REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Per Vėlines mąstome apie mirusiuosius. Tačiau džiugina ir tai, kad ne visi lietuviškos politinės dešinės galvotojai ir veikėjai yra mirę. Apie juos liudija  iš naujo kylantys „galvojančiųjų dešiniaisiais pusrutuliais žmonių“ vienijimosi sumanymai.

REKLAMA
REKLAMA

Kita vertus, Lietuvoje mirtimi vaduojasi daugelis dešiniųjų idėjų, o politinių partijų elgsenos tai tik patvirtina. Užmeskim akį į nepriklausomybės metų idėjų istoriją. Per besibaigiantį lietuvių tautos atgimimo dvidešimtmetį dešiniosios vaizduotės trajektorija buvo gana ryški. Pradžioje ją žymėjo antisovietinė aistra bei miglotai nujaučiama laisvosios rinkos ekonomikos vizija. Per keletą nepriklausomybės metų šios abi tendencijos buvo patikrintos mūsų jaunos valstybės tikrovėje. Rezultatai buvo nevienareikšmiški. Nepavyko antisovietinės retorikos paversti desovietizacijos strategija, o karingajai dešinei vaikantis komunizmo ir kagėbizmo šmėklas, buvusieji sovietinės nomenklatūros tėvai, vaikai ir anūkai pasiraitoję rankas ėmėsi privatizacijos. Lietuviška dainuojanti revoliucija ne tik mito savo herojais, bet jos šurmuliu prisidengęs sovietinės valdžios elitas tapo ekonominio dešinumo idėjų įgyvendintojais praktikoje.

REKLAMA

Per tuos dešimtmečius nuolat buvo kalbama apie partijų tapatumą, tradiciškumą arba netradiciškumą, tačiau dar dažniau linkta prie liūdno suvokimo, kad kuo toliau, tuo labiau nyksta idėjinės vaizduotės reikšmė valdžios ėmimo arba jos išlaikymo praktikose. Kasdienių valdžios reikalų tvarkymo metai nuvertino abstraktesnio, labiau idealistinio galvojimo vaisius. Ši lemtis nedarė skirtumo tarp kairės ir dešinės. Į savo idėjinius orientyrus nepakeičiamieji politiniai praktikantai nekreipė dėmesio lygiai taip pat kaip ankstesnė sovietinė nomenklatūra neteikė jokios reikšmės formaliems komunizmo principams paskutiniame priešrevoliuciniame dešimtmetyje. Socialdemokratų kairumo svorį tam tikra prasme atlaikė keletas veteranų, tokių kaip Aloyzas Sakalas arba Bronius Genzelis. Tačiau šie kairieji idealistai kompartijos mokyklų absolventams buvo tik prekės ženklo palaikymo grupė tuo metu, kai socdemų galia buvo nukreipta į ekonominio liberalizmo idėjų įgyvendinimą.

REKLAMA
REKLAMA

Palaipsnis dešinės silpnėjimas tik iš dalies priklausė nuo geriau organizuotų oponentų, t.y. rūmų intrigoms labiau pasiruošusių socialdemokratų. Patys dešinieji, pirmiausiai Tėvynės Sąjunga, vartė savo idėjinį kompasą, priklausomai nuo to valdžioje ar opozicijoje buvo atsidūrę. Pradžioje energingai ėmęsi savo viešosios tribūnos- spaudos organizavimo, ilgainiui ją prarado. Savo dešiniosios vaizduotės puoselėjimo darbą jie tam tikra prasme bandė vystyti per Demokratinės politikos institutą, atskirų konferencijų ir suvažiavimų metu. Tačiau tai buvo menkniekis, lyginant su nuolatiniu konservatyviosios politikos praktikos darbu. Ironiškiausią formą ta praktika įgydavo tuo metu, kai vietoje savo veiksmų įvertinimo dešiniosios vaizduotės fone, TS organizatoriai imdavosi rikiuoti politinių perbėgėlių gretas. Pamačius tarp konservatorių striksint buvusį socialdemokratinio entuziazmo adeptą R. Dagį, galėjai pagalvoti, jog nedaug trūksta iki konservatyviosios partijos gretose susiformuos kokia nors kryptelėjusių socdemų frakciją. Laimei nedaug tokių egzempliorių atsirado.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Lietuviškos dešinės istoriją per pastaruosius keliolika metų žymėjo ir kitas bruožas. Pasitenkinant papelijusia antisovietine retorika kairiųjų kritikoje stipriausia dešiniojo pusrutulio jėga - konservatoriai, regis, žymiai daugiau jėgų iššvaistė idėjiniams ginčams su liberalais, jau nekalbant apie savo vietos politinėje kaimynystėje nerandančius krikščionis demokratus. Nesugebant nurungti tikrų oponentų - kairiųjų, buvo pasitenkinama rietenomis dešinėje politinės scenos pusėje. Politinės psichologijos požiūriu nėra taip jau ir netikėta, kad neįveikus priešų, imamasi savųjų. Politinės dešinės skaldymasis, nesugebėjimas diskutuoti, kalbėtis, susidėlioti prioritetus, atskirti svarbiausius priešininkus nuo mažiau svarbių, buvo nuolatinė sąlyga, leidusi dešiniesiems degraduoti, o kairiesiems tuo naudotis.

Šiandien vėl iš naujos kylant priešrinkiminiams dešiniojo fronto vienijimosi šūkiams labiausiai baimina ligšiolinė patirtis, liudijanti, kad šioje pusėje rietenos yra būdingiausias dalykas. Nesvarbu, ar jos yra natūralios ir spontaniškos, ar kokių nors talentingų strateguotojų kurstomos. Andriaus Kubiliaus ir Petro Auštrevičiaus santykių per paskutiniuosius penkis-šešis metus joks strateguotojas negalėjo prisvajoti. O kur Artūro Zuoko intrigų pasažai. Šiandien dešinei alternatyvai tikrai turėtų būti svarbu labiau už atsibodusių nepakeičiamųjų sandorius išryškinti dešiniosios vaizduotės horizontą, t.y. sudėlioti pagrindinius ženklus mūsų Respublikos kūrybos kelyje. Gal tai naivu ir net banalu, bet vis tiek pasakysiu, kad platesnės koalicijos gyvastis priklausys nuo to, ar pavyks išsikelti idėjas, kuriomis patikėtų patys aktyviausi šio proceso dalyviai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų