Sirgalius FIBA ragino išrinkti šio amžiaus Lietuvos krepšinio rinktinės penketuką. Dabar skaitytojams siūloma susipažinti su šio sporto pradžia mūsų šalyje ir kaip užgimė lietuvių meilė krepšiniui.
FIBA pasakojime yra legendinio krepšininko Prano Lubino prisiminimai, skambiausios rinktinės pergalės ir įvairios istorijos.
Pateikiame pilną FIBA pasakojimą:
Turbūt jokia krepšinio šalis neturi žavingesnės krepšinio atsiradimo istorijos nei Lietuva, kuri 1937 ir 1939 metais laimėjo antrąjį bei trečiąjį Europos čempionatą.
Europa niekada nesužinos, kiek titulų ši Baltijos valstybė galėjo laimėti, jei ne pusę amžiaus po Antrojo pasaulio karo trukusi sovietų okupacija.
Lietuva nedalyvavo jokiuose tarptautiniuose turnyruose iki pat 1992 metų Barselonos olimpinių žaidynių, kuriose, vos atgavusi nepriklausomybę, iškovojo bronzos medalius. Nuo tada Lietuva yra viena stipriausių krepšinio valstybių Europoje ir viena pajėgiausių krepšinio rinktinių pasaulyje.
Tiems, kurie nežino, kodėl Lietuvoje jaučiama tokia meilė ir aistra krepšiniui ir kodėl joje šis sportas vadinamas antrąja religija, reikėtų priminti tai, kas nutiko beveik prieš šimtmetį.
Krepšinis į Lietuvą atkeliavo maždaug 1920 metais, tačiau jo populiarumas pradėjo augti tik praėjus daugiau nei dešimt metų. Prie to itin prisidėjo iš Jungtinių Amerikos Valstijų atvykę Feliksas Kriaučiūnas ir Pranas Lubinas.
1935 m. kita Baltijos valstybė, Latvija, buvo vadinama geriausia krepšinio rinktine žemyne ir laimėjo pirmąjį Europos krepšinio čempionatą Šveicarijoje. Latviai nugalėjo Vengriją, o pusfinalyje pranoko šveicarus. Finale įveikė ir Ispaniją bei laimėjo dešimties komandų turnyrą. Iš viso latviai iškovojo tris pergales.
Nors Lietuva tame čempionate nežaidė, tačiau būtent 1935-ieji metai buvo kertiniai metai šalies krepšinyje, nes pirmajame pasaulio lietuvių suvažiavime vyko krepšinio turnyras, o jame dalyvavo ir Amerikos lietuvių komanda iš Čikagos.
Ji visiškai dominavo aikštėje ir tiesiog privertė aikčioti iš susižavėjimo visą publiką. Vienas iš žaidusių Amerikos lietuvių buvo Edvardas Valteris Kriaučiūnas, Notre Damo universiteto sporto legenda.
Visos aplinkybės lėmė, kad Lietuva, susižavėjusi šiuo žaidimu, žūtbūt norėjo turėti stiprią komandą 1937 m. čempionate, kuris turėjo vykti Latvijoje. Būtent jau po metų prie komandos ir šio tikslo prisijungė ir legendinis Pranas Lubinas. Los Andžele lietuvių šeimoje gimęs JAV lietuvis žaidė krepšinį mokykloje, o vėliau ir žymiajame UCLA universitete, kurį baigė 1931 metais.
Jo talentas neliko nepastebėtas ir vėliau jis pateko net į JAV rinktinę, kurios aprangą vilkėjo 1936 m. Berlyno olimpinėse žaidynėse. Amerikiečiai krepšinio turnyre laimėjo visas penkerias rungtynes ir iškovojo auksą.
Viešėdamas Vokietijoje, P. Lubinas sulaukė skambučio iš Lietuvos atstovų, kurie jį pakvietė apsilankyti tėvų gimtinėje. Pasibaigus Berlyno olimpiadai, P. Lubinas nuvyko į Lietuvą su tėvu, žmona ir įsesere.
