinga, lenkėsi Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro žiūrovams ir dėkojo artistams, šokusiems jos sukaktį minėjusiame spektaklyje.
Sausakimšos salės akivaizdoje baleto artistai dar kartą sekė pasaką apie užkerėtą ir šimtą metų savo rūmuose pramiegojusią princesę. Įsijungus į veiksmą kartu su gero linkinčiomis fėjomis, teko dar kartą pasigėrėti jų variacijomis, darniai atliktais Alyvų fėjos palydos šokiais. Į sklandžiai vykstantį veiksmą, kaip visada, sumaišties įnešė Valdemaro Chlebinsko Fėja Karabos – šį kartą elegantiškai pražilusi, tačiau neatsisakiusi aštrių manierų ir pagiežos – įdomu, kuo ji būtų apdovanojusi princesę Aurorą, jei Katalabiutas nebūtų pamiršęs jos pakviesti į krikštynų puotą?
Vis dėlto prologe tvyrojo šilta, globėjiška Alyvų Fėjos–Eglės Špokaitės spinduliuojama atmosfera: švelnūs, muzikalūs, didingi jos gestai sušvelnino prakeiksmą ir ryžtingai išprašė lauk neprašytą viešnią; gaila, kad nepakankamai išryškėja finaliniai laiminimo mostai, skirti visam karaliaus Florestano dvarui – nėra kam kilstelti Alyvų fėjos virš palinkusių dvariškių, nes visi šokėjai vyrai jau išskubėję persirengti netrukus prasidėsiančiai Auroros gimtadienio šventei.
Su pakilia nuotaika buvo pašoktas valsas, sukūręs reikiamą nuotaiką princesės Auroros–Miki Hamanaka pasirodymui. M. Hamanaka šoko virtuoziškai: Didįjį Adagio su keturiais princais – tiksliai, įkvėptai, o variaciją – lengvai, grakščiai ir nuotaikingai. Fėja Karabos, privalanti įvykdyti savo pranašystę, kuriam laikui paskleidė tvarkingą ir kontroliuojamą chaosą, ir gracingai ranka pasitaisiusi šukuoseną, dingo sieros dūmų kamuoliuose.
Princo Dezirė – Aurimo Paulausko – vadovaujama medžiotojų kuopa, trumpai pasilinksminusi, išskubėjo ieškoti grobio ir nepamatė tos poetiškos vizijos, kuria Alyvų Fėja pasistengė įkalbėti princą drauge su ja vykti į alyvomis apkerojusius rūmus. Šios ilgos ir vaizdingos kelionės su spalvinga panorama nuotaiką pratęsė muzikinis antraktas – dirigentas Martynas Staškus ir smuikininkas Dainius Puodžiukas kartu su visais orkestro muzikantais žiūrovus nuskraidino į ilgesingą fantazijos šalį, kurioje nors trumpom visi lūkesčiai išsipildo.
Jubiliejinio spektaklio paskutinysis veiksmas švytėjo – senųjų pasakų personažų paradas paruošė žiūrovus spalvingam triumfališkam reginiui. Kažkodėl Milžinas–Raimondas Remeikis įžygiavo tik su šešiais mažaisiais broliais – apėmė bloga nuojauta, jog pakeliui į rūmus jis bus neiškentęs ir suvalgęs vieną iš jį apmulkinusių berniukų; tačiau vėliau su Milžinu šoko visi septyni broliai.
Visame žėrinčiame divertismente išsiskyrė iškilniai Eglės Špokaitės pašokta Alyvų Fėjos variacija, o taip pat brangakmenių epizodas. Kartu su Žavinta Čizelyte, Rūta Juodzevičiūte ir Rūta Kudžmaite pirmą kartą Brilianto partiją šoko šiais metais M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus dvyliktąją klasę baigusi Kristina Gudžiūnaitė. Ne vieno jaunųjų baleto artistų konkurso laureatė jau šoka vieną iš variacijų Ludwigo Minkaus „Bajaderės“ Šešėlių paveiksle, o naująją partiją parengė be priekaištų: muzikalumas, šokio tikslumas, gera orientacija būdinga ir jos atliktai solo variacijai, ir scenoms su kitomis šio epizodo šokėjomis.
Plastiškais rankų mostais, lengvais, aukštais šuoliais žiūrovų dėmesį prikaustė Mėlynąjį Paukštį šokęs Nerijus Juška, grakščiai savo vaidmenį atliko Olga Konošenko–Princesė Florina; labai stengėsi Batuoto Katino ir Baltosios Katytės pora (Igoris Zaripovas ir Tamara Grimer), pralinksminusi žiūrovus pudros debesėliu; švelnių komiškų atspalvių savo Raudonkepuratei suteikė Asta Charkovaitė, nesėkmingai mėginusi apgauti grėsmingą Aurelijaus Daraškevičiaus Vilką.
Auroros ir Dezirė pas de deux akinamai spindėjo – kupinas pasitikėjimo, A. Paulauskas apgaubė dėmesiu savo nuotaką, prieš finalinę Adagio pozą mesteldamas į viršų apglėbęs viena ranka. Variaciją A. Paulauskas atliko veržliai, žavėdamas tiksliais, lengvais dvigubais turais ore. M. Hamanaka šoko žavingai, su žaismingo flirto, skambančio variacijos melodijoje, atspalviu.
Pasibaigus spektakliui, baleto trupė sveikino į sceną princo Dezirė palydėtą jubiliatę, padėkos ir pagarbos žodį tarė Kultūros ministerijos sekretorius Juozas Širvinskas, baleto trupės vadovė Tatjana Sedunova.
