Vasario 16-osios Lietuva turėjo nueiti ilgą kelią nuo teisinės fikcijos iki pripažintos tarptautinės bendrijos narės.
1990 m. kovo 11 d. Lietuvos parlamentarai paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, pademonstruodami demokratiškai išrinktos tautos atstovų vienybę. Net sovietinio režimo sąlygomis buvo pasinaudota taikiomis demokratinėmis ir teisinėmis priemonėmis. Šis kelias neabejotinai skyrėsi nuo 1918-jų metų Lietuvos pasirinkimų. Galima sakyti, kad tik dėka Pirmosios Respublikos gyvasties 1990-aisiais metais mums nereikėjo pasauliui įrodinėti, kad esame istorinė tauta ir galime išreikšti savo valią gyventi nepriklausomą gyvenimą.
Vasario 16-osios Lietuvos kūrėjai susidūrė su žymiai sudėtingesniais klausimais, kuriuos uždavė didžiosios pasaulio valstybės. Pirmiausia reikėjo įrodyti patį lietuvių politinės tautos egzistavimo faktą. Vargu, ar galėjo būti lengva įrodyti Anglijai ar Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kad Lietuva yra senai iš politinio Europos žemėlapio ištrinta valstybė, kuri vėlyvais viduramžiais pasiekė kone imperinį pavidalą. Juk amerikiečiai, bent jau JAV valdžia, tik 1913-siais metais oficialiai pradėjo skirti imigruojančius lietuvius nuo lenkų. Tai kas, kad mūsų išeivija pati tai buvo padariusi keliais dešimtmečiais anksčiau: atskyrusi nuo lenkų savo parapijinį ir visuomeninį gyvenimą, sukūrusi savo tapatybės pamatinius pasakojimus ir net jau suspėjusi susipešti su buvusiais unijos partneriais lenkais dėl generolo Tadeušo Kosciuškos tautinės priklausomybės. Šis JAV nepriklausomybės karo didvyris XX amžiaus pradžioje simbolizavo ne tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės palikimą, bet ir lietuvių (taip pat lenkų) nuopelnus naujai tėvynei.
Pirmųjų anos nepriklausomybės metų lietuvių politikai ir jaunos diplomatijos darbininkai turėjo atlikti nepaprastai sudėtingą užduotį ir pristatyti pasaulio akivaizdoje atkurtą valstybę. Stengiantis akcentuoti senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės tęstinumą diplomatinei misijai reikėjo ir demonstratyvaus senosios Lietuvos politinio sluoksnio - aristokratijos palikuonių. Alfredas Tiškevičius ir Oskaras Milošas yra spalvingiausi tos epochos misionieriai. Pasaulio pripažinimas atėjo ne iš karto, o diplomatinius žygius reikėjo paremti nepriklausomybės karo mūšiuose. Bent penkeri metai praėjo, kol svarbiausios ano meto galybės ryžosi pripažinti atgijusią Lietuvos valstybę.
Šiandien, istorijos kalendoriui suskaičiavus devyniasdešimtuosius Vasario 16-sios Lietuvos metus, reikia nepamiršti šios aplinkybės. Net tada, kai Antro Pasaulinio karo tragedija nutraukė jaunos valstybės gyvastį, pasaulio akivaizdoje Lietuvos padėtis negrįžo į pradžią. Kaip vėliau sakė bene žymiausias Pirmosios Respublikos užsienio politikos strategas Stasys Lozoraitis, šis karas nulėmė vienintelę aplinkybę - tai Lietuvos okupaciją. Lietuva kaip valstybė liko institucinėje pasaulio atmintyje, o Amerikos, Anglijos ir kai kurių kitų pasaulio valstybių atveju pavergtos valstybės diplomatinė tarnyba vis dar buvo oficialiai pripažįstama. Viską lemia tik sovietų kariuomenės buvimo faktas Lietuvoje, ir jei dėl kokių nors motyvų ji paliktų okupuotą kraštą, Lietuvai nereikėtų įrodinėti jos politinės savasties faktų- ji būtų nedelsiant pripažinta.
Lietuvos egzilinės diplomatijos šefo įžvalgos tapo tikrove 1991 metais. JAV ir kitoms Vakarų valstybėms pripažįstant atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, buvo pagerbta ir Vasario 16-sios Lietuvos misija. Tai kodėl esu įsitikinęs, kad nepriklausomybės deklaracijos devyniasdešimtmetis yra svarbiausia šiuolaikinės Lietuvos sukaktis.
