REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Viena iš svarbiausių problemų eliminuojant socialinę atskirtį Lietuvoje buvo jos politinių partijų samprata socialinės politikos srityje ir atitinkamos politikos įgyvendinimas. 2000 metais A.Guogio, D. Bernoto ir D. Ūselio atlikto tyrimo apie dvidešimties Lietuvos politinių partijų socialinės apsaugos sampratą rezultatai, kai išaiškėjo, kad partijos daugiausia palaikė marginalinį modelį, buvo iš esmės patvirtinti pensijų reformos eigoje.

REKLAMA
REKLAMA

Tik pasipriešinus keliems specialistams privatūs pensijų fondai buvo įkurti ne kaip privalomi, o kaip savanoriški. Tačiau net ir šiuo, palankesniu valstybiniam socialiniam draudimui atvejui, Sodros biudžetui bei solidarumui tarp kartų Lietuvoje buvo padaryta nemaža žala. Po pirmųjų reformos metų trečdalis darbo jėgos Lietuvoje pasirinko įmokas į privačius pensijų fondus. Po antrųjų reformos metų pusė Lietuvos dirbančiųjų dalyvavo privačiame pensijų draudime. Tokio pobūdžio pensijų reforma buvo palankesnė jaunesniems ir daugiau uždirbantiems asmenims. Mažiau uždirbantiems, vyresniems ir socialinėje atskirtyje atidūrusiems asmenims privačių pensijų fondų reforma Lietuvoje nieko negalėjo duoti. Tačiau reikia pripažinti, kad pensijų reforma buvo sugalvota kaip atsakas į nepalankią demografinę situaciją, kai turėjo sumažėti dirbančiųjų ir mokančiųjų įmokas dalis bendroje gyventojų struktūroje, ir perspektyvoje turėjo labai išaugti vyresnio amžiaus išmokas gaunančiųjų žmonių skaičius. Pensijų reforma taip pat sudarė didesnio pasirinkimo galimybes tiek pensijų fondų valdytojams, tiek ir jų klientams. Palankiai susiklosčius finansinei situacijai, įmokų mokėtojams galėjo susidaryti geresnės sąlygos didesnių pensijų sukaupimui senatvėje. Savo ruožtu, pensijų fondams susikūrė palankios didelių investicijų ir pelno gavimo sąlygos bei  galimybės pasirinkti investicijų formas ir finansinės rizikos rūšį. Tačiau klientai, pasirinkę privatų draudimą, taip pat daug kuo rizikavo.

