Nuogąstaujama, kad nebus skirta dujų naujai pastatytai, 500 mln. dolerių kainavusiai Sankt Peterburgo elektrinei kūrenti.
Visi dar prisimena, kad šių metų žiemą Rusija buvo sumažinusi slėgį net į Europą dujas tiekiančiuose dujotakiuose.
Ekonomikos ir politikos stebėtojai bei apžvalgininkai visame pasaulyje niekaip nesupranta, kaip galėjo atsitikti, kad šalis, turinti didžiausias pasaulyje dujų atsargas, pati ima stokoti dujų. Nepaisant vis dažnėjančių įvairių nerimą keliančių ženklų, plačiai tebemanoma, kad tai laikini tiekimo sutrikimai, kurie neturi nieko bendra su Rusijos, kaip patikimos dujų tiekėjos, galinčios neribotai didinti dujų gavybą ir pateikti jas į pasaulinę rinką, įvaizdžiu. Juk žinoma, kad Rusija valdo apie ketvirtadalį visų išžvalgytų pasaulio gamtinių dujų išteklių, kurie sudaro 47 trln. kubinių metrų, nuolat mirga pranešimai apie milžiniškus Jamalo, Štokamano, Sachalinas-2 telkinius.
Tokį galingos energetinės supergalybės įvaizdį dar labiau stiprina numatomas Šiaurės Europos dujotiekio tiesimas bei planai dujų tiekimą į Europos Sąjungos ir Nepriklausomų valstybių sandraugos šalis padidinti nuo 190 mlrd. kubinių metrų 2004 m. iki 310 mlrd. kubinių metrų 2010 metais.
Tačiau nepaisant sukurto supergalybės įvaizdžio nepriklausomi ekspertai tvirtina, kad dujų Rusija stokojo jau 2004 m., o 2010 m. šis trūkumas sieks nuo 100 iki 200 mlrd. kubinių metrų, net ir įvertinus iš Vidurinės Azijos valstybių “Gazprom” numatomas pirkti dujas (Maskvos Energetikos politikos instituto vadovas Vladimiras Milovas bei Europos politikos tyrimų centro mokslinis darbuotojas Alanas Railis ).
Dujų deficitas turėtų dar labiau padidėti 2011 metais, kai Rusija ketina pradėti eksportuoti dujas į Kiniją. “Gazprom” pateikia duomenis, pagal kuriuos tais metais šiai šaliai tikimasi parduoti 68 mlrd. kubinių metrų.
Analizuodamas, kodėl ketvirtadalį pasaulio gamtinių dujų išteklių turinti Rusija staiga susidūrė su dujų trūkumu, V.Milovas pažymi, kad tai yra “Gazprom” investavimo politikos padarinys. Jo tvirtinimu, per pastaruosius trejetą metų “Gazpromas” išleido beveik 14 mlrd. eurų įvairių bendrovių, dirbančių net ne dujų srityje, akcijų įsigijimui . Tai daugiau nei “Gazprom” išleido įdėjimams į dujų gavybą per visą pastarąjį dešimtmetį. Nepaisant praėjusiais metais gauto įspūdingo beveik 7 mlrd. dolerių pelno, įmonės finansinė padėtis nėra labai tvirta – po neseniai įvykusio naftos gavybos bendrovės “Sibneft” akcijų, už kurias sumokėta 13 mlrd. dolerių, įsigijimo “Gazprom” turi 38 mlrd. dolerių skolų.
Tuo tarpu vertinama, kad vien Jamalo pusiasalio dujų telkinių įsisavinimui reikia 70 mlrd. dolerių. Įsisavinti Jamalo telkinius buvo planuojama dar praėjusio dešimtmečio viduryje, bet dabar jau kalbama tik apie vieną iš trijų didelių pusiasalyje esančių telkinių, kuris geriausiu atveju bus pradėtas naudoti 2012 metais. Apžvalgininkai pažymi, kad amžinojo įšalo zonoje esantys milžiniški Jamalo dujų telkiniai (vien “Gazprom” turi licenciją išgauti dujas trijuose telkiniuose, turinčiuose apie 5.8 trln. kubinių metrų dujų – tai dvigubai daugiau nei dujų atsargų turi Norvegija ir Didžioji Britanija kartu sudėjus ) yra ypač sunkiai įsisavinami.
