Ne kartą esu teigęs ir dar tebesilaikau nuomonės, kad Lietuvoje demokratija tvirtai įleido šaknis ir veikia gerai, geriau net negu kai kuriose žymiai ilgesnes demokratinio valdymosi tradicijas turinčiuose kraštuose. Beveik nėra politinių žmogžudysčių (išskyrus abejonių nekeliantį saugumo kapitono Juro Abromavičiaus nužudymą). Aukščiausioje Taryboje pradėtas naudoti „smūgis oponentui į dantis” kaip savo argumento įrodymas šalininkų nesusilaukė. Rinkimai į Seimą ir kitas politines institucijas praeina ramiai, nepasitaiko triukšmingų rinkimų klastojimo atvejų. O svarbiausia, gera Konstitucija leidžia išeiti iš labai kritiškos padėties, net ir pašalinant prezidentą apkaltos procesu, kai panašios problemos kitose valstybėse kartais baigiasi perversmais, diktatūros įsigalėjimu ar panašiomis nelaimėmis.
Kritiškesnis skaitytojas šioje vietoje galbūt suabejos, ar iš tikrųjų su demokratija viskas taip gerai, jei gyvenimo toje demokratinėje santvarkoje rezultatai toli gražu nedžiugina. Jau vien faktas, kad per 17 nepriklausomo gyvenimo metų, neskaitant repatriavusių buvusių sovietinių kolonistų, iš Lietuvos emigravo apie pusę milijono vietinių gyventojų ir kad pagrindinis emigraciją skatinantis veiksnys – geresnio gyvenimo ieškojimas – verčia susirūpinti. Tačiau demokratija, kad ir kaip gerai ji funkcionuotų, neturi gero gyvenimo garantijos. Ji tik sudaro palankesnes negu kitokios valdymosi formos sąlygas tokio tikslo siekti. Tačiau ne visiems ir ne visada vienodai pavyksta tomis sąlygomis pasinaudoti.
Nuo demokratijos link daugumos diktatūros
Kad ir kokia stabili būtų krašto politinė padėts, visuomet atsiras jėgų, sąmoningai ar nesąmoningai siūlančių pakeitimus ar patobulinimus, kurie vestų link daugumos diktatūros. Pavojus demokratijai iškyla tada, kai įsigali viena arba atsiranda kelios politinės grupės su panašiomis daugumos diktatūtos tendencijomis. O pažadai, atsisakius konstitucinės demokratijos vis dėlto išlaikyti daugumos remiamą valdžią, tėra graži saviapgaulė: daugumos pritarimą turinti valdžia anksčiau ar vėliau jį praras, liks tik nesimpatiška diktatūra, kaip kad įvyko nacistinėje Vokietijoje po 1933 metų. Laimei, nuo vienokios ar kitokios diktatūros įsigalėjimo mus apsaugos Europos Sąjunga, tačiau nemalonių politinių sukrėtimų tokiu atveju neišvengtume. Šio rašinio tikslas ir yra atkreipti dėmesi į kai kurias pavojingas politines Lietuvos vidaus politikos tendencijas.
Dabartinės politinio gyvenimo tendencijos, kurios gali sukelti šiokią tokią konstitucinės demokratijos krizę, yra kelios:
1. Bandymas įstatymo ar referendumo būdu apeiti Konstitucijos draudimą Lietuvos piliečiams turėti daugiau kaip vieną pilietybę.
2. Pastangos priversti prokuratūrą pakeisti savo išvadas dėl Valstybės saugumo plk. Vytauto Pociūno mirties.
3. Pastangos Seimą ¬padaryti aukščiausia valdžios šaka, kuriai būtų pavaldžios kitos valdžios šakos.
4. Politinė fragmentacija, dėl kurios vienos partijos valdžia tampa beveik neįmanoma, darbingai koalicijai sudaryti reikia per daug didelių kompromisų.
5. Nesibaigianti „raganų medžioklė“, neleidžianti visuomenei spręsti šiandienos klausimų.
Kiekvieną iš šių tendencijų ir jose slypinčius pavojus pamėginsime trumpai aptarti.
