Rinkėjai visuomenininkų ateinančiuose rinkimuose kviečiami balsuoti rimtai ir atsakingai, tačiau ką tai pakeis?
Prieš kelias savaites “Piliečių santalkos” vadovybės narys Romas Sakadolskis tinklapyje “Bernardinai.lt” aiškino šio piliečių sambūrio užmojį kreiptis į rinkėjus ir kviesti juos ateinantį rudenį įvyksiančiuose Seimo rinkimuose balsuoti rimtai ir atsakingai. Prieš porą savaičių partijos “Tvarka ir teisingumas” suvažiavimas tokiam balsavimui paruošė ir medžiagos. Į Vilnių susirinkę jos atstovai sudarė partijos kandidatų į Seimą sąrašą - kol kas jis dar neskelbiamas - ir parinko 63, pagal partijos pirmininko Rolando Pakso sutrumpintą pavadinimą, “tvarkiečius”, kandidatuoti vienmandatėse apygardose. Partijos vadovybė ketina parinkti dar aštuonis ir, šalia sąrašo, savo partijos kandidatus iškelti visose vienmandatėse apygardose, kurių yra 71. Minėjo ir kelias Vilniaus rinkiminėms apygardoms jau numatytų politikų pavardės: “TT” frakcijos Seime pirmininką Valentiną Mazuronį, jo 24 metų sūnų Andrių, Partijos tarybos sekretorių Paulių Paulionį, uolius Pakso bendražygius Oną Valiukevičiūtę ir Dailį Barakauską, Vilniaus merijos tarybos narį Joną Juodką, mero Juozo Imbraso patarėją Remigijų Žemaitaitį, beje, numatytą kandidatuoti Šilalės - Šilutės apygardoje. Taigi jau visi “tvarkiečių” kandidatai partijos vadovybės parinkti ir paskirstyti – vieni įrašyti į partijos sąrašą, kiti - į vienmandačių apygardų sąrašus, o kai kurie – į abu. Į partijos sąrašą pirmaisiais įrašyti partijos vadovai ir dabartiniai seimūnai. Kaip rinkėjams laikytis patars “Piliečių santalka” šios partijos parinktų kandidatų atžvilgiu, kviesdama juos balsuoti “rimtai ir atsakingai”, kai balsuotojai nė pirštelio juodymu nėra prisidėję prie kandidatų parinkimo? Kaip jie elgsis kitų partijų atžvilgiu, kaip, pvz., Kubiliaus – konservatorių, Kirkilo - socialdemokratų, Zuoko - liberalcentristų, Paulausko – socliberalų, Prunskienės - valstiečių liaudininkų, Uspaskich – darbiečių, kurių kandidatai bus irgi taip pat parinkti, kaip ir “Tvarkos ir teisingumo”, taigi be mažiausios rinkėjų įtakos, ir pakišti balsuotojams panosėn? Juk visų šių partijų vadovai bei atstovai sudaro dabartinį Seimą, apie kurį kalbam kaip apie patį blogiausią iš iki šiol buvusių, kuriuo pasitiki net mažiau negu 10 nuošimčių Lietuvos piliečių, kurio visi nori atsikratyti ir išsirinkti geresnį. Kaip jį išsirinkti patars “Piliečių santalka”, kai turbūt beveik visi dabartiniai Seimo nariai kandidatuos vėl pirmaisiais partijų sąrašuose, o daug jų dar ir vienmandatėse apygardose, kruopščiai pasirinktose pagal laimėjimo galimybes.
Todėl ir kaitina viršugalvį įkyrus klausimas: koks skirtumas tarp dabartinių Nepriklausomos Lietuvos Seimo rinkimų ir Aukščiausios Tarybos rinkimų okupacijos laikotarpiu, kai ir dabar, kaip tada, rinkėjams balsuoti pakišamas vadovų iš anksto sudarytas partijos sąrašas ir įbrukami kandidatai vienmandatėse apygardose. Žinoma, tada buvo tik vienos partijos sąrašas, dabar jų daugiau, gal net keliolika,- beje, iš jų reikšmingi gal tik kokie penki ar šeši, - tačiau koks skirtumas, nes kandidatai į Seimą parenkami ir sąrašai sudaromi ne pačių piliečių, ne rinkėjų rajonuose ar rinkiminėse apygardose, bet irgi partijų viršūnėse Vilniuje. Partijų, kurioms priklauso net mažiau negu du nuošimčiai Lietuvos piliečių. Tad ką gali reikšti ir čia minimas “Piliečių santalkos” iš tikrųjų gal ir teigiamas bei vertingas užmojis raginti piliečius balsuoti rimtai ir atsakingai, kai jiems pakišami mažai žinomų arba net nepažįstamų kandidatų sąrašai. Kaip santalkininkai atsilieps į piliečio, sakykim, tokį pareiškimą: nebalsuosiu, nes neturiu už ką. Juk kandidatai tie patys Seimo nariai, kurių ten aš nebenoriu matyti, nes jie nieko gero nepadarė. Tad ar ne niekus tauškiate, gerbiamieji, liepdami man balsuoti rimtai ir atsakingai, kai, taip kalbėdami, patys rodotės nei kaip rimti, nei kaip atsakingi. O taip galvojančių ir kalbančių piliečių jau nebe mažai.
