Lietuvos konstitucijoje numatytus žodžio laisvės apribojimus galima pateisinti, bet praktikoje lengva jais piktnaudžiauti, teigia žurnalo „Veidas“ apžvalgininkas K. Girnius.
Lietuvos įstatymai, kaip ir Konstitucija, formaliai gina žodžio laisvę, bet ir numato daug apribojimų. Antai Konstitucijos 25 straipsnyje pabrėžiama, kad "laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai."
Tame pačiame straipsnyje priduriama, kad žodžio laisvė "nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija."
Nors iš principo įmanoma pateisinti šiuos apribojimus, praktikoje lengva jais piktnaudžiauti. Kas vienam žmogui yra tiesos sakymas, kitam gali būti šmeižtas, dezinformacija, garbės bei orumo įžeidimas ir dingstis kreiptis į teismus, siekiant nutildyti ar įbauginti politinį oponentą arba užkirsti kelią opiems klausimams nagrinėti.
Be abejo, galima tvirtinti, kad prezidentas Valdas Adamkus yra per senas tinkamai vykdyti savo pareigas. Bet ar pažeidžiama prezidento garbė ir orumas, jei norint šmaikščiau išsireikšti teigiama, kad jis yra suvaikėjęs? Ar negali žmogus nuoširdžiai tuo tikėti? Ar žmogus šmeižia kadenciją baigusį prezidentą Algirdą Brazauską tvirtindamas, kad "Draugystės" viešbučio privatizavimas rodo, jog jis buvo korumpuotas?
Prieš dešimtmetį politikai gana dažnai kreipdavosi į teismus, siekdami nutildyti savo kritikus. 1995 m. Vilniaus pirmosios apylinkės teismas įspėjo "Lietuvos aidą" dėl tuomečio prezidento A.Brazausko garbės įžeidimo. Laikraštis išspausdino interviu su Generalinės prokuratūros vyriausiuoju tardytoju Kęstučiu Betingiu, kuriame jis tvirtino, kad A.Brazauskas atsisakė atvykti į prokuratūrą apklausai ir "viešai, akivaizdžiai meluoja". Nors K.Betingis patvirtino, kad žurnalistas neiškreipė jo žodžių, teismas nusprendė, jog "Lietuvos aido" redaktorius pažeidė administracinę teisę.
Tą pačią savaitę kitas teismas pinigine bauda nuteisė konservatorių vadovą Vytautą Landsbergį už premjero Adolfo Šleževičiaus garbės ir orumo žeminimą, nes V.Landsbergis tvirtino, kad "kas gali paneigti galimybę", jog A.Šleževičius smarkiai pasipelnė iš "Literatų svetainės" privatizavimo.
Pastaruoju metu padėtis pagerėjo, labiau subrendę politikai mažiau bylinėjasi. Bet netrūksta žodžio ir įsitikinimo laisvės pažeidimų. Pernai Tauragės rajono apylinkės teismas nuteisė žurnalistus Rūtą Grinevičiūtę ir Vaidotą Zaleckį už Klaipėdos prokuroro Stanislovo Stulpino šmeižimą. Žurnalistai pranešė, kad prokuroro žmona už mažesnę nei rinkos kainą nupirko kelis žemės sklypus iš žmogaus, kurio giminaitis buvo suimtas, įtariant jį paėmus kyšį. Nors visi faktai buvo teisingi ir sklypų pardavėjas prisipažino mėginęs padėti savo giminaičiui, žurnalistai esą šmeižė prokurorą, nes davė suprasti, kad sandoris buvo kyšis. Nuosprendis apskųstas.
Praėjusį mėnesį nusišnekėjo Vilniaus konservatorių lyderis Kęstutis Masiulis, pavadindamas prezidentą ir premjerą "žudikais" dėl jų vaidmens Valstybės saugumo departamento karininko Vytauto Pociūno žūties tyrime. Naujosios sąjungos atstovai teigė, kad K.Masiulio žodžius turėtų įvertinti Generalinė prokuratūra. Pats prezidentas reagavo protingiau ir santūriau, per savo spaudos atstovę nurodydamas, kad tokie pareiškimai yra politinės kultūros problema.
Lietuva nėra vienintelė šalis, kurios įstatymai numato bausmes už šmeižtą ar garbės ir orumo įžeidimą. Bet tokioje šalyje kaip Lietuva, kuri neturi gilesnių žodžio laisvės gynimo tradicijų, kyla didesnis pavojus, jog bus piktnaudžiaujama šitokiais įstatymais. Tad reikia nuosekliai ginti žodžio laisvę, ypač kai svarstoma apie politiką plačiąja prasme. Žodžiais atkreipiamas piliečių dėmesys į valdžios trūkumus, jais kritikuojami nesąžiningi ar nekompetentingi politikai, stengiamasi įtikinti balsuotojus keisti dabartinę valdžią bei balsuoti prieš valdančiąją partiją. Žodžio laisvės ribojimai dažniausiai stiprina jau ir taip galingą valdžią, nes valdžia nutaria, kurių žmonių žodžio laisvė bus ribojama. O tie žmonės paprastai būna jos kritikai.
Negalima tikėtis, kad politikai ir kritikai visada atsargiai rinksis žodžius ar tramdys savo jausmus. Ne visada galima kritines pastabas dėstyti atsargiai su visokiomis išlygomis ir apribojimais. Jau nebe tie laikai, kai norint kritikuoti valdžią reikia pasikliauti ezopine kalba. Kartais vagį reikia vadinti vagimi, o ne žmogumi, kuris įtariamas neteisėtai pasisavinęs kito nuosavybę.
Žodžio laisvė politikos klausimais bene stipriausiai ginama Amerikoje. JAV aukščiausiasis teismas nusprendė, kad visuomenei žinomos asmenybės – ne tik politikai ar valdininkai, bet ir kino, muzikos arba sporto žvaigždės – negali kelti laikraščiui ar žmogui bylos už šmeižtą, net jei skelbta medžiaga būtų klaidinga ir kenksminga. Vienintelė išimtis – jei žmogus sąmoningai ir pikta valia sako netiesą. Net ir tuo atveju ieškovas turi įrodyti, kad kaltinamasis iš tiesų turėjo piktų kėslų, o teismai faktiškai nepripažįsta jokių įrodymų. Antai buvo išteisintas žmogus, teigęs, jog žinomas pamokslininkas (ir demogogas) Jerry Falwellis pergulėjo su savo motina. Paprastam piliečiui lengviau laimėti dėl šmeižto iškeltą bylą. Jam gana įrodyti, kad priekaištus reiškęs žmogus elgėsi neatsakingai.
Lietuvos teismai turėtų vadovautis panašiomis nuostatomis. Būtų visiškai panaikintas pavojus nukentėti dėl savo įsitikinimų, sudarytos sąlygos atviresnėms politinėms diskusijoms. Panašiai reikėtų traktuoti ieškinius dėl garbės ir orumo įžeidimo, juolab kad dažnai ieškovo veiksmai, o ne kritiko žodžiai žemina jį.
Nuostatų pakeitimas nereikštų, kad politikas ar žurnalistas galėtų purvais drabstyti savo priešininkus ir dėl to nenukentėti. Juos sudrausminti turi ne teismai, bet rinkėjai ir rinkos. Teoriškai skaitytojai turėtų nusigręžti nuo netikslią informaciją skleidžiančių žiniasklaidos priemonių, nors reikia pripažinti, kad Lietuvoje klesti bulvarinė spauda. Kiekvienu atveju įsitikinimo laisvės užtikrinimas nustelbia blogį, kurį gali sukelti neatsakingi ar užgaulūs žodžiai.
Kęstutis Girnius yra politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto TSPMI docentas