KIEK PILIETYBIŲ NELIETUVIAMS?
Jis – Lietuvos rusas, ji – Lietuvos žydė, abu jau mirę. Abi čia gimę dukros – amerikietės. Abi gerai kalba lietuviškai, nes lankė lituanistines mokyklas, priklausė lietuvių skautams, matydavai jas lietuviškuose renginiuose. Tačiau antros¬ – Lietuvos – pilietybės mūsų šimtanuošimtiniai patriotai joms turbūt neduotų. Nes – kam joms reikia tos antros pilietybės, – turbūt pasakytų. Juk jos Lietuvos pilietybės nekada ir neturėjo.
Tai kam tada ta antroji, lietuviškoji pilietybė reikalinga pensininkams, net senatvėje nenorintiems grįžti į tėvynę? Atsiprašau – į buvusią tėvynę. O kiti dar prideda, kad iš jų Lietuvos pilietybę atėmė Lietuvos valdžia.
Norint sėkmingai išspręsti tą „antrosios pilietybės” klausimą reikia atsisakyti neteisingų argumentų. Pavyzdžiui, nekaltinti Lietuvos, kad jos valdžia atėmė „pirmąją” pilietybę. Nes tai būtų netiesa, o sąmoningai kartojama netiesa yra melas. Iš tų, kurie gimė Lietuvos piliečiais, niekas pilietybės neatiminėja. Valdžia tik nustatė sąlygas, kaip pilietybė prarandama, tačiau pilietis pats apsisprendžia, ar jis nori tas sąl;ygas įvykdyti. Tiesa, atkurtos nepriklausomybės pradžioje Aukščiausioji Taryba buvo išleidusi įstatymą, atimantį Lietuvos pilietybę iš tų Lietuvos piliečių, kurie sovietmečiu negyveno Lietuvoje ir todėl neturėjo sovietų paso. Tačiau vėliau dar ta pati Aukščiausioji Taryba šią klaidą ištaisė.
Iš tikrųjų tą „antrosios pilietybės“ reikalą suaktualino JAV lietuvių bendruomenė, prieš keletą metų prikalbėjusi Lietuvos Respublikos Seimą sudaryti su JAV Bendruomene bendrą komisiją Lietuvai valdyti. Dabar šį žaidimą iš JAV Bendruomenės paveldėjo Pasaulio lietuvių bendruomenė, tad Lietuvos reikalus spręs ne tik JAV, bet ir kitų kraštų piliečiai. Šito žaidimo žaidėjams dviguba pilietybė tikrai būtų paranki.
Dabar pagrindinis argumentas tų, kurie norėtų turėti ar atgauti ir Lietuvos pilietybę neprarasdami gyvenamojo krašto pilietybės, yra emocinis: Lietuvos pilietybė jiems būtų ryšys su Lietuva, kuris galbūt kada nors ateityje paskatintų labiau Lietuva domėtis, dažniau ten apsilankyt (nes nereikėtų pirkti vizos) ir t. t. Žodžiu, tai padėtų jiems, o gal ir jų vaikams išlikti lietuviais.
Tikslas gražus ir, manau, reikia paieškoti būdų ir priemonių, kaip to siekti. Izraelis šį klausimą išsprendė labai efektingai, bet savo pilietybės užsienio žydams nedalijo. Mums, prieš pradedant Lietuvos pasų infliaciją užsienyje, reikėtų geriau pasvarstyti kitas užsienio lietuvių ryšių su senąja tėvyne stiprinimo galimybes. Taip pat reikia nepamiršti, kad dabartinio masinio bėgimo iš Lietuvos akivaizdoje pasiliekantieji krašte tokią valdžios dovaną – antrąją pilietybę Lietuvą pa¬liekantiems – įvertintų kaip savotišką emigrantų išskirtinumo pripažinimą, emigracijos skatinimą. Tuo labiau, kad kalbama ir apie didesnę paramą išeivijai. Reikia, man atrodo, gerai pasvarstyti, ką ir kaip daryti, kad toji antroji pilietybė netaptų Lietuvoje liekančiųjų nevisavertiškumo ženklu.
TEISMAS, KURIS NETEISIA
Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimas, kad užsienyje gyvenantiems ir gyvenamojo krašto pilietybę turintiems lietuviams (o kartais ir kitų tautų žmonėms) masiškai dalinama Lietuvos pilietybė prieštarauja Lietuvos Konstitucijai, sukėlė daug nepasitenkinimo tiek išeivijoje, tiek Lietuvoje. Nepatenkintieji Lietuvoje išsiskyrė į dvi grupes: tuos, kurie svarstė, kaip Konstitucinio Teismo draudimą apeiti vienokiu ar kitokiu įstatymu ir tuos, kurie teigė, kad draudimą apeiti galima tik referendumu pakeičiant atitinkamą Konstitucijos paragrafą. Konstitucinio Teismo pirmininko Egidijaus Kūrio pastaba, kad tokiu atveju vis vien liktų galioti Konstitucinio Teismo sprendimas, jog svarstomas įstatymas prieštarauja Konstitucijai, sukėlė gan didelę reakciją spaudoje. Pagrindinė mintis, kad reiktų kaip nors suvaldyti Konstitucinį Teismą, kuris nėra aukščiausias Lietuvos teismas, tačiau elgiasi lyg toks būtų.
Klausimas, kurių teismų nutarimai viršesni už Komstitucinio Teismo sprendimus, visiškai supainiojo kai kuriuos politikus ir žurnalistus. Imta net įrodinėti, kad už nusikaltimus (priesaikos sulaužymą), už kuriuos Konstitucinis Teismas pašalino iš pareigų prezidentą Rolandą Paksą, Aukščiausiasis Teismas jį išteisino. Kaip gali valstybė toleruoti tokią padėtį, kai Konstitucinis Teismas save pasistato aukščiau už Aukščiausiąjį Teismą?!
Nežinau, ar tie, kurie taip aiškina Konstitucinio Teismo pareigas ir galias, tai daro nuoširdžiai susipainioję, ar nuoširdumo trūkumą papildo polemikai reikalinga demagogija. Nes pagal Konstituciją Konstitucinis Teismas negali būti nei žemesnis, nei aukštesnis už bet kurį kitą Lietuvos teismą. Konstitucijoje išvardinti teismai – nuo žemiausių apylinkių teismų iki Aukščiausiojo Teismo – sprendžia baudžiamąsias bylas, vadovaudamiesi Lietuvos įstatymais. Tame teismų sąraše Konstitucinio Teismo nėra. Jis prižiūri, kad teismai ir valstybės pareigūnai laikytusi Konstitucijos. Todėl Konstitucinis Teismas nieko nebaudžia, o radęs Konstitucijos pažeidimų, bylą grąžina spręsti iš naujo. Konstitucinis Teismas tačiau atlieka labai svarbų uždavinį – demokratinėje valstybėje jis saugo Konstituciją, neleidžia valdžioje daugumą turinčiai grupei pažeisti mažumos teisių ar išsigimti į daugumos diktatūrą.
NEŽINOMOS TIESOS ŽINOJIMAS
Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo gyventojų apklausos rodo, kad Seimas yra viena iš silpniausių, blogiausiai vertinamų valdžios šakų. O dabartinis Seimas yra vienas iš silpniausių ir nedarbingiausių, todėl susilaukia nemažai kritikos. Šį pavasarį dalis Seimo frakcijų, daugiausiai dešinės pakraipos, nutarė, kad dabar yra gera proga pagerinti Seimo įvaizdį pereinant iš pasyvios į agresyvesnę laikyseną, tam panaudojant Seimui teikiamas parlamentinės priežiūros galimybes. Seime buvo surengta akcija pašalinti iš pareigų Valstybes saugumo ¬departamento direktorių Arvydą Pocių, kuris, esą, sovietmečiu kaip karininkas buvo paleistas į atsargą KGB rezervan. Nežiūrint, kad trejus metus Pocius buvo tiems patiems seimūnams priimtinas, staiga pasipylė tarsi ultimatumai Prezidentui reikalavimai tuoj pat jį atleisti.