Stebėjau “Piliečių santalkos” tokius pat raginimus balsuoti rimtai ir atsakingai prieš savivaldybių rinkimus ir mačiau to užmojo ribotas pasekmes. Ne ką geresnių tikiuosi ir Seimo rinkimų atveju. Tačiau galėtų būti ir kitaip. Jeigu “Santalka” šią savo veiklą pasuktų kita kryptimi ir, mojusi ranka į dabartinę partijų sukurtą savanaudišką sąrangą, paruoštų planą, kaip patys piliečiai rajonuose ar rinkiminėse apygardose, susibūrę į grupes, galėtų patys parinkti kandidatus, - rajonų gyventojus arba gal ir buvusius tik labai artimą ryšį su rajonu palaikančius, - juos įteisintų ir kviestų piliečius už juos balsuoti. O “Santalkos” nepartiniai bešališki savanoriai padėtų jiems šį uždavinį įvykdyti. Tada jau būtų galima tikėtis kitokio Seimo, kurio nariai, būdami atsakingi savo rajono piliečiams kaip jų parinkti ir į Seimo kėdes įsodinti, taigi ir nuo jų priklausomi, jau elgtųsi kitaip ir tokios beprasmės maišaties kaip šiandienė Seime nebebūtų.
O padėtis jame - tiesiog siaubinga. Nariai nelanko posėdžių, užsiiminėja pašaliniais darbais, nuolat keitinėja frakcijas, partijas, kuria naujas, vienas kitą verčia iš pareigų, kuria komisijas, bet jų veiklą slopina, keitinėja jų vadovus. Prieš kelias savaites dešinieji kėlė nepasitikėjimo klausimą keturiems kairiųjų ministrams, dabar jau savo buvusiam draugui premjerui, o Kirkilo šalininkai iš pareigų verčia konservatorių vadovą Kubilių. Pavasarinė sesija turi daug darbų, sako Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas. Sprendimo laukia uždelsti teismų, savivaldybių, aukštojo mokslo, partijų finansavimo, dvigubos pilietybės, alkoholio reklamos, Lisabonos sutarties patvirtinimo, abortų ribojimo klausimai, mini juos Seimo vadovas, abejodamas ar neužgoš jų naujo Seimo rinkimų nuolat tirštėjantys ir karštėjantys partiniai vingiai.
O žmonių gyvenimas už Seimo rūmų eina savo keliu. Valdžios kvietė švęsti valstybės įkūrimo bei jos atkūrimo, taigi pačias didžiąsias valstybines šventes. Seimas paminėjo ir vieną iš didžiųjų laisvės kovotojų, okupanto žiauriai nužudytą partizanų generolą Adolfą Ramanauską - Vanagą. Tačiau kažin kiek dabartinių Lietuvos piliečių apie jį žino, ir ar šis paminėjimas valdžioms irgi nėra tik prabėgantis atstumtinai atliekamas reikalas, nes jo išdavikas kol kas neliečiamas ramiai gyvena Kaune. Pusė Lietuvos gyventojų nešvenčia net Kovo Vienoliktosios, laikydami ją tik dar viena paprasta nedarbo diena, o šviesuomenė dar vis nesutaria, kuri iš dviejų didžiųjų atmintinų dienų yra svarbesnė. Svarbesnė 1918 metų Vasario 16-toji, nes tą dieną Lietuvos valstybė buvo įkurta, o 1990 metais Kovo Vienuoliktąją ji buvo tik atkurta, teigia politikas prof. Bronislovas Genzelis. Ne, sako istorikas prof. Alfredas Bumblauskas, nors svarbios jos abi, bet pirmauti turi Kovo Vienuoliktoji, nes ji yra mūsų kartos šventė, be to, tą dieną Lietuva suvaidino ypatingą vaidmenį pasaulyje.
Svarbios jos ir prof. Egidijui Aleksandravičiui, 2008 m. kovo 8-tą kalbėjusiam Čikagos apylinkių lietuviams, gausiai susirinkusiems į Pasaulio lietuvių centre, Lemonte, Lietuvos gen. konsulato ruoštą Kovo Vienuoliktosios minėjimą. Profesorius kvietė mus tomis dienomis prisiminti Lietuvos laimėjimus ir jais džiaugtis. Žymėjo ir sportininkus. Taip, sutinkam, lietuviai sportininkai yra mūsų džiaugsmas - tikras, nemeluotas. Ir šiomis dienomis žiniasklaidoje vėl blykstelėjo trys pavardės: krepšininkų profesionalo Šarūno Jasikevičiaus, studento stipendininko (JAV) Laimio Kisieliaus ir stipruolio pasaulio čempiono Žydrūno Savicko. O kas ypatingesnio daugiau? Ekonomika - dar vis 630 000, taigi net 18 %, žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, mokytojai streikuoja, seniai žadėtos reformos, ypač teismų, įstrigę, buitinio gyvenimo būtinybių naftos ir dujų vartojimą kasdien vis labiau slegia Maskvos meškos politinė letena, politikoje visiška maišatis. Negi neužtenka Lietuvai komunistų partinės mokyklos auklėtinio premjero kėdėje, kad tokią pat asmenybę žadama sodinti į Prezidento sostą? Ir dėl to mes turėtumėm džiaugtis? Taip pat ir dėl išeiviams atimtos pilietybės? Negalit balsuoti? Bet juk niekas nedraudžia jums Lietuvoje likusiems giminėms nurodyti, kaip jie turi balsuoti, patriotiškai džiugina išeivius vienas iš žymiausių Lietuvos politikų.