„Kai atvykome, stotyje mus iškart pasitiko jaunas sportininkas iš švietimo departamento, – duotame interviu „Amateur Athletic Foundation“ 1988 metai pasakojo P.Lubinas. – Jis nusivežė mus į viešbutį, kur viskas buvo mums jau paruošta. Mes susitikome su Lietuvos prezidentu ir kitais pareigūnais. Viskas buvo tiesiog labai nuostabu.“
P. Lubinas neplanavo Lietuvoje užsibūti itin ilgai, tačiau vienas įvykis jį privertė pakeisti planus.
„Su vežimu keliavome į kaimą, kur ūkyje turėjome susitikti su su tėvo giminėmis. Lijo lietus, oras buvo prastokas, o arklys galiausiai įklimpo didelėje baloje ir purve bei apvertė vežimą. Mano įseserė buvo vienintelė, kuri susižeidė – jai lūžo koja. Tada turėjome grįžti į Kauną, kur buvo ligoninė. Po šio įvykio viskas susiklostė taip, kad Lietuvoje likau dar tris su puse mėnesio.“
Būdamas Lietuvoje, P. Lubinas sutiko treniruoti vietinius krepšininkus ir net apsivilko krepšininko aprangą per rungtynes, kuriose komanda iš Lietuvos žaidė prieš varžovus iš Latvijos. O juk vos prieš kelis mėnesius jis buvo JAV rinktinės kapitonu ir laimėjo olimpinį auksą. Jam tokia įvykių eiga ir pokyčiai buvo tikras šokas.
„Aš sakiau: „o, ne, šie lietuviai nėra pasiruošę žaisti aukščiausio lygios rungtynėse“. Bet mes vis tiek žaidėme. Jie leido man žaisti ir, laimei, įveikėme latvius. Tada jie visiškai nenorėjo manęs išleisti atgal į Ameriką“, – prisiminimais dalijosi P. Lubinas.
Tačiau galiausiai P. Lubinas sugrįžo namo į JAV, o Lietuva toliau tęsė pasiruošimą Europos čempionatui be jo. Prieš 1937 metų čempionatą Lietuvos ir Latvijos rinktinės susitiko draugiškame mače, kurį rezultatu 41:29 laimėjo latviai. Lietuviai į tai atsakė pasikviesdami du Amerikos lietuvius, o vienas jų buvo F. Kriaučiūnas. Jis ne tik žaidė, bet ir treniravo Lietuvos komandą. Po kelių savaičių pasiruošimo, kuris vyko itin slaptai, lietuviai keliavo į Latviją. Ten jie laimėjo visas penkerias rungtynes ir iškovojo nugalėtojų titulą.
Ši pergalė įžiebė dar didesnį susidomėjimą krepšiniu šalyje. Kaip yra pasakojęs Alfredas Erichas Sennas, kuris buvo Viskonsino universiteto profesorius, o jo tėvai yra kilę iš Lietuvos, šalyje net buvo nutraukta opera, kad žiūrovai galėtų išgirsti rezultatą Europos čempionate.
Rezultatą pasirodymo operoje metu pranešė žymus tenoras Kipras Petrauskas, kuris nustojo dainuoti ir paskelbė, jog lietuviai įveikė italus bei laimėjo titulą. Valstybiniame teatre susirinkę žmonės tiesiog atsistojo ir ėmė giedoti Lietuvos valstybės himną.
Tuo tarpu P. Lubinas nuo pat tada, kai iš Lietuvos grįžo į Ameriką, nuolat galvojo apie sugrįžimą atgal.
„Mes pagaliau sugrįžome 1936 m. lapkritį ir sulaukėme laiško iš Lietuvos vyriausybė. Jie manęs prašė sugrįžti į Lietuvą. Tada mano tėtis pasakė: „Tu turi grįžti. Tai yra mano tėvynė, tad aš labai norėčiau, kad grįžtum ten ir padėtum jiems.“
Taigi kartu su žmona grįžau į Lietuvą ir treniravau įvairius klubus, kartu ir mokydamas žaidėjus amerikietiško stiliaus – ir puolimo, ir gynybos“, – savo prisiminimus toliau dėstė P. Lubinas.
1939-aisiais Lietuva rengė trečiąjį Europos krepšinio čempionatą, o P.Lubinas ne tik pats žaidė, bet dar ir treniravo Lietuvos rinktinę.
