TV3 laidų vedėja Renata Šakalytė-Jakovleva tikina, kad nors jos draugystė su breketais truko daugiau nei 7 metus, o iššūkių taip pat neišvengta, dėl savo sprendimo gailėtis niekada neteko.
Papasakok, kokios priežastys paskatino dėtis breketus?
Tuo metu, kai dėjausi breketus, labai mažai apie juos žinojau – man tai buvo naujiena. Juos rekomendavo mane gydęs odontologas, nes turėjau labai prastą sąkandį, kurio padėtį komplikavo išdygę protiniai dantys, pora pašalintų dantų ir laiku neįdėti implantai. Visos šios problemos metams bėgant tik didėjo – dantys vieni kitus stūmė ir šypsena vis kreivėjo, o vienas priekinis dantis net pradėjo „lipti“ ant kito.
Taigi, breketus dėjausi ne dėl kažkokio mados klyksmo ar noro, tiesiog, patobulinti šypseną. Pastarieji buvo reikalingi padėti dantims grįžti į jų vietas, kad vėliau būtų galima implantuoti trūkstamus.
Kokios apėmė emocijos, kai išgirdai odontologo rekomendacijas dėtis breketus?
Šią žinią išgirdau prieš 7-8 metus. Emocijos buvo banguojančios – nuo kategoriško „ne“ ir prašymo ieškoti kito sprendimo, iki tvirto „taip“, kai supratau, kad nėra kitos išeities. Baiminausi, ar dėl breketų nenukentės mano taisyklinga tartis, nes tuo metu buvau televizijos laidų ir žinių vedėja. Net tariausi su savo vadovu, ar tai nesukels estetinių problemų vedant laidas. Paskutinėje vietoje buvo jaudulys, kaip aš atrodysiu kitiems.
Ar visos šios baimės buvo pagrįstos?
Pačioje pradžioje, tik susidėjus breketus, buvo tikrai nelengva – labai skaudėjo dantis ir visą žandikaulį, taip pat šveplavau, nes liežuviui ir lūpoms reikėjo priprasti prie naujos padėties.
Visas pirmas mėnuo buvo įtemptas – tapo sudėtingiau valgyti, kalbėti, tačiau, laimei, taisyklingai tarčiai tai nepakenkė.
Kokia buvo aplinkinių nuomonė? Galbūt sulaukei ir neigiamų komentarų dėl savo sprendimo?
Neigiamų komentarų nesulaukiau nei vieno. Iš pradžių žmonės dėl breketų skaidrumo jų net nepastebėdavo. Vėliau juos pradėjo pastebėti, ypač po valgio, kai nusidažydavo, tačiau niekam nekilo klausimas – kodėl aš tai darau ir kam to reikia.
Breketų rūšių yra įvairių, pati minėjai, kad rinkaisi skaidrius. Kas lėmė tokį apsisprendimą ir kokie viso to privalumai bei trūkumai?
Su tuometiniu gydytoju-odontologu priėmėme sprendimą – dėti breketus ilgesniam laikui, tad priekiniai dantys: tiek apatiniai, tiek viršutiniai buvo papuošti skaidriaisiais breketais, dar kitaip žinomais, kaip permatomais – porcelianinais, kad kuo mažiau matytųsi. Prie jų buvo parinkti specialūs lankeliai ir gumelės, kad taip pat nekristų į akis dirbant televizijos eteryje.
Dėl parinktų skaidrių breketų dantų tiesinimo procesas užtruko ilgiau, nei būtų užtrukęs su metaliniais – juos nešiojau daugiau nei 7 metus.
Porcelianiniai breketai buvo brangesni ir ne tokie patvarūs, kaip metaliniai – man jie dažnai nulūždavo, atsiklijuodavo, nuo jų nušokdavo gumelės, todėl juos reikėjo nuolat taisyti ir klijuoti. Itin atidžiai reikėjo rinktis tai, ką valgau, nes skaidrūs breketai greitai nusidažydavo. Jei, pavyzdžiui, valgydavau karį, tai permatomos gumelės iškart pasidarydavo ryškiai geltonos.
Porą metų kankinausi su skaidriais, o vėliau atsirado kitos priemonės: patvaresnės, stipresnės, vis dar skaidrios, bet geresnės, taigi man perklijavo naujus. Paskutiniais metais permatomus breketus nešiojau tik ant viršutinių priekinių dantų, o apačioje sudėjo metalinius, nes reikėjo, kad dantų tiesinimo procesai vyktų sparčiau.
7 metai išties ilgas gydymo laikotarpis. Ar per tą laiką nepasitaikė silpnumo akimirkų, jog gailėjaisi savo sprendimo?
Tiesa, per ilgus gydymo metus mano gyvenime įvyko daug pokyčių. Per vestuves buvo liūdna, kad turiu tuoktis su breketais, tikėjausi, kad iki šios šventės pavyks ištiesinti dantis. Visgi, pasakiau sau, kad sveikata yra svarbiau nei grožis ar komfortas.
Savo dviejų dukrų taip pat susilaukiau šiuo gydymo laikotarpiu. Kai mergaitės gimė – jos mane pamatė pirmiausia ne su natūraliais dantimis. Būdamos mažos, jos krapštydavo breketus pirštais ir klausdavo: Kas čia yra? Kodėl pas tave jie yra?
Manau, kad juos galėjau nešioti trumpiau, tačiau net neabejoju, kad šiandien viskas kur kas toliau pažengę ir gydymas vyksta gerokai trumpesnį laiką. Nepaisant to, gailėtis dėl to tikrai neteko.
Jei dabar išgirstum odontologo rekomendaciją dėtis breketus, ar kažką keistum?
Dabar jau nesvarstyčiau ir nesijaudinčiau dėl estetinio vaizdo, iš karto rinkčiausi metalinius breketus. Šiandien jų nešiojimas tapo toks įprastas ir savaime suprantamas dalykas, kad niekas nenustebtų laidos vedėją pamatę su jais. Deja, anksčiau, prieš 8-erius metus, šiek tiek išsigandau.
Kokios emocijos užplūdo, kai po tiek metų jie pagaliau buvo nuimti?
Iki paskutinės minutės net netikėjau, kad man juos nuims – juk taip ilgai nešiojau. Pirmas dalykas kurį padariau, kai nuėmė breketus – tai su liežuviu paliečiau dantų paviršių ir negalėjau patikėti, kad jis yra toks lygus. Buvo apėmęs toks keistas jausmas, tarsi dantys buvo paleisti į laisvę – burnoje atsirado daugiau erdvės. Ir nors breketus nešiojau labai ilgai, atrodo, dabar net nebeatsimenu to jausmo ir tiesiog džiaugiuosi gražia ir sveika šypsena.
