Privalomas kaukių dėvėjimas, apriboti laisvalaikio renginiai, judėjimas ir puokštė kitų suvaržymų – ne vienam tautiečiui karantinas buvo spėjęs tapti keiksmažodžio sinonimu.
Vis dėlto jau ne kartą jam vis labiau laisvėjant pasigirsdavo nuogąstavimų, kad galbūt per daug skubama švelninant apribojimus.
Ne mažiau baimės pasėjo ir visiškai atšaukiamas karantinas ir daugelio Europos šalių sienų atvėrimas be priverstinio izoliavimosi grįžus iš jų.
Nors gydytojas infektologas prof. Vytautas Usonis sakė, jog dabartinės situacijos neskubėtų vertinti kaip grėsmingos, kartu pabrėžė, kad visi šiuo metu turėtume suprasti, kokią riziką kiekvienas prisiimame.
Virusas vis dar cirkuliuoja
„Norint kalbėti apie bet kokius ateities scenarijus visų pirma reikia prisiminti, ką jau žinome. Tai visų pirma – užkrečiamųjų ligų plitimo dėsningumai. Yra trys grandys, būtinos virusui plisti, – infekcijos šaltinis, plitimo keliai ir imli visuomenė.
Mums gi svarbu, ką galime padaryti, kad virusai neplistų. Taip, džiaugiamės, kad yra mažiau susirgimų, bet jų yra. Tačiau kartu norime atlaisvinti apribojimus. Tai vertinkime, ką padarėme infekcijai suvaldyti? Gal likvidavome infekcijos šaltinį? Deja – ne, nes tai vienoje, tai kitoje vietoje atsiranda susirgimų, kad ir pavienių. Tai reiškia, kad virusas mūsų visuomenėje cirkuliuoja“, – dėstė pašnekovas.
Anot profesoriaus, nors yra didelis proveržis plitimo kelių valdyme, trečia grandis – imli visuomenė – taip pat „šlubuoja“.
„Kol kas vakcinos nėra ir aktyviai sukurti visuomenės imuniteto dar negalime. Kitas kelias, kurį pasirinko švedai, taikydami kitokį modelį nei mes, nepasiteisino. Ten labai tikėtasi, kad neskelbiant karantino imunitetą įgis kuo daugiau visuomenės narių. Tačiau šiandien jie jau pripažįsta, kad tų tikslų nepasiekė“, – pastebėjo gydytojas.
Grėsmę pavyko įsisąmoninti
V. Usonio teigimu, griežto karantino pirmiausia reikėjo, kad galėtume išsiaiškinti situaciją. Ir tik dėl to šiandien galime jaustis ramesni sukaupę daugiau patirties.
„Pirmas žingsnis susidūrus su nežinomu virusu labai logiškas – viską maksimaliai apriboti. Tas kovo mėnesį ir buvo padaryta. Gerai ar blogai kas vyko, bus, kas vertina. Bet ką pamatėme iš pat pradžių – ekstremalioms situacijoms šalis nebuvo pasiruošusi, trūko kaukių, dezinfektantų ir t. t.
Kita vertus, daug ką ir sužinojome apie šią ligą, jos rizikos veiksnius. Iš pradžių gal kai kurie kiek skeptiškai į viską žiūrėję asmenys patys per šį laiką suprato grėsmę. Juk kiek tėvai draudžia vaikams kišti pirštus į ugnį – net brutaliai atitraukia, fizinę jėgą panaudoja, kol pats vaikas neįkiša piršto į ugnį, tol grėsmės nesupranta. Tad kai visuomenė jau yra „įkišusi pirštus į ugnį“, pamatė, kad yra reali grėsmė“, – pastebėjo jis.
Profesorius pabrėžė, tiek pats karantinas, tiek jo priemonių laisvinimas turėtų būti vertinamas per kompromiso prizmę:
„Infekcijos kontrolės prasme, veiksmingiausia būtų visus izoliuoti, tačiau tai neįmanoma. Negali visuomenė juk būti tiek uždaryta. Taigi stengiamasi, kad viruso plitimo kelių riziką išliktų kuo mažesnė ir tai būtų kiek įmanoma daugiau priimtina didžiajai daliai žmonių.“
Kiekvienas prisiima atsakomybę
Paklaustas, ar atšaukus karantiną daugeliui praktiškai grįžus prie įprasto gyvenimo ritmo stipriai neišaugs viruso plitimo rizika, V. Usonis priminė, kad kiekvienas turi suvokti prisiimantis atsakomybę už savo veiksmus.
„Šiandien jau žinome, kad vyresni, turintieji lėtinių ligų turi labiau pasisaugoti. Čia nekalbame apie jokias galimas diskriminacijas, kai ir perlenkiama lazda, kad neva nebus kur įleidžiami 60 metų asmenys.
Ne kartą esu kalbėjęs, kad darželį lankantys vaikai gali didinti grėsmę savo seneliams. Bet kitas dalykas – aš pats turiu nuspręsti, kas man yra svarbiau: ar tam tikru procentu padidinti riziką užsikrėsti, suvokiant, kad man didesnė rizika susirgti sunkesne forma, ar šeimos gyvenimas, bendravimas su anūkais?
Ir tai yra mano sprendimas – ne administratorius, ne pareigūnas, o aš turiu dėl to nuspręsti. Bet kartu turiu būti informuotas, kokios yra rizikos. Šiaip juk mes kiekvieną dieną kažkuo rizikuojame – kad ir eidami per gatvę“, – dėstė gydytojas.
Vasara „iškaitins“ virusą?
Visgi kol kas apie laukiantį rudenį ir viruso „sezoniškumą“, profesoriaus teigimu, būtų galima tik spėlioti.
„Kaip buvo pastebėta anksčiau, koronavirusų aktyvumas vasarą dėl mums nelabai žinomų priežasčių išties būna mažesnis. Nors ir daug visko išmokome, kaukių atsivežėme, bet tik atėjus lapkričiui, spaliui, gruodžiui matysime, kas bus.
O apie bet kokį sezoniškumą galėsime kalbėti tik kitų metų pavasarį, jau praėjus visiems metų laikams. Dabar gi galime spėlioti vadovaudamiesi kitų užkrečiamų ligų plitimo dėsningumais“, – aiškino gydytojas infektologas.
Jis priminė, kad vienas koronavirusų 2002 metų SARS po nepilnų metų dingo taip pat staiga, kaip buvo atsiradęs: „Tai tokia teorinė tikimybė galėtų būti ir su COVID-19, nors ir labai menka.“
Dėl įvežtinių atvejų grėsmės nemato
Paklaustas, ar ne per greitai skubama atverti sienas ir iš tokių šalių, kur, atrodo, visai ką tik fiksuotas didžiulis sergamumas, o parvykusiesiems net netaikoma privaloma saviizoliacija, pašnekovas siūlė pandemijos pradžios nelyginti tuo, kas yra dabar.
„Reikia suvokti, kad dabar situacija yra visiškai kitokia, nei kad buvo kovo mėnesį. Tuomet Lietuvoje susirgimų nebuvo. Šiandien virusas jau cirkuliuoja, todėl ir tie įvežtiniai atvejai naujos kokybės nesudaro“, – kalbėjo V. Usonis.
Gydytojas sutiko, kad tam tikra rizika yra, bet ji visiškai kitokia, nei buvo kovo mėnesį.
„Ir tai vėl yra kompromisas – ką mes aukojam ir ką laimim. Didinam riziką, kad iš kur nors atskris infekuotas žmogus, bet jis gali būti kitoje kelio pusėje mūsų mieste.
Šiuolaikinė visuomenė negali būti tiek uždaryta ir patys to nebenorime, taigi ir prisiimame didesnes rizikas. O kam tai nepriimtina, jau žino, kaip to išvengti, gali atsisakyti kelionės, neiti į koncertą, restoraną ir t. t.“ – pastebėjo V. Usonis.
Lietuvoje – vienas žemiausių sergamumų
Dar prieš kelias dienas stipriai šoktelėjus šalyje per dieną nustatytų koronaviruso atvejų skaičiui savo nuogąstavimus dėl skubamo atšaukti karantino rizikų yra išsakęs ir VUL Santaros klinikų gydytojas infektologas prof. Arvydas Ambrozaitis.
Tuo metu jis svarstė, kad jei atvejų skaičius nemažėtų, tai rodytų, kad vadžios atleistos per anksti ir karantiną galėtų tekti pratęsti nė nespėjus jo nutraukti.
Pasaulio mokslininkai gi skelbia, kad būtent didžiąją pasaulio dalį sukaustęs karantinas iš esmės sulėtino viruso plitimą. Lietuvos mokslininkai nespekuliuoja, kiek gyvybių pavyko išsaugoti paskelbus karantiną, tačiau neabejoja, kad jis buvo būtinas.
„Mes, Lietuva, žinome, kad turėjome vieną žemiausių sergamumų Europos Sąjungoje. Ta sėkmės istorija, kurią mes turime, didele dalimi buvo dėl karantino. Mes neleidome išplisti, nesusiformavo daug židinių, galbūt užsidarė sienos, neišplito sveikatos priežiūros įstaigose. Globos įstaigas mes praktiškai išsaugojome visas“, – pasakojo Higienos instituto atstovė Rolanda Valintėlienė.
