REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prarastas darbas, nutrauktos studijos, nusikalstama veika, tūkstantinės skolos, nusisukę artimieji ir bandymas nusižudyti – tai dalis sunkaus Marijos (tikrasis vardas žinomas – aut. past.) gyvenimo kelio. Ir nors mergina jau daug metų nelošia, vis dėlto sako, kad sveikti ji privalės visą gyvenimą, mat per 8-erius sveikimo metus jau patyrė du atkryčius. 

Prarastas darbas, nutrauktos studijos, nusikalstama veika, tūkstantinės skolos, nusisukę artimieji ir bandymas nusižudyti – tai dalis sunkaus Marijos (tikrasis vardas žinomas – aut. past.) gyvenimo kelio. Ir nors mergina jau daug metų nelošia, vis dėlto sako, kad sveikti ji privalės visą gyvenimą, mat per 8-erius sveikimo metus jau patyrė du atkryčius. 

REKLAMA

Vos 20-ties metų pradėjusi lošti mergina jau stojasi ant kojų ir sutiko papasakoti apie savo priklausomybę lošimams. 

Prasidėjo nekaltu žaidimu aparatais

„Pradžioj pradėjau nuo to, kad su draugais eidavome prie aparatų. Ir mane iš karto užkabino. Jei kiti draugai kartais norėdavo to, tai man po savaitės ar dviejų to reikėdavo kasdien. Man viskas įvyko labai greitai“, – pasakojimą pradeda Marija.

Pasak Marijos, iš lažybų punkte dirbančios draugės vėliau ji sužinojo apie galimybę lošti internete, todėl po kurio laiko susikūrė sąskaitą viename azartinių lošimų tinklapyje. 

REKLAMA
REKLAMA

„Aš pradėjau lošti prieš 10 metų, kai dar nebuvo tiek daug reklamos, kai dar nebuvo populiaru lošti virtualiai. Tai aš pasiklausinėjau pas draugę apie tai ir perėjau į internetą. Pradėjau nuo statymų, dalyvaudavau sporto lažybose, bet buvo visko – ir aparatų, ir pokerio, ir ruletės. Iš tiesų, nebuvo svarbu, ką žaisti, svarbiausia buvo žaisti“, – pasakoja Marija. 

REKLAMA

Mergina pasakoja, kad virtualiai lošti ji pradėjo, nes jautė gėdą lankytis fizinėse vietose. 

„Pradžioj dar kartais nueidavau į fizines vietas prie aparatų, bet su laiku to nebeliko. Man to nereikėjo, o ir nebuvo malonu lankytis, nes lytis kita. Pagrinde tokiose vietose lankosi vyrai. Todėl aš blogai jausdavausi ten. Man patogiau buvo užsidaryti, kai niekas manęs nemato, niekas manęs negirdi, kai nesirodau tarp tų žmonių. Juo labiau supratau, kad jei eisiu į fizines vietas dažnai, ten esantys žmonės supras, kad kažkas su manimi yra negerai. Tai iš esmės virtualūs žaidimai buvo skirti pasislėpti“, – pasakoja Marija. 

REKLAMA
REKLAMA

Lošimas užėmė visą gyvenimą

Marija teigia, kad pradžioje ji lošdavo laisvu metu. Tačiau neilgai trukus studijos nuėjo į antrą planą, o darbe ji daugiau laiko skirdavo lošimams, o ne tiesioginių pareigų atlikimui. 

„Tai užimdavo vis daugiau laiko. Pradėjau lošti ir darbo metu. Ilgainiui tai užėmė vis didesnę mano gyvenimo dalį. Viskas pradėjo eiti į antrą planą, o į pirmą planą išeidinėjo lošimai. Visa tai mane nuvedė iki to, kad po pusmečio iš esmės aš nebedirbau ir nebesimokiau, tik žaidžiau nuo ryto iki vakaro ir sustodavau tik tada, kai man baigdavosi pinigai ir reikėdavo jų ieškoti“, – pasakoja mergina. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Marija pasakoja, kad darbe jai tekdavo dirbti su nemažomis pinigų sumomis, todėl ilgainiui ji pradėjo savintis pinigus. 

„Pradėjo lįsti galai. Viena kolegė žinojo, kad aš lošiu, tad darbo aš netekau, manimi nebuvo galima pasitikėti, nes aplink mane vaikščiojo nemažos pinigų sumos“, – pasakoja Marija. 

Netekus darbo – kreditai ir vagystės iš artimųjų

Marija sako, kad netekus darbo vis tiek stengdavosi prasimanyti pinigų lošimams: pradžioje apsiribojo paskolomis, kreditinėmis kortelėmis bei greitaisiais kreditais, tačiau neilgai trukus finansinių paslaugų įmonės jai nebeskolindavo. Tuomet mergina pradėjo skolintis iš artimųjų, o kai nebeliko, ką pasiskolinti – ėmė kreditus artimųjų vardu. Kaip mergina sako, per visą tą laiką ji taip pat iš namų išnešė viską, ką tik galima parduoti. 

REKLAMA

„Bendroje sumoje per visą lošimo laikotarpį aš pralošiau pusę milijono litų“, – sako Marija. 

Pasak merginos, taip elgdamasi ji susigadino visus turėtus santykius – artimieji nusisuko ir pradėjo jos vengti. 

„Aš nebeturėjau santykių su niekuo, visi manęs vengė. Seneliai net persikraustė ir aš nežinojau, kur jie gyvena. Jie slėpė savo adresą, kad tik aš neateičiau ir nieko vėl nepridirbčiau. Vienintelis žmogus, su kuriuo tada išliko santykis, tai buvo mano mama. Tačiau ji irgi yra priklausoma nuo alkoholio ir ji visą tą laiką vartojo. Tai su ja buvo labai buitinis ryšys – ateidavau pernakvoti, o jei dar turėdavo, ką valgyti, tai pavalgydavau. Tai galiu pasakyti, kad santykius susigadinau su visais: pradedant nuo pačių artimiausių, baigiant tolimesnėmis giminėmis ir draugais. Nebebuvo nei vieno žmogaus, su kuriuo santykis būtų likęs“, – prisimena jauna mergina. 

REKLAMA

Dideli praradimai, bandymas žudytis ir psichiatrinė ligoninė

Pasak Marijos, tokie lošimai truko porą metų. Mergina sako, kad per tuos metus ji neteko visko: įklimpo į dideles skolas, neteko darbo, nuo jos nusisuko artimieji. Tiesa, Marija pripažįsta, kad tuo metu nesuprato ryšio tarp lošimų ir praradimų. 

„Suvokimas, kad kažkas yra ne taip, būdavo. Nes jaučiau tuštumą, suvokiau, kokios skolos seka iš paskos, supratau, kokiu keliu aš einu. Bet nesupratau, kad problema yra lošimuose. 

Atrodė, kad vienintelė problema yra skolos ir tai, kad aš darau blogą artimiems žmonėms ir visi nuo manęs nusisuka, nes aš apgaudinėjau, vagiau, man vis reikėjo pinigų. Ir kai ateidavo bent menkiausias suvokimas, kad kažkas yra ne taip, tada dar labiau pradėdavau lošti. Taip aš bandydavau pabėgti nuo tų minčių. Tada 2012-aisiais aš bandžiau žudytis ir atsidūriau psichiatrinėje ligoninėje“, – skaudžia patirtimi dalijasi Marija. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mergina sako, kad gydymo įstaigoje ji praleido tris savaites, o po to ją išleido su sąlyga, kad pradės lankyti „Minesotos“ sveikimo programą priklausomybės ligų centre.

Nors nuo lošimo Marija jau sėkmingai sveiksta, vis dėlto mergina pripažįsta, kad priklausomybė niekur nedingsta ir tai lydi visą gyvenimą. Mergina sako, kad nuo 2012-ųjų, kai pradėjo sveikti, jai teko atkristi du kartus – 2014 ir 2018 metais. 

„Atkritus aš tiesiog supratau, kad aš esu priklausoma ir kad tai niekur nedingo ir niekur nedings, lydės mane visada, ir kad aš turiu gyventi truputį kitaip negu kiti žmonės: kad turiu lankyti grupes, kad turiu stebėti save.

REKLAMA

Kai aš po pirmo atkryčio atėjau vėl į sveikimą, visa tai būdavo: stebėdavau save, lankiau grupes, bet kai man jau pagerėjo, kai jausdavausi psichologiškai geriau, kai apmažėjo nerimo, kaltės, kai ir finansiškai stabiliau pasijusdavau, tada po truputį atsiribodavau nuo grupių, savęs stebėjimo, atsisakydavau psichologo ir pradėdavau gyventi kaip nepriklausoma. Ir tada tiesiog ateidavo atkrytis“, – pasakoja mergina. 

Vis dar moka skolas

Marija sako, kad nors jau praėjo nemažai metų nuo tada, kai įniko į lošimus, vis dėlto skolas jai tenka mokėti iki šiol. 

„Procesas sudėtingas, nes nuo manęs nukentėjo ne tik fiziniai asmenys, bet ir juridiniai. Tai labiausiai atsakomybė eina prieš fizinius asmenis, jaučiu labai daug kaltės. Bankroto aš skelbti negalėjau, nes pas mane buvo labai daug nusikalstamos veikos. 

REKLAMA

Kai vyko visi teismai, aš viso proceso metu rėmiausi tuo, kad aš nenorėjau pasipelnyti. Mano tikslas nebuvo apgauti tuos žmones ir pasiimti jų pinigus. Aš priklausoma, veikiama ligos taip elgiausi. Nes visada, kai imdavau tuos pinigus, aš nuoširdžiai tikėjau, kad aš tuoj laimėsiu ir viską grąžinsiu ir dar daugiau duosiu“, – pasakoja mergina. 

Įgijo artimųjų pasitikėjimą ir baigė mokslus

Praėjus aštuoneriems metams nuo sveikimo pradžios mergina gali pasidžiaugti ne tik stabiliai gyvendama ir mokėdama skolas, tačiau Marijai pavyko baigti ir nutrauktas studijas. Pasak merginos, jai taip pat pavyko susigrąžinti artimųjų pasitikėjimą, kurio neteko priklausomybės metais. 

„Šiai dienai, kas liečia pačius artimiausius žmones, tai jie visi yra grįžę. Turiu omenyje mamą, tėtį, senelius ir brolį. Bet brolis irgi lošia. Ir šiai dienai irgi lošia. Kaip ir minėjau, mama visada buvo šalia, bet su seneliais ir tėčiu atsirado kontaktas tik po penkerių metų. Šiai dienai santykiai yra tikrai normalūs. Aš gaunu kartais priekaištų, bet tai būna tam tikrose situacijose, dažniausiai, jei kalbu apie brolį, kaip jam reikėtų elgtis, tada man pradeda priekaištauti. Bet visumoje aš jaučiu jų pasitikėjimą, jaučiu, kad jie mane myli, priima, vertina“, – reziumuoja Marija. 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų