Klaipėdoje su savo šeima besikuriantis Aivaras Grigaitis beveik prieš metus laiko grįžo iš antrosios savo emigracijos. Pirmą kartą vyras buvo emigravęs į Ameriką, o pastaruosius metus gyveno Norvegijoje.
Grįžus iš Norvegijos, Aivaras ir toliau dirbo statybų sektoriuje, kol vieną dieną su giminaičiais belankant kapus, vyrui gimė gana unikali verslo idėja.
„Vis pagalvodavau, kuo būtų galima užsiimti papildomai. Natūraliai gavosi, kad žmonai patinka gėlės, kurti įvairias kompozicijas, o uošviams patinka be galo dažnai važiuoti tvarkyti kapus.
Aš irgi važiuodavau su žmona lankyti kapų ir natūraliai atėjo tokia mintis. Visur tvarkinga, gražu, tačiau kas tuos kapus tvarko? Rinkoje yra daug pasiūlos, įmonių, kurios siūlo atrestauruoti, betonuoti, kasti ar uždengti plokštėmis kapus. Bet niekur neradau paprasto žmogiško kapų tvarkymo: išravėjimo, gėlių priežiūros ar paminklinio akmens ir tvorelių nuplovimo“, – tv3.lt pasakoja vyras.
Kapus tvarko dviese su žmona
Taip pamažu vyras ėmė galvoti apie nuosavo verslo idėją, sukūrė internetinį puslapį ir ėmė skelbti apie judviejų su žmona siūlomas paslaugas. Šiuo metu įkurtoje įmonėje Aivaras dirba drauge su savo žmona, tačiau didesnių ambicijų turintis vyras neatmeta ir įmonės plėtimo galimybių.
„Šiuo metu įmonėje fiziškai esame dviese, aš ir žmona. Žmona turi kitą tiesioginį darbą, jai tai daugiau kaip pagalba man, hobis. Kartu su ja kapus tvarkome savaitgaliais, kadangi toks verslas nepririša prie tikslaus grafiko.
Mes ir savo klientams skelbiame, kad paslaugą įvykdome per septynias dienas, todėl tai mums duoda laiko susidėlioti planus, prijungti prie kitų kapaviečių užsakymų ir pasidaryti logistinį maršrutą“, – sako senkapis.lt įkūrėjas.
Aivaras neslepia, kad šiuo metu bene daugiausiai išlaidų jo versle tenka kurui, mat drauge su žmona vyras važinėja po visas Lietuvos kapavietes. Tiesa, važiuojant į didžiuosius Lietuvos miestus, Kauną, Vilnių ir Klaipėdą, yra taikomas ir papildomas dešimties eurų mokestis. Kadangi tokiuose miestuose tenka mokėti ir už parkavimo vietą, nemažai laiko praleisti spūstyse.
Paslaugą renkasi ne tik emigrantai
Kapų tvarkymas ir pačiam Aivarui vis dar yra nauja sritis, tačiau vyras pastebi, kad susidomėjimas kapų sutvarkymu tikrai susilaukia nemažai dėmesio lietuvių tarpe:
„Negaliu pasakyti, kad ši paslauga populiarėja, nes negaliu lyginti, kaip buvo prieš tai. Tai man pačiam nauja sritis, o be to dabar yra vasara, taip pat daug žmonių yra grįžę dėl pandemijos į Lietuvą ir tikriausiai daugelis patys sutvarkė savo kapus. Tačiau pagal statistinius duomenis, kiek žmonių užeina į mūsų svetainę, matome, kad domėjimasis yra tikrai didelis.“
Iš pradžių Aivaras manė, kad kapų sutvarkymas daugiausiai domins užsienyje gyvenančius lietuvius, tačiau vyras su žmona tikrai nustebo, pamačius, kad toks kapų tvarkymas ne ką mažiau domina ir Lietuvoje gyvenančius žmones.
„Mūsų taikinys iš pradžių buvo užsienio lietuviai. Tačiau drąsiai galiu sakyti, kad pusė mūsų užsakovų yra Lietuvoje gyvenantys žmonės, kurie dėl gyvenimiškų aplinkybių išsikraustė iš rajonų į miestus ar pakeitė savo darbovietes.
Taip pat turime nemažą dalį vyresnio amžiaus klientų. Tiesa, su jais yra nemažai ir papildomų niuansų, nes su jais dažnai tenka tiesiog šnekėtis. Kaip aš sakau, pradedi šnekėtis apie kapines, o baigi visos giminės aptarinėjimais“, – šypteli vyras.
Sunkiausia užduotis – surasti kapavietę
Vyras pasakoja, kad didžiausias jo noras yra kapų tvarkymą paversti paprasta, kiekvienam žmogui prieinama paslauga.
„Mano idėja buvo tokia, kad išsitrauki telefoną, surenki svetainės pavadinimą, paspaudi, užsisakai, sumoki ir gauni patvirtinimą apie atliktą užsakymą“, – paprastai paaiškina pašnekovas.