Šiuo metu apie 95 nuošimčiai visos “Gazprom” dujų gavybos tenka Obės žiotyse išsidėsčiusioms Nadym Pur Tazo verslovėms, esančioms šiek tiek piečiau Jamalo pusiasalio . Dauguma šių verslovių naudojamos dar nuo SSRS laikų, ir dujų gavyba juose sparčiai mažėja (Urengojus, Jamburgas). Prieš kelis metus “Gazprom” nemažas viltis žymiai padidinti dujų gavybą siejo su vieninteliu dideliu po SSRS žlugimo įsisavintu Užpoliarės dujų telkiniu, tačiau dabar aiškėja, kad bendra “Gazprom” dujų gavyba iš esmės nepadidėjo, nes atsiradusį prieaugį “suvalgė” mažėjanti gavyba kituose telkiniuose.
Įdomu, kad ir pats “Gazprom” per ateinančius penkerius metus iš esmės dujų gavybos didinti nenumato (tik 0.2-2 nuošimčių augimas per penkerius metus) ir tikisi 2010 išgauti 550-560 mlrd. kubinių metrų dujų (2005 m.– 548 mlrd. kubinių metrų).
Abejonių kelia ir “Gazprom” planai įsisavinti Štokmano dujų telkinį, esantį Barenco jūroje, už 500 kilometrų nuo kranto. Analitikai pažymi, kad Rusija neturi patirties išgauti toli nuo kranto, giliai po vandeniu esančių dujų, o su vienintele pasaulyje tokios patirties turinčia “Statoil” bendrove bendradarbiavimas nutrauktas šiemet rudenį, Rusijai pareiškus, kad telkinį ji įsisavins vien savo jėgomis. Manoma, kad geriausiu atveju šis 3.7 trln. kubinių metrų dujų turintis telkinys gali būti pradėtas naudoti ne anksčiau kaip 2015 metais. Tuo tarpu numatoma, kad pirmoji dujas į Vokietiją eksportuosiančio Šiaurės dujotiekio eilė turėtų būti nutiesta jau 2012 metais. Įvairių ekspertų vertinimu, šis dujotiekis iš viso kainuos nuo 10 iki 18 mlrd. dolerių, o jo pajėgumas sieks 55 mlrd. kubinių metrų dujų per metus.
Matydamas dujų trūkumą “Gazprom” stengiasi perimti savo žinion Vidurio Azijos ir net Afrikos dujų šaltinius. “Jamestown Foundation” ekspertas Vladimiras Sokoras pažymi, kad Maskva nusitaikė ir į kai kuriuos tradicinius naftos bei dujų tiekimo Europai šaltinius, pavyzdžiui, Alžyre ir Libijoje. Jo žiniomis, Alžyre Rusijai pavyko sėkmingai „išmainyti“ milijardinius ginkluotės tiekimo kontraktus ir skolų nurašymą į teisę kartu vykdyti naftos ir dujų gavybą ir pardavinėti energijos išteklius Europai.
Rusijos energetikos koncerno vadovas V.Mileris šiemet yra minėjęs, kad “Gazprom” stiprina įtaką ir Libijoje, kur nusitaikyta į geologinius žvalgymus bei dujų gavybą vykdančią bendrovę. Tai padaryta įsigijus dalį vienos iš Vokietijos “Wintershall” grupės bendrovės, valdančios dujų gavybą šioje Afrikos šalyje, akcijų. Kaip žinoma, Alžyras ir Libija yra svarbiausi dujų tiekėjai Pietų Europos šalims.
Panašiai elgiamasi ir Vidurio Azijoje. Pastaruoju metu sudarytos dujų tiekimo sutartys su Turkmėnija, Kazachija, Uzbekija. Susitarimai numato, kad šios šalys parduos Rusijai jų turimą dujų perteklių. Tikimasi, kad gavybai Vidurio Azijos šalyse didėjant, 2009 metais jos sugebės patiekti Rusijai apie 105 mlrd. kubinių metrų dujų.
V.Mileris net ir nebando slėpti, kad strateginė “Gazprom” kryptis šiuo metu yra ne dujų gavybos didinimas Rusijoje, bet dujų skirstymu užsiimančių bendrovių Vakarų Europoje įsigijimai bei nepriklausomų dujų tiekėjų užvaldymas ar jų turimų dujų perpirkimas, naudojantis monopoline “Gazprom” dujotiekių infrastruktūra.
“Įgyvendindami savo strateginį tikslą sukurti bendrovę, kuri būtų energetikos lyderė pasaulyje, “Gazprom” plečia savo dalyvavimą užsienio rinkose. Bendrovė vykdo angliavandenilinių išteklių žvalgybą Vietname, Indijoje, Venesueloje, Uzbekijoje. Taip pat domisi perspektyviais projektais Tadžikijoje, Kirgizijoje, Libijoje, Alžyre, Irane ir kitose šalyse. Mūsų uždavinys – dirbti visoje grandinėje nuo angliavandenilių gavybos iki pardavimų naujose rinkose ir, remiantis naujais gavybos pajėgumais, už Rusijos ribų”, – tokią “Gazprom” strategiją mato jos vadovas V.Mileris.
2004-2005 metais “Gazpromas” įsigijo 10 nuošimčių “Jedinaja energetičeskaja sistema” akcijų ir didelį svarbiausios šios bendrovės įmonės, “Mosenergo”, akcijų paketą. Tokiu būdu elektros energetika tampa profiliniu “Gazprom” verslu. Koncernas ketina dalyvauti investiciniuose projektuose pertvarkant ir statant naujas elektrines.
Įdomu, kad dujų gavyba užsiimančio koncerno viena iš svarbiausių krypčių, pertvarkant elektrines, bus “anglies ir branduoline energija pagrįstos elektros generavimo plėtra. Tokiu būdu tikimasi sumažinti dujų vartojimą vidaus rinkoje ir jas nukreipti į užsienio rinkas. Tokie “Gazprom” įsigijimai ir investavimo kryptys labai akivaizdžiai parodo, kokia įtempta padėtis bus Rusijai pačiai apsirūpinant dujomis bei bandant patenkinti eksporto įsipareigojimus.
“Gazprom” vykdoma plėtros strategija parodo, kad siekiama būti ne paprastu dujų pardavėju, bet valdyti kuo didesnius energetinius išteklius dujas išgaunančiose šalyse bei dujų skirstymo bendroves dujas importuojančiose šalyse. Tai reiškia siekį monopolizuoti tiek dujų tiekimą, tiek jų skirstymą.
Tačiau, turint galvoje didėjančius “Gazprom” įsipareigojimus, tiekti dujas ir Europai, ir Kinijai, ir vidaus rinkai, bei nedidėjančią gavybą Rusijoje, kyla pagrįstų abejonių dėl būsimųjų tiekimų patikimumo, net ir atmetus prielaidas, kad toks dujų rinkos monopolizavimas bei priklausomybė nuo vieno tiekėjo lengvai gali būti panaudota politinei Rusijos galiai stiprinti dujas importuojančiose valstybėse.
“Gazprom” didinant savo įtaką aukščiau minėtomis kryptimis bei vis labiau abejojant Rusijos galimybėmis užtikrinti patikimą tiekimą alternatyvių apsirūpinimo dujomis šaltinių klausimas tampa svarbus jau ne vien Lietuvai, Baltijos šalims, Vidurio Europai, bet ir visai Vakarų Europai. Be riboto dydžio ir senkančių Norvegijos dujų išteklių, matomos dvi galimybės Rusijos dujoms pakeisti. Tai suskystintų dujų importas iš Artimųjų Rytų bei alternatyvus dujų tiekimo kelias iš Vidurio Azijos valstybių.
Praėjusiais metais visu pajėgumu ėmė veikti Rusijos valdomas “žydrojo srauto” dujotakis. Juo dujos iš Rusijos per Turkiją galės pasiekti Graikiją, Italiją, Izraelį.
Dabar, kai Europa ne visiškai kontroliuoja ir taip nedidelę dalį jai dar likusių naftos ir dujų „provincijų“, jai būtina sutelkti pastangas Kaspijos ir Juodosios jūros tiekimo maršrute. Plačiai kalbama apie vadinamąjį “Nabuko” projektą, kuriuo dujos iš Turkmėnijos ir Azerbaidžiano per Turkiją galėtų pasiekti Pietų Europą. Tačiau sprendimas dėl jo tiesimo kol kas nėra priimtas.
Parengė Tėvynės Sąjungos frakcijos patarėjas Kęstutis Škiudas