Tai buvo didžiulis renginys su labai gražia ir prašmatnia atidarymo ceremonija. Pats P. Lubinas vilkėjo 9-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius, o jo ūgis buvo 201 cm. Jis žaidė centro pozicijoje bei tapo naudingiausiu turnyro žaidėju.
1990 m. leidiniui „Los Angeles Times“ duotame interviu P.Lubinas žurnalistams pasakojo apie patį pasiruošimą čempionatui.
„Aš priderinau juos prie mano paties žaidimo stiliaus. Išmokiau juos bėgti į greitas atakas, perduoti tiksliai kamuolį ir gintis. Galbūt tai neprimena stiliaus, kuriuo žaidžiama dabar (P.Lubinas turėjo omeny 1990 metus, kai ir buvo duotas šitas interviu – aut. past.), kai vienas žmogus, toks kaip Michaelas Jordanas, išmeta visus komandos metimus. Nemokiau jų, kad būtume vieno žmogaus komanda. Norėjau juos išmokyti išmokyti taip, kad jie perduotų kamuolį žaidėjui, kuris gali laisvas išmesti metimą“, – sakė P.Lubinas.
Svarbiausios to turnyro rungtynės buvo pačios pirmosios, kai lietuviai žaidė su Latvijos krepšininkais. Susitikime vyko atkakli kova, taškas į tašką, o P. Lubinas nupasakojo jų pabaigą.
„Žaidėme labai atkaklų mačą. Latvija mums labai priešinosi, tai buvo sunkus testas. Viskas sprendėsi paskutinę minutę. Jie tuomet turėjo kamuolį ir pirmavo rezultatu 36:35, bet mes perėmėme kamuolį.
Akimirkai aš tiesiog pamiršau lietuvių kalbą ir nervingai rėkiau: „Dėl Dievo meilės, perduokite man kamuolį!“ Tuo metu aš stovėjau po krepšiu, kai Artūras Andriulis, puikiai mokėjęs angliškai, perdavė man kamuolį, o aš paskutinėmis sekundėmis jį pataikiau į krepšį ir išplėšiau mums pergalę – 37:36. Sirgaliai tada tiesiog išprotėjo – jie subėgo į aikštę ir nešiojo mus ant pečių.“
Per kitas šešerias rungtynes Lietuvos rinktinė buvo nesustabdoma jėga. Paskutinėse rungtynėse lietuviai net 112:9 sutriuškino Suomiją. Lietuviai tą 1939 m. Europos krepšinio čempionatą laimėjo.
Nors P. Lubinas buvo naudingiausias žaidėjas tame turnyre, jam nebuvo leista atsiimti apdovanojimo, kadangi tuo metu galiojo taisyklė, neleidžianti šio prizo gauti aukštesniam nei 191 cm ūgio krepšininkui.
Galbūt Lietuvos rinktinė būtų iškovojusi trečią titulą iš eilės, jei nebūtų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas? Krepšinio pasaulis to niekada nesužinos.
Ir kodėl P. Lubinui buvo leista žaisti už Lietuvos rinktinė, nors prieš tai jis atstovavo JAV rinktinei Berlyno žaidynėse? Estai ir latviai bandė apeliuoti į tokį sprendimą, argumentuodami ne tik P. Lubino kilme, bet ir jo dideliu ūgiu. Tačiau galiausiai, kaip įrodymas, buvo pateiktas jo gimimo liudijimas, kuris įrodė, kad P.Lubinas turi teisę atstovauti Lietuvos krepšinio rinktinei.
Po triumfo Europos čempionate P.Lubinas išvyko į Italiją, kur treniravo Lietuvos moterų rinktinę. Bet tada prasidėjo karas. P. Lubinas paskui sugrįžo į JAV, o netrukus sovietų kariuomenė įžengė į Lietuvą ir ją okupavo.
Lietuvos krepšinio legenda P. Lubinas mirė 1999 m. liepos 8-ąją būdamas 89 metų.
Lietuvos rinktinė tik sykį dar kartą triumfavo Europos čempionate, kai šaliai pavyko atkurti nepriklausomybę. Nugalėtojais lietuviai tapo 2003 m. Švedijoje vykusiose pirmenybėse. Tris kartus Lietuva buvo per žingsnį nuo aukso, kai suklupo tik finalo rungtynėse – 1995, 2013 ir 2015 metais.