Kita tos pačios akcijos dalis buvo nukreipta į prokuratūrą užtai, kad prokuratūra „neteisingai” įvertino Lietuvos saugumo darbuotojo plk. Vytauto Pociūno žūties Gudijoje aplinkybes kaip nelaimingą atsitikimą. Teisingos ir visai patikimos informacijos apie V. Pociūno mirties priežastis ir aplinkybes mums nelabai draugiškame krašte gal niekada ir nesužinosime. Tačiau politiniu spaudimu privertę prokuratūrą pakeisti savo išvadas į politiškai priimtesnes tik laužome Konstituciją. Toks politinis spaudimas gali priversti prokuratūrą pakeisti nuomonę, tačiau ar taip priartėsime, ar nutolsime nuo tiesos?
Viena iš tokio politinio spaudimo priemonių, nukreipta prieš Prezidentą, buvo koncertas V. Pociūnui atminti. Jis surengtas Vilniuje, Daukanto aikštėje, tiesiog po prezidentūros langais. Savaime aišku, kad tokia vieta ir tema išprovokavo klausimą, ar Prezidentas pasirodė šiame patriotiniame renginyje. Tai davė progą vienam iš rengėjų neigiamame atsakyme be daiktavardžio „prezidentas” paminėti ir daiktavardį „žmogžudys”. Šios politiškai neapgalvotos akcijos tikslas buvo kuklesnis: išprovokuoti Prezidentą parodyti visuomenei, kad ir jis stovi toje pačioje barikadų pusėje su radikalais. Man, ir, manau, daug kam priimtinesnė tokia demokratija, kuri Valstybės vadovui palieka teisę ir galimybę pačiam apsispręsti, kur ir kada jam būti ar nebūti.
Kodėl taip yra? Vien įstatymų leidėjų bloga valia, korupcija, noru kuo greičiau praturtėti šitiek netekčių ir praradimų nepateisinsi. Ginčai ryšium su skandalu Valstybės saugumo departamente (VSD) parodė, kad vien formalaus žvilgsnio neužtenka norint teisingai suprasti kai kurių demokratijos principų esmę. O klaidingai suprasta jų esmė gerokai apgriovė VSD, pakirto pasitikėjimą juo tiek visuomenėje, tiek tarp pačių VSD darbuotojų. Dar blogiau, kad šitoks nesusipratimas kai kuriuos politinės analizės bandymus privedė prie visiškai absurdiškos išvados, jog Respublikos Prezidentas su VSD pagalba nori Lietuvoje nuversti demokratinę santvarką ir įvesti diktatūrą.
VIETOJ DEMOKRATIJOS – SEIMOKRATIJA
Šitokie radikalizmo proveržiai yra nesuderinami su tuo demokratinės valstybės modeliu, kurį Lietuva pasirinko 1992 metais priimdama dabartnę Konstituciją. Todėl neturėtų stebinti faktas, kad kartu su radikalizmu spaudoje pasirodė straipsnių, įrodinėjančių, kad demokratija turi būti daug radikalesnė, negu kaip ji suvokiama Lietuvoje. Esą aukščiausia valdžia demokratijoje priklauso Seimui, kadangi tik Seimas – įstatymų leidžiamoji valdžia – renkamas visos tautos. Visos kitos valdžios šakos turi tik netiesioginį tautos mandatą, todėl jos yra (ar turi būti?) pavaldžios Seimui. Tai pasakytina tiek apie vykdomąją, tiek apie teisinę valdžią. Į šitokį demokratijos modelį Lietuvą sunku įsprausti, kadangi jame nebėra vietos taip pat visos tautos renkamam prezidentui. Be to, šitokios demokratijos propaguotojai teigia, kad Seimui negali būti jokių paslapčių; kaip aukščiausioji valdžia jis turi teisę žinoti visų kitų valdžios šakų paslaptis ir vykdyti jų priežiūrą. Šitokiam valdžios modeliui galbūt geriau tiktų jau ne demokratijos, o seimokratijos apibūdinimas. Kažkas panašaus Lietuvoje buvo prieš karą ir neišsilaikė. Daugelis Vakarų demokratijų irgi buvo priverstos sustiprinti ne seimo, o prezidento galias. Be to, dauguma kraštų, sėkmingai įgyvendinusių demokratiją, tą padarė ne stiprindami seimo (ar kitos valdžios šakos) galias, o priešingai, subalansuodami valdžios galias, kad viena kuri šaka negalėtų savo valios primesti kitoms.
Jeigu šitokie siūlomi demokratijos modeliai rastų pritarimą visuomenėje, tai valstybė pergyventų jau nebe konstitucinę krizę, o tiesiog konstitucinę revoliuciją (būtų pirmoji pasaulio valstybė be paslapčių etc.) O revoliucija, kad ir popierinė, kad ir su nauja konstitucija, ant naujo popieriaus, vis vien aktualių gyvenimo problemų neišspręs. Tad taupykime popierių…
IR PABAIGOJE – PENKI SVARAI OPTIMIZMO
Svarstydami politinius ir visuomeninius klausimus lietuvių politikai ir žurnalistai beveik visada šiais laikais susilaukia priekaištų, kad jų požiūris labai pesimistinis, kad jie mato tiktai tą, kas bloga, kad jie kažkodėl nenori pastebėti gerų, teigiamų poslinkių. Paviršutiniškai perskaitęs šį rašinį skaitytojas gal ir mane apkaltins apaštalavimu pesimizmui, nors iš tikrųjų yra visiškai priešingai. Užuominos apie priežastis, galinčias sukelti konstitucinę krizę, turi dvejopą tikslą: viena, parodyti, kad per 17 nepriklausomo gyvenimo metų Lietuva išvengė konstitucinės krizės, o tai savo ruožtu rodo, kad 1992 metų Konstitucija visai nebloga; ir antra, reiškiniai, kurie galėtų sukelti konstitucinę krizę, slypi ne pačioje konstitucijoje, o mūsų politinėje kultūroje. Visuomenė per daug imli visokiausioms konspiracijų teorijoms, dar iš sovietmečio užsilikusių „raganų” medžioklei, nekritiškam priėmimui visko, kas ateina iš taip vadinamųjų Vakarų. Tačiau yra vienas dalykas, kuo savo politinę kultūrą turėtume papildyti Vakarų patirtimi: turėtume įsisąmonininti, kad įstatyminiai klausimai neišsprendžiami kaitaliojant konstituciją, kaip ir konstitucinių klausimų neišspręsime įstatymais. Šis klausimas visu aštrumu iškilo ryšium su Lietuvos pilietybę praradusių emigrantų noru turėti dvigubą pilietybę. Tačiau jei įsigilinsime į jų argumentus, ko jie tikisi iš tos antros pilietybės, tai pamatysime, kad jie norėtų patogesnių ir lankstesnių santykiavimo su Lietuva galimybių. Visa tai galima sutvarkyti priimant lankstesnius buvusių Lietuvos piliečių apsilankymą ir panašius klausimus tvarkančius įstatymus. Konstitucijos dėl to nėra reikalo kaitalioti. O jei nėra reikalo, tai ir nekeiskime, nes nekeičiama Konstitucija kasmet dar vis gerėja. Bent taip man aiškino profesoriai Amerikos universitete. Visuomenė prie Konstitucijos pripranta, Konstitucinio Teismo sprendimai daro ją suprantamesnę, o dėl jos įtakos formuojasi specifinė krašto politinė kultūra. Manau, kad dėl geros Konstitucijos kada nors galėsime pasidžiaugti ir nebloga politine kultūra. Jeigu beremontuodami jos neapgadinsime…
