Keliautojai legionierių liga dažniausiai užsikrečia apgyvendinimo paslaugas teikiančiose įstaigose (viešbučiuose, moteliuose, laivuose, stovyklavietėse ir kt.), kuriose nėra tinkamai prižiūrimos vandens sistemos. Žmogus legionierių liga (legionelioze) užsikrečia įkvėpdamas aerozolio su Legionella bakterijomis, kurie gali susidaryti baseine, duše, prie fontano ir t.t. Šia liga neužsikrečiama geriant vandenį ar vartojant jį maisto ruošimui. Ji neplinta nuo žmogaus žmogui, t.y. ją negalima užsikrėsti nuo sergančio žmogaus.
Viena pagrindinių legionierių ligos profilaktikos priemonių yra tinkama vandens sistemų priežiūra. Karšto vandens temperatūra vartotojų čiaupuose turėtų būti 50–60º C, šalto – mažesnė kaip 20º C.
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) medikai primena, kad legioneliozė yra pavojingiausia pagyvenusiems, rūkantiems žmonėms ir tiems, kurių imunitetas yra nusilpęs, pavyzdžiui, sergantiems cukriniu diabetu, lėtinėmis plaučių, onkologinėmis ligomis ir kt. Legioneliozė pasireiškia ūminio plaučių uždegimo simptomais – karščiavimu, galvos ir raumenų skausmu, sausu kosuliu.
ULAC duomenimis pernai Lietuvoje iš viso buvo užregistruota 17 legionierių ligos atvejų (0,61 atv. /100 tūkst. gyv.), iš jų trys susiję su kelionėmis. 2017 m. Europos Sąjungos / Europos ekonominės erdvės šalyse registruoti 1487 su kelionėmis susiję legionierių ligos atvejai.
Apgyvendinimo įstaigų savininkams/valdytojams siekiant mažinti Legionella bakterijų keliamą riziką rekomenduojama:
- Paskirti už Legionella bakterijų kontrolę atsakingą asmenį;
- Užtikrinti, kad paskirtasis asmuo būtų pakankamai kvalifikuotas bei patyręs, kad galėtų kompetentingai vykdyti atitinkamas užduotis, taip pat, kad kiti darbuotojai būtų tinkamai kvalifikuoti ir suvoktų, koks svarbus jų vaidmuo užtikrinant Legionella bakterijų kontrolę;
- Užtikrinti, kad karštas vanduo visada būtų karštas ir cirkuliuotų – vandens temperatūra visoje karšto vandens sistemoje turi būti 50–60°C (per daug karštas, kad ranką jame būtų galima laikyti daugiau nei kelias sekundes);
- Užtikrinti, kad šaltas vanduo visada būtų šaltas. Turėtų būti užtikrinta, kad visoje sistemoje vandens temperatūra būtų žemesnė nei 20°C;
- Bent kartą per savaitę, jei kambariai yra neapgyvendinti, ir visada, prieš atvykstant svečiams, kelioms minutėms atsukti visus čiaupus ir dušus svečių kambariuose bei kitose zonose, leisti vandeniui tekėti (iki tol, kol pasiekiama 3 ir 4 punktuose nurodyta temperatūra);
- Užtikrinti, kad dušo galvutės ir čiaupai būtų švarūs ir be nuosėdų;
- Reguliariai, bent dukart per metus, išvalyti ir dezinfekuoti aušinimo bokštus ir vamzdžius, naudojamus oro kondicionavimo sistemose;
- Kartą per metus išvalyti, išdžiovinti ir dezinfekuoti vandens šildytuvus (kaloriferius);
- Po sistemos ir vandens šildytuvų tvarkymo darbų bei prieš kiekvieno sezono pradžią 2–4 valandas dezinfekuoti karšto vandens sistemą dideliu kiekiu (50 mg/l) chloro tirpalo;
- Bent kartą per tris mėnesius, vadovaujantis gamintojo instrukcijomis, reguliariai išvalyti ir dezinfekuoti visus vandens filtrus;
- Kas mėnesį patikrinti vandens talpyklas, aušinimo bokštus ir prieinamus vamzdžius. Užtikrinti, kad visos dangos būtų nepažeistos ir gerai pritvirtintos;
- Bent kartą per metus patikrinti šalto vandens rezervuarų vidų ir, aptikus nuosėdų ar kitokių nešvarumų, juos dezinfekuoti panaudojant 50 mg/l chloro tirpalą ir išvalyti;
- Užtikrinti, kad atlikus sistemos pakeitimus arba sumontavus naujus įrengimus neliktų vamzdžių, kuriuose vandens srautas būtų nepastovus arba jo apskritai nebūtų, ir po bet kokių atliktų darbų sistemą dezinfekuoti;
- Jei įstaigoje yra baseinai, sūkurinės vonios ir t.t. laikytis HN 109:2016 „Baseinų visuomenės sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimų;
- Kasdien užrašyti visus vandens sistemų priežiūros duomenis, tokius kaip temperatūra, pH ir chloro koncentracija, ir užtikrinti, kad jie reguliariai būtų tikrinami.
