REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ar rašymas kaip hobis gali išklibinti tradicinės žiniasklaidos „imperijos“ pamatus?

Kai globaliajame tinkle paplito interneto dienoraščiai, tinklaraščiai arba tiesiog blogai (nuo angl. weblog arba blog), gimė utopinė „pilietinės žurnalistikos“ – šimtų tūkstančių tinklaraščių savininkų, tikroviškai aprašančių įvykius ir reiškinius, apie kuriuos nutyli ar kuriuos iškreipia „didžioji“ korporacinė žiniasklaida – vizija.

REKLAMA
REKLAMA

Kai po kurio laiko paaiškėjo, kad tradicinė žiniasklaida ne tik neprarado savo pozicijų, bet daugeliu atveju ir sumaniai pasinaudojo „blogų revoliucijos“ vaisiais, optimizmas kiek nuslopo. Tačiau „nepriklausomų“ tinklaraščių idėja nemirė; pastaruoju metu atsirado ir kolektyvinių tinklaraščių projektų, kur savo jėgas suvienija keli autoriai. Geras lietuviškas pavyzdys yra kultūros įvykių ir reiškinių apžvalgų tinklapis G-taskas.lt, šiuo metu prižiūrimas kelių žmonių, tačiau atviras naujiems autoriams. Ir visgi: ar „mėgėjiškas“ rašymas gali tapti svaria alternatyva žiniasklaidos „isteblišmentui“ ir iš esmės pakeisti informacinę erdvę? Į Balso.lt klausimus atsako G-taskas.lt idėjos autorius Paulius Rymeikis ir tinklapio kultūros apžvalgininkė Jurga Mandrijauskaitė.

REKLAMA

- Nesinori pradėti nuo tradicinio „Kaip gimė projekto idėja?“, todėl geriau paklausiu kitko. Vienas rimčiausių interneto tyrinėtojų olandas Geertas Lovinkas savo knygoje „Nulis komentarų“ („Zero comments“) tinklaraščių ir mito apie jų revoliucinį potencialą žiniasklaidos imperijoje atžvilgiu yra nusiteikęs itin skeptiškai. Jis įsitikinęs, kad tinklaraščiai niekada netaps realia alternatyva „didžiajai“ žiniasklaidai, nes dauguma tinklaraščių savininkų naudoja juos absoliutiems niekams, neturintiems jokios informacinės ir visuomeninės vertės (pavadinkime tai paprastai: blevyzgoms).

REKLAMA
REKLAMA

Iš tikrųjų, peržvelgus nemažą dalį tokių virtualių dienoraščių, kyla įspūdis, kad jie gali turėti kažkokią reikšmę tik rašančiojo draugų ratui, bet ne kaip objektyvios „pilietinės žurnalistikos“ įrankis. Kitais žodžiais, faktas, kad yra laisvė ir techninės galimybės kurti įdomesnę ir objektyvesnę nepriklausomą interneto žiniasklaidą, pats savaime dar nereiškia, kad pakankamai daug žmonių tai darys. Ką atsakytumėte į tokius skeptiškus pastebėjimus? Ar dar išvysime tikrąją „blogų revoliuciją“, kai tinklaraščiai taps kritine mase, formuojančia viešąją informacinę erdvę? O gal netrūkus galėsime stebėti „blogomanijos“ agoniją ir naujų skaitmeninių madų atsiradimą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

PR: Tinklaraštis tėra tik forma. Turinį kuria jo autorius. O ką jis kuria, kaip – čia jau kitas reikalas. Tarkim, Lietuvoje didžioji dauguma tinklaraščių yra apie nieką. Vertingi iš jų, kaip juokauja patys blogeriai (tinklaraštininkai?), sudaro 1%. Kiek iš tų vertingų bent taiko būti alternatyva „oficialiajai žiniasklaidai“ (vieni kokybiškai rašo apie maisto gamybą, kiti – apie audimą staklėmis, bet mes juk ne apie tai...)? Situacija užsienyje, aišku, yra geresnė, bet lemiamas faktorius čia – kiekybė. 1% vertingų tinklaraščių Lietuvoje gali būti lygu 50 vienetų (optimistinis spėjimas), JAV – 500 000. Akivaizdu, kur yra iš ko rinktis. Neteko skaityti Geerto Lovinko minčių, bet matydamas, kaip oficialioji žiniasklaida renka įtakingiausius įvairių sričių tinklaraščius (paskutinis užkliuvęs pavyzdys – „AdAge“ sudarytas sąrašas), net nenoriu veltis į diskusiją. Jie veikia ir yra įtakingi. Tiesa, ne Lietuvoje.

REKLAMA

Bendrai kalbant, už gerų tinklaraščių vairo dažnai būna savo srities profesionalai, asmenybės, kurioms tinklaraščių rašymas yra būdas išsakyti savo atskirąją nuomonę. Gal tame ir problema, kad trūksta tokių veikėjų, kurie turėtų savo, o ne kitų suformuotą nuomonę ir nebijotų ją pasakyti, tikėtų, jog gali kažką pakeisti. Mes (G-taskas.lt) dažnai sulaukiam nuostabos kupinų reakcijų, kai pasakom, kad viską darom nemokamai – iš idėjos. Bet jeigu manai, kad yra dalykų, apie kuriuos nešnekama (arba šnekama per mažai), o tai yra svarbu – kaip gali tylėti? Čia galima perfrazuoti vieną žinomą frazę ir pasakyti „jeigu gali nesakyti savo nuomonės – nesakyk“. Mes, matyt, esame iš tų, kurie nesakyti, tylėti ne(be)gali. Ir ypatingai smagu, kad tokių žmonių atsiranda vis daugiau. Nesitikiu, kad kada nors nišinę nuomonę Lietuvoje skleidžiantis tinklaraštis sutrauks šimtus tūkstančių skaitytojų, bet bent jau mes to nesiekiame ir nesitikime. Tiek mūsų, tiek kitų specializuotų tinklalapių ir tinklaraščių skaitytojas – žmogus, kurio netenkina tai, kas jam brukama per jėgą – greitas maistas kūnui ir sielai. O tokių žmonių, pripažinkim, mažai visame pasaulyje.

REKLAMA

- Kokią alternatyvą Lietuvos „didžiajai“ žiniasklaidai (tame tarpe ir kultūros leidiniams – „oficialiems“ savaitraščiams ir pan.) gali pasiūlyti G-taskas.lt ir panašūs projektai? Ką turite jūs, ko neturi „jie“?

PR: Galimybę pareikšti savo nuomonę, diskutuoti. Nors dabar G-taskas.lt tėra kelių autorių-entuziastų palaikomas projektas, visada laukiame žmonių, norinčių ir galinčių rašyti apie kultūrą: kiną, teatrą, muziką, fotografiją, parodas, šokį. Mums įdomi subjektyvi nuomonė. Nebūtina būti profesionaliu kritiku, žurnalistu (pastarųjų techniškai teisingo rašymo gal net kiek bijom), kad sugebėtum išsamiai papasakoti apie tai, ką pamatei, išgirdai. Be to, tai nėra negyvas puslapis iš serijos „parašiau tekstą, gavau šimtą litų, einu rašyti kitą straipsnį“ – komentaruose autoriai nevengia diskutuoti su tinklaraščio lankytojais, nes jiems tai įdomu, jie todėl ir rašo, kad mano, jog apie tai per mažai kalbama, diskutuojama.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ir dar vienas svarbus dalykas. Mes rašom apie gerus, vykusius, kokybiškus dalykus. Tiesiog nesinori užsiiminėti neigiama kritika, sudirbinėjimu ir drabstymusi purvais. Aišku, yra ir nevykusių spektaklių, filmų, bet stengiamės energiją atiduoti populiarindami tai, ką reikia pamatyti/ išgirsti, o ne tai, ką vertėtų praleisti. Šia prasme veikiame kaip filtras, atrenkantis tik vertingą informaciją. Šiais informacijos pertekliaus laikais tai labai svarbu.

JM: Manau, kad pirmiausia nuo kitos žiniasklaidos skiriamės tuo, kad orientuojamės į gan aiškų segmentą. Mano įsivaizdavimu, G-taskas.lt lankosi jauni (18-35 m.) ir smalsūs žmonės, besidomintys panašiais dalykais, kaip ir mes patys, kurie nesitenkina vien tuo, kas populiarinama per „didžiąją“ žiniasklaidą, o ieško kažko išskirtinio, specifiškesnio, gal netgi pavartočiau žodį „gurmaniškesnio“. Manau, kad tokio brandesnio kultūrine prasme jaunimo Lietuvoje yra pakankamai, bet kartais jiems reikia papildomo impulso, daugiau informacijos.

REKLAMA

- O kas, jūsų nuomone, labiausiai „netvarkoj“ lietuviškoje žiniasklaidoje?

PR: Tai, kad ji yra tuščia. Ji neturi veido, neturi vertybių ir galutiniam rezultate pateikia informaciją, kuri yra naudinga konkrečios žiniasklaidos priemonės savininkui. O naudinga yra tai, kas atneša pinigus. Pinigus dažniausiai atneša arba nešvarūs, arba iš esmės pigūs, kritinio mąstymo nereikalaujantys dalykai. Tai, ko labiausiai iš žiniasklaidos tikėčiausi – formuoti kritinį mąstymą – yra tai, ką ji nuosekliai, pastoviai žudo.

- Pažvelkime į lietuviškos kultūrinės spaudos visumą. Kokia yra G-taskas.lt užimama niša? Panašu, kad jūsų projektas skiriasi tiek nuo tokių solidžių leidinių, kaip „Kultūros barai“ ar „7 meno dienos“, tiek nuo tokių populiarių jaunimo kultūros leidinių bei tinklapių, kaip „Pravda“, „Ore“ ar „UrbaNation“. Kaip patys save pozicionuojate ir kaip galėtumėte pagrįsti projekto poreikį, jei jis, žinoma, turi didesnių ambicijų nei vien subjektyvios nuomonės paviešinimas?

REKLAMA

PR: Poreikį atspindi lankomumas. Kiekvieną mėnesį jis didėja, tad norisi tikėti, jog tai ir reiškia poreikį, jo didėjimą. O dėl pozicionavimo... Kaip jau, minėjau esame apibrėžę savo veiklą tik vienu aspektu – rašyti tik apie gerus dalykus kultūroje, mažiau vykusius paliekant nuošalyje. To priežastis ir yra mūsų ambicija – rašome su viltimi, kad žmonės eis, klausys, žiūrės. Ne taip svarbu, kieno režisūrinis debiutas nepavyko; kur kas blogiau, kada puikaus, bet beveik nereklamuojamo filmo seanse sėdi penki žmonės. Nesu iš kultūrinių renginių organizavimo gyvenantis žmogus, bet kaskart, matydamas tokią situaciją, jaučiu gėdą dėl tų, kurie „tai“ išmainė į vakarą prie televizoriaus, ir viliuosi, jog organizatoriai nenuleis rankų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kartais atrodo, kad žmonės nesuvokia, kad savo veiksmais prisideda prie kultūros progreso arba regreso. Puikus pavyzdys yra, kai „melomanas“ skundžiasi tuo, kad lietuviai „groją š...“, tuo tarpu pats gyvenime niekada neperka originalių kompaktinių diskų. Ir sako: „aš juk nevagiu, realiai iš atlikėjo nieko nepaimu“. Taip, tiesa, nepaima, bet ir neduoda – faktiškai nemoka atlikėjui atlyginimo už tai, ką tas kuria ir tai, kuo pats mėgaujasi. Bent jau tarp eilučių mes būtent tai ir bandome pasakyti – nusipirk tai, nueik ten. Bandome išjudinti žmones, nes kartais susidaro įspūdis, kad žmogus gali pasakyti visus, tarkim, Eimunto Nekrošiaus spektaklių pavadinimus, išvardinti jo gautas premijas ir įvertinimus užsienyje, bet tuo pačiu būt nematęs nė vieno jo spektaklio.

REKLAMA

JM: Nuo kitos kultūrinės spaudos skiriamės tuo, kad esame orientuoti į jauną šiuolaikinį žmogų, kuriam mažiau rūpi, tarkim, „...ienės“ grafikos paroda, bet yra aktualesnė informacija apie gerą koncertą, albumą, filmą, spektaklį ir pan. Esame mažiau „akademiški“. Kita vertus, net jei tą patį spektaklį savaitraščių puslapiuose recenzuoja rimti kritikai, aš pati dažnai taip ir lieku nesupratus jų galutinio „verdikto“ – verta jį pamatyti ar ne. Randi tik tekstą teatrologine „paukščių“ kalba, suprantama tik siauram ratui, be aiškesnės pozicijos ir praktinės naudos eiliniam meno vartotojui. Todėl stengiamės pateikti kuo daugiau konkrečių vertinimų ir patarimų, parašytų paprasta eiliniam žmogui suprantama kalba, pademonstruoti aiškius kriterijus, kuriais remdamiesi rekomenduojame kažką pamatyti, paklausyti ar paskaityti.

REKLAMA

Be to, stengiamės būti operatyvūs. Kultūrinėje spaudoje kultūros įvykių refleksijos dažnai pasirodo tik po savaitės ar net kelių, tuo tarpu mes stengiamės apie dėmesio vertus dalykus parašyti kone tą pačią naktį, kad. Vienu žodžiu, stengiamės būti gyvi, funkcionalūs, naudingi, informatyvūs ir operatyvūs, vieni iš pirmųjų pateikti šviežiausią informaciją apie tai, kur verta suskubti pirkti bilietus.

Lietuvoje trūksta jaunų meno kritikų, kurie analizuotų esamą situaciją ir šiandieninius reiškinius per šiuolaikinio jauno žmogaus pasaulėžiūros prizmę, kurie rašytų ne sausu teoretiniu stiliumi ir galėtų sudominti savo tekstu. Jei tokių atsirastų daugiau, gal tuomet daugiau jaunų žmonių susidomėtų ir ta pačia „akademine“ kultūra. Kol kas man atrodo, kad popierinius kultūros savaitraščius skaito ir prenumeruoja tik kultūros įstaigos. Pati kaskart juos perverčiu, bet dažniausiai randu paskaityti ne daugiau kelių aktualių temų ir įdomesnių straipsnių. Tiksliau, netenkina ne tiek pačios temos, o pati forma, rašymo stilius. Apskritai, kai kuriuose savaitrasčiuose jaučiasi tam tikrų žmonių užsibuvimas.

REKLAMA
REKLAMA

- Dar vienas šio klausimo aspektas galbūt labiau adresuotas Jurgai: periodiškai savo įrašuose G-taskas.lt parengi kultūros spaudos apžvalgą smagiu pavadinimu „Kultūros karuselė“, kuri yra savotiškas labiausiai dėmesio vertų naujienų ir tekstų koncentratas. Koks šių apžvalgų rengimo tikslas, kodėl tau pačiai tai svarbu daryti? Padedi kultūrai neabejingiems internautams sutaupyti laiko ar subtiliai formuoji „skonį“ ir suvokimą, kas įdomu, o kas ne?

JM: „Kultūros karuselės“ idėja gimė todėl, kad ir anksčiau nuolat sekdavau kultūrinę spaudą ir interneto svetainių kultūros skiltis, rekomenduodavau įdomesnius straipsnius draugams. Tada ir pagalvojau, kad tomis nuorodomis galima pasidalinti su kitais platesniu mastu. Visko mes (G-taskas.lt) nepajėgiam aprašyti, o ir nesiekiam. Mūsų tikslas nėra vien išsakyti savo „ypatingą“ nuomonę apie tam tikrus kultūros reiškinius. Svarbesnis (ypač man) yra kultūrinis švietimas, ir tam mes pasitelkiame visas įmanomas priemones. Todėl, „reklamuodami“ kitų kultūros žiniasklaidos atstovų straipsnius G-taskas.lt, tarsi parodom, kad nesiekiame su jais konkuruoti, norime bendradarbiauti vardan vieno tikslo – kad tai, kas atrodo išties vertinga kultūrinėje žiniasklaidoje, vienaip ar kitaip pasiektų vartotoją. Tampame savotiški laidininkai.

REKLAMA

Į „Kultūros karuselę“ atrenku naujienas bei straipsnius, kurie galėtų sudominti ne tik mane, bet ir įvairesnių interesų lankytoją. Tačiau, be abejo, dažniausiai rekomenduoju dalykus, kurie savo srityje, mano nuomone, yra patys vertingiausi ir įdomiausi. Beje, visai neseniai atradau Bernardinai.lt  tinklapyje „Penktadieninius Polonijaus pasižvalgymus po kultūrinę žiniasklaidą“. Kelis kartus paskaičiau ir padariau išvadą, kad mudviejų spaudoje išskirti „dėmesio verti“ objektai yra beveik absoliučiai skirtingi, sukoncentruoti visiškai skirtingai auditorijai. Manau, kad skaitytojai patys nusprendžia, kieno rekomendacijos labiau atitinka jų lūkesčius ir interesus.

- Norėčiau jus šiek tiek paprovokuoti. Ar nemanote, kad rašymas „iš idėjos“ ilgainiui atsibos (arba jam dėl kokių nors priežasčių paprasčiausiai nebeliks laiko), ir tada projektas nebeteks varomosios jėgos? Liūdna, bet tenka konstatuoti, kad „savanorių“ projektams, ypač Lietuvoje taip neretai atsitinka – pirmieji idėjos autoriai ir „aktyvistai“ po kurio laiko pasitraukia, o nauji žmonės arba neįsitraukia, arba įsitraukia taip, kad projektas išsigimsta ar tampa visiškai negyvas. Konkrečių pavyzdžių gal neminėsiu. Ar teko apie tai susimąstyti ir galbūt hipotetiškai prtaikyti tokią situaciją sau?

REKLAMA

PR: Užtikrinu, kad tą pačia dieną, kai nustosiu domėtis kultūra, manęs G-taskas.lt neliks ir man net nerūpės, kaip jam sekasi. Kol kas sunkiai tai įsivaizduoju. G-taskas.lt visada buvo, yra ir, tikiuosi, liks hobiu. Tiek man, tiek kitiems rašantiems. Nes rašyti už pinigus ir rašyti „iš idėjos“ – du skirtingi dalykai su skirtingais rezultatais. Kol kas esame visiškai nuostolingas projektas (tai yra, pajamų negaunam, bet nemažai jų išleidžiam lankydamiesi renginiuose), bet jeigu tai pasikeis, atlyginimus greičiau mokėtume kelionėmis į festivalius užsienyje ar žurnalų prenumerata, o ne grynais pinigais. Nesame profesionalūs žurnalistai, pinigus uždirbame kitaip ir kitur, todėl naudą iš straipsnių vertiname ne pinigais, o tuo, kad prisidedame prie gerų, vertingų dalykų populiarinimo.

JM: Šitoje vietoje pacituosiu vieną kolegą, kuriam labai pritariu: „rašysiu tol, kol turėsiu tam pakankamai pinigų, nes šis hobis man nepigiai kainuoja“. Pagal tą žymiąją Abrahamo Maslow poreikių piramidę, esam patenkinę savo pirmų kelių pakopų poreikius, kad galėtume sau leisti hobius ar papildomas veiklas „iš idėjos“, o ne dėl materialinio atlygio.

REKLAMA

Gerai yra tai, kad mums nereikia kaulinti akreditacijų į kiekvieną renginį ar komandiruotpinigių į užsienio festivalius, ir, gavus tą laisvą praėjimą, būtinai apie tą renginį gerai parašyti. Mums nereikia rašyti kokio nors renginio chaltūrinių apžvalgų į komercinius portalus, už kurias mums būtina gauti materialinį atlygį. Tiesiog smagu užsiimti tuo, kas įdomu pirmiausia pačiam, o ne gaminti prekes „pagal užsakymą“. Kiekvienas turime savo priežastis, dėl kurių tai darome. Vieni iš donkichotiškų paskatų, kiti dėl savirealizacijos, pilietinės atsakomybės, dar ko nors. Ir tikriausiai niekada net rimtai nesvarstėme klausimo, ar norėtume kažkada už šį darbą gauti materialinį atlygį. Manau, kad mus ir vienija suvokimas, kad nenorėtume. Nes tada tai prarastų pačios idėjos žavesį.

- Ar kada nors galvojote apie galimybę rašyti į „oficialiąją“ žiniasklaidą? Kokius Lietuvos ir užsienio leidinius (išskyrus vienas kito įrašus G-taskas.lt) dažniausiai skaitote patys, ir kodėl būtent juos?

PR: Savu laiku teko rašyti į omni.lt, delfi.lt, bet ilgainiui bendradarbiavimas nutrūkdavo. Ne dėl nesutarimų su redakcija (džiaugiuos, kad visur turėjau galimybę rašyti apie tai, ką noriu – mažiau populiarius dalykus, dažniausiai muzikoje), bet natūraliai – tiesiog pats nesijausdavau, kad esu savo vietoje, paskęsdavau bendrame informacijos sraute. Vienur mažiau, kitur daugiau, bet toks jausmas apimdavo. Neatsisakyčiau pasidalinti savo rašomais tekstais su kitais tinklapiais, jeigu jie patys jų paprašytų, bet rašyti specialiai jiems nebeprisiverčiu – G-taskas.lt galiu įgyvendinti savo „formatą“, o „ten“ tik dar labiau prisidėčiau prie jo nebuvimo.

REKLAMA

Pasiūlymų rašyti į „oficialiąją žiniasklaidą“ yra, ir kol kas aš jų galutinai neatmetu. Tiesiog reikia atrasti kitokią, nei finansinę, motyvaciją, kodėl turėčiau tai daryti. Galimybė pareklamuoti G-taskas.lt? Tinka. Būdas apie man rūpimus dalykus papasakoti didesnei auditorijai? Skamba patraukliai, bet viskam reikia pribręsti, viską reikia apsvarstyti.

Be pagrindinės savo veiklos (reklamos), labiausiai domiuosi muzika, kinu, tad pasirinkimas Lietuvoje yra tikrai skurdus. Jeigu kalbėsime apie spaudos leidinius, kartais nusiperku žurnalą „Kinas“. Man tai puikus nevienadienės vertės leidinys, kurį sau leidžiu perskaityti ir po mėnesio, ir po pusmečio. Visa kita – internete ir, deja, užsienyje. Iš „oficialesnės“ žiniasklaidos – „The Guardian“ tinklaraščius, „Pitchfork“, „Stereogum“ ir dar porą dešimčių tinklaraščių. Faktas vienas – daugumoje skaitau tinklaraščius. Jie, kaip ir mes, dažnai rašo „su filtru“ – tik apie jiems patinkančius atlikėjus, režisierius. Atrasti „savo“ tinklaraštį nėra lengva, bet tuo pačiu nėra nieko geriau – ilgainiui jie sutaupo nemažai laiko. Be to, tinklaraščius dažniausiai smagiau skaityti – jų autoriai neprivalo įtaikyti į mistinį rašymo standartą, gali apie kažką užsiminti sakiniu, o gali – ilgu straipsniu. Gali savęs neprievartauti ir parašyti tada, kada nori, o ne tada, kada reikia – tai irgi gerai jaučiasi. Beje, G-taskas.lt yra nuolat papildoma nuorodų rubrika – ten galima rasti kai kuriuos mūsų mylimiausius.

REKLAMA

JM: Turbūt esu vienintelė iš dabartinės G-taskas.lt komandos, rašanti ne todėl, kad noriu pademonstruoti ypatingą rašymo stilių. Jei būtų kam rašyti apie teatrą, tikriausiai visai atsisakyčiau apžvalgų rašymo ir užsiimčiau kitais dalykais. Galbūt neturiu originalaus stiliaus, tačiau turiu žinių, kuriomis galiu pasidalinti su kitais. Tad žurnalistika kaip savirealizacijos sfera man nėra aktuali, svarbesnė yra šio projekto švietėjiška funkcija.

Pati skaitau ar bent užmetu akį į beveik visus pagrindinius Lietuvos kultūros leidinius, bet dažniausiai – savaitraščius „7 meno dienos”, „Šiaurės atėnai“ ir „Literatūra ir menas“ bei  žurnalus „Kinas“ ir „Teatras“. Iš interneto tinklapių išskirčiau „Menų faktūrą“ (nes teatro sritis man yra aktualiausia), Kauno kultūros gyvenimo tinklapį „Kamanė“ ir interneto žurnalą „Ore“. O visur kitur pavartau tik tam tikras rubrikas ar atskirų autorių straipsnius ir apžvalgas. Deja, nėra nė vieno lietuviško kultūros leidinio, kuris patiktų „nuo – iki“ ir išsiskirtų ne tik gerais straipsnių autoriais, įdomiomis temomis, analitine kultūrinio gyvenimo įžvalga, bet ir platesnei auditorijai suprantamu (nebūtinai labai stilingu) rašymo stiliumi.

Užsienio spaudą skaitau tik tada, kai ieškau medžiagos apie konkrečius kultūros reiškinius – meno festivalius, parodas, menininkus, knygas, spektaklius ir t.t. Bet informacijos šaltiniai beveik visada būna skirtingi, tad konkrečių net nevardinčiau.

Kalbino Jurijus Dobriakovas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų