Retai kuriam vaikui reikėjo aiškinti, kad jis turėtų užleisti vietą senoliui, o štai dabar dar ir gražiai paprašius gali išgirsti “ne”. Šiuolaikiniai pavyzdžiai vaikus moko priešingų elgesio normų, na, o jei nemoko, tai bent jau neįtvirtina elementaraus supratimo ir pagarbos. O vaikai juk mokosi būtent iš pavyzdžių. Lygiai tas pats įvyko ir su vaiko požiūriu į tėvo bei mamos šeimoje atliekamus vaidmenis.
Tradicinėje visuomenėje specialiai formuoti tėvo įvaizdžio paprasčiausiai nereikėjo. Taip buvo dėl to, kad vyro, kaip šeimos galvos vaidmuo nebuvo kuriamas dirbtinai: jis iš tiesų buvo tas žmogus, kuris visokeriopai rūpinosi ir išlaikė šeimą. Šiais laikais moterys pakankamai savarankiškos ir gali visai nesunkiai išgyventi bei išlaikyti vaikus ir be vyro pagalbos, taigi kaip bebūtų, šia prasme vyro įvaizdis smunka ir jis nebėra “tas vienintelis”, nuo kurio priklauso visa šeima.
Mūsų laikais, kai vyro ir moters vaidmenys dažnai persipina ir susimaišo, tėvo įvaizdį vaiko akyse tenka kurti dirbtinai. Pats savaime tas įvaizdis deja gali taip ir nesusikurti. Ir šioje vietoje labai daug kas priklauso nuo moters, juk dažnu atveju mamos ir vaiko santykis yra gerokai glaudesnis nei vaiko ir tėvo, taigi visų pirma vaikas atsižvelgia į mamos nuomonę ir perima jos požiūrį. Taigi kurias vyro savybes pabrėžti, o kurias labiau užmaskuoti?
Vienas iš esminių dalykų, būtinų sveikam vaiko psichikos formavimuisi – tai saugumo jausmas. Vaikystėje šį jausmą dažniausiai sukuria mama, o štai kuomet vaikas jau ima labiau pažinti pasaulį ir susivokia, kiek daug tame pasaulyje tyko pavojų, kurių moteris gali neįveikti, pagrindinio gynėjo vaidmens imasi ne kas kitas, o tėvas. Maži berniukai labai dažnai vienas prieš kitą ima girtis būtent savo tėvelių sugebėjimais, juk tėčio stiprumas tarsi priduoda savotiškos galios jiems patiems ir padidina jų svarbą kitų vaikų akyse.
Todėl reikia visapusiškai paremti ir stiprinti vaiko tikėjimą tuo, kad tėtis – labai svarbus asmuo ir pagrindinis šeimos gynėjas. Net jei tai ir ne visai atitinka realybę. Galite paklausti “O kam? Juk vaikas vistiek matys, kad tai netiesa”. Tačiau iš tiesų, kol vaikas mažas, jis nesugeba tinkamai atskirti to, ką mato, nuo to, ką girdi. Dažnu atveju aplinkinių daroma žodinė įtaka vaiką pasiekia kur kas lengviau, nei konkretūs matomi veiksmai ar vaizdai.
Vaikus labai stipriai veikia kolektyvinė pasąmonė. Jei, tarkim, darželyje visi vaikai giriasi savo tėveliais ir rungiasi, kurio stipresnis ar protingesnis, tavo pačios vaiko galvelėje prasideda lyginimas: “Jonukas sakė, kad jo tėtis gali lengvai pakelti dviratį, o ar mano tėtis tą gali”? Taip jau yra, kad kol mažieji patys negali tarpusavyje pakonkuruoti tam tikrais savo fiziniais ar protiniais privalumais, jie ima konkuruoti artimiausių žmonių – tėčio ir mamos sugebėjimais. Todėl labai svarbu vaiko sąmonėje įtvirtinti gerąsias tėčio savybes, kuriomis vaikas galės didžiuotis ir kurios jam pačiam taps siekiamybe.
Kaip vaiko akyse pabrėžti gerąsias tėvo savybes?
Apie tėčio darbą reikėtų kalbėti kuo dažniau ir žinoma, su pagarba (nepaisant to, kaip iš tiesų į tą darbą tu pati žiūri). Ir svarbiausia – visą dėmesį sutelkti ne į gaunamas pajamas, o į tai, koks prasmingas tas darbas. Kadangi mažam vaikui viskas yra nauja, bet kuris darbas jam gali atrodyti įdomus ir labai svarbus, o tau tereikia sugebėti visa tai tinkamai pateikti.
Kad suprastume, kokias tėvo savybes reikia pabrėžti auklėjant vaiką, pabandykime užduoti sau klausimą: “kokios vyriškos savybės tradiciškai vertinamos visuomenėje?”. Ir šioje vietoje galime trumpam apsistoti ties kultūriniais skirtumais, kurie yra labai svarbūs. Pavyzdžiui žydų arba protestantų kultūroje yra labai vertinamas taupumas, o štai Lietuvoje taupumas, kaip asmenybės bruožas, tikrai neužima svarbios vietos. Iš esmės taupus mums labiau asocijuojasi su šykščiu. Yra tautų, kuriose vertinama drąsa, azartas, noras rizikuoti, o yra ir tokių, kuriose kur kas svarbesnis vyro švelnumas ir ramybė.
Mūsų tautoje vyro charakteryje labiausiai vertinamos tokios savybės kaip gerumas, dosnumas, rūpestingumas, stiprybė ir ištvermė, nesavanaudiškumas ir t.t. Žinoma, realūs vyrai dažnai būna gerokai nutolę nuo šių savybių, tačiau tai dar nereiškia, kad mes negalime to išmokyti savo vaikų. Juk koks bebūtų vyras, bent retkarčiais jame pasirodo ir tie teigiami bruožai. Štai būtent tais kartais ir turėtum pabrėžti tėvelio privalumus. Tikriausiai užteks vieną kartą pasakyti “ar matai, koks tėvelis stiprus ir geras, nes padeda mamai parnešti pirkinius iš parduotuvės” ir vaiko pasąmonėje jau užsifiksuos gerosios tėvo savybės: stiprybė ir pagalba kitam. Palaipsniui mažylis ir pats perims šias savybes, nes jos taps tikrojo vyriškumo simboliu.