Prakalbus apie didžiausius sunkumus darbe, Aivaras pasakoja, kad iki šiol didžiausia problema yra kapavietės suradimas. Nors didžiuosiuose miestuose vyrauja ganėtinai tvarkinga kapaviečių sistema, štai atokesnėse gyvenvietėse surasti tam tikrą kapą neretai būna ir ganėtinai sudėtinga.
„Mažuose regionuose sistemos nėra. Būna, kad kapai išsidėstyti net ne vienoje eilėje, todėl žmonėms sunku nupasakoti, kur yra jų šeimos kapas, kaip jį rasti.
Todėl vieną kartą suteikę paslaugas, tikimės, kad klientai sugrįš ir vėl. Antrą kartą važiuoti tvarkyti tą patį kapą būna jau malonumas: žinai, kur reikia važiuoti, kaip atrodys kapas ir ką ten reikės padaryti“, – sako svetimus kapus tvarkantis vyras.
Nori ir nuolatinės kapo priežiūros
Aivaras pastebi, kad dažniausiai jo įmonės klientai kreipiasi dėl vienkartinio kapo sutvarkymo, tačiau tikrai neretai pasitaiko ir tokių žmonių, kurie kreipiasi dėl nuolatinės kapo priežiūros.
Tokiais atvejais vyras pabrėžia, kad kapai yra tvarkomi maždaug iki lapkričio mėnesio pabaigos ar gruodžio pradžios.
„Žiemą kapų juk nesutvarkysi, nebent ypatingomis progomis galime atkasti sniegą, pavyzdžiui, jeigu bus gimtadienis ar kitas jubiliejus. Mes už orą pinigų neimame, todėl nuolatinis kapo sutvarkymas labai priklauso nuo to, kokiu metų laiku paskambina žmogus.
Būtų galima sakyti, kad 60 proc. žmonių domisi vienkartiniu sutvarkymu, o 40 proc. klientų domisi ilgesnio laikotarpio kapų tvarkymu, tai galbūt labiau aktualiau emigrantams“, – pasakoja Aivaras.
Besikeičiančios kapų mados
Vyras tikisi, kad ateityje jo teikiamų paslaugų kaina nekils, o šiuo metu tvarkydamas kapus jis pastebi, kad lietuviai vis dažniau atsiriboja nuo perdėtos pompastikos ir renkasi kuklesnį kapaviečių dizaino stilių.
„Dabar vyrauja estetikos ir minimalizmo tendencijos. Lietuviai nori, kad ne tik kapas, bet ir pats bendras vaizdas būtų kuo švaresnis. Tikisi, kad kapas bus neapkrautas, renkasi daugiausiai dvi spalvas, atsisako visokiausių margumynų ar angelėlių“, – apie besikeičiančias madas kalba jis.
Taip pat Aivaras atskleidžia, kad nors lietuviai pačio kapo sutvarkymui renkasi skirti kuklesnes pinigų sumas, kapų paminklams jie pinigų tikrai negaili.
„Matosi, kad vienkartiniam didesniam kapo sutvarkymui, paminklui ar plokštei, lietuviai tikrai investuoja daug pinigų, lietuviui vis tik tai dar labai svarbu.
Investuojama vienu kartu ir daug, o vėliau kapas yra užmirštamas. Arba atvirkščiai, neša glėbiais gėlių per Motinos dieną mirusiai mamai, o gyvai gal ir nešdavo, bet tikrai ne po tiek. Tas sureikšminimas mirusiojo kartais perdėtai didesnis nei gyvojo“, – įsitikinęs Aivaras.
Nejaukumo kapinėse nejaučia
Vis dėlto kapus betvarkantis vyras pastebi, kad vis dar didesnis procentas kapaviečių nėra uždengtos plokštėmis. O tokie kapai asmeniškai ir pačiam vyrui yra daug jaukesni ir mielesni. Žinoma, jie taip pat reikalauja ir nemažai papildomos priežiūros.
Tiesa, plokštėmis dengti kapai, anot Aivaro, taip pat reikalauja tam tikros priežiūros, juos reikia ir nuplauti specialiais šampūnais, nupoliruoti ir sutvarkyti, mat saulė ir vėjas juos apgadina.
Savaitgaliais Aivaras su žmona daug laiko praleidžia tvarkydami kitų kapus ir bevaikščiodami po įvairias Lietuvos kapines. Tačiau pats vyras pastebi, kad tai daryti jam tikrai nėra nejauku, nes svarbiausia jiems yra atlikti savo darbą.
„Nėra taip, kad vaikščiodamas po kapus džiaugiesi, bet tikriausiai mes jau įpratome ir nejaukumo tikrai nejaučiame. Žiūrime į tai, kaip į savo darbą, siekiame, kad darbas būtų atliktas gražiai, o apmąstymus apie būtį nustumi į šonus“, – pokalbį užbaigia kapus tvarkantis vyras.