REKLAMA

Politinę ir ekonominę globalizaciją galima laikyti esmine tokios nepalankios valstybinei socialinei apsaugai pensijų reformos priežastimi. Įtakingos tarptautinės ekonominės organizacijos, tokios kaip Pasaulio bankas ir Tarptautinis Valiutos Fondas ilgą laiką reikalavo ir patarinėjo Lietuvos valdžios institucijoms dėl privačių pensijų fondų įvedimo. Jų konsultacijos turėjo lemiamos reikšmės sukuriant Lietuvoje privačius pensijų fondus. Lietuvos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš esmės pritarė Pasaulio banko strategijai dėl privačių pensijų fondų. Tačiau kaip vėliau paaiškėjo, ne visos Vakarų institucijos teigiamai įvertino tokią reformos eigą. Europos Sąjungos statistikos tarnyba „Eurostat“ 2004 metų pradžioje pareiškė, kad antroji pensijų pakopa, t.y. privatus pensijų draudimas, nėra socialinė apsauga. Žinomas Lietuvos ekspertas Romas Lazutka tokį „Eurostato“ pripažinimą įvertino pensijų reformos architektus diskredituojančiu teiginiu : „tikrasis pensijų reformos tikslas – valstybinė protekcija atskirai verslo rūšiai“. „Eurostat“ nusprendė, kad jei valdžios institucija yra atsakinga už nustatyto dydžio įmokomis finansuojamą programą, kurioje vyriausybė niekaip negarantuoja neatliekamų mokėjimų rizikos daugumai dalyvių, tokia programa nacionalinėje apskaitoje negali būti laikoma socialinės apsaugos programa. Anot „Eurostat“, kaupimui skirta socialinio draudimo įmokos dalis yra pačių privačių asmenų ateičiai atidėtos lėšos. Romas Lazutka, atsiliepdamas į „Eurostat“ pareiškimą teigė: „Jeigu Rytų Europoje žmonėms socialinio saugumo per daug, jų valia tą saugumą susimažinti. Net ir tokiu atveju dėmesio vertas klausimas dėl valstybės vaidmens renkant lėšas privatiems reikalams pateisinimo. Jeigu jau socialinė apsauga gali atsisakyti dalies lėšų, kodėl keliais procentais nesumažinus „Sodros“ įmokų, kurios ypač sunkiai slegia darbo užmokestį. Dėl mažesnio apmokestinimo padidėtų į rankas gaunamos algos, augtų paklausa darbo jėgai, mažėtų nedarbas“. Eksperto įsitikinimu, valstybė neturi nurodinėti kam, kur ir kada taupyti. Tačiau, jeigu valstybė sumažintų įmoką „Sodrai“, dėl piliečių kišenėse pagausėjusių pinigų privatiems pensijų fondams tektų konkuruoti su visomis kitomis verslo įmonėmis. „Eurostato“ išaiškinimas aiškiai pagrindė mintį, kad tikrasis tokių pensijų reformų tikslas ne tas, kuris yra viešai skelbiamas – ne socialinio saugumo senatvėje stiprinimas, bet valstybinė protekcija atskirai verslo rūšiai. Pasak Romo Lazutkos, valdžios perduotų pinigų pakako apmokėti pensijų fondų reklamoms, kurios neteikė jokios informacijos. Deja, stigo lėšų svarbių žinių iš Europos institucijų sklaidai. „Tokiomis sąlygomis nenuostabu, kad gyventojai veržiasi į privačius pensijų fondus genami socialinio nesaugumo, net nesuvokdami, kad taip nuo jo tik dar labiau tolsta“, - teigė R. Lazutka. Nors šis klausimas buvo svarbus daugeliui Lietuvos žmonių ir siejamas su ekonominio stabilumo įsipareigojimais, tokia „Eurostat“ pozicija Lietuvoje buvo praleista negirdomis. Šis klausimas taip pat buvo svarbus dėl to, kad įsivedus eurą, turėjo būti užtikrinta, kad valstybės biudžeto deficitas neperkoptų 3 procentų. Todėl reikėjo pašalinti bet kokią dviprasmybę dėl valstybės pajamų ir išlaidų traktavimo. Šis klausimas buvo svarbus ir dėl pačios pensijų reformos esmės supratimo.

Paprastai žodis „pensija“ reiškia arba valstybės garantuojamą socialinę apsaugą, arba privatų taupymą senatvei. Vienos pensijos priskiriamos valstybės finansiniams įsipareigojimams, o kitos yra privačios rizikos dalykas. Iki pensijų reformų Rytų Europoje pradžios Europos Sąjungoje pensijų finansai buvo aiškūs. Akivaizdu, kad sumaištį „Eurostate“ sukėlė ekonominės globalizacijos procesai, kai naujos Sąjungos narės – Vengrija, Lenkija, Latvija ir Lietuva pradėjo atitinkamas reformas. Kyla klausimas - kuo pagrįstas valstybės kišimasis į privačių pinigų tvarkymą, ir kurio sėkmės ji negarantuoja? Kaip tai dera su Rytų Europoje dominuojančiu polinkiu į laisvąją rinką? Romas Lazutka savo komentare akcentavo tai, kad Rytų Europoje buvo paplitęs polinkis verslo sėkmę garantuoti valstybės turtu, o kai jis baigėsi – bent panaudojant valstybės jėgą surinktais pinigais. Iškyla ir kiti esminiai su globalizacija ir socialine atskirtimi susiję klausimai – jeigu ekonominė globalizacija šiuolaikiniame pasaulyje yra neišvengiama, tai kaip tada yra su socialine integracija, socialine sanglauda  bei marginalinių grupių padėties gerinimu? Lietuvos atveju visiškai akivaizdu, kad taip sprendžiant socialines problemas „socialinės Europos“ vizija nuo jos nutolsta, o ne priartėja. Jau ir taip nuo socialinės nelygybės kenčiančioje Lietuvoje jos tik dar labiau padaugėja. Socialinės atskirties tiek trumpalaikėje, tiek ilgalaikėje perspektyvoje  taip pat atsiranda daugiau.

Arvydas Guogis yra Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo katedros docentas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų