“Per šitą masių supilkėjimą karantino laikotarpiu, kažkaip pasimiršta, kad visi žmonės, nukentėję ar sunkiai pragyvenantys dėl viruso sukeltų padarinių, nėra statistika, o tikras žmogus”, - apie esminę projekto idėją, įamžinti žmogų, jo sukaustytas, bet nepaslepiamas emocijas kalbėjo menininkas. Po kelių kadrų – nesuvaidintos emocijos Projektas prasidėjo Matui Vaišnorui fotografuojant draugus, kolegas fotografus, menininkus ir netruko sulaukti didelio susidomėjimo. Prie fotografo meninės idėjos jungiasi ir žymūs Lietuvos žmonės, mielai leidžiantys iš arti per objektyvą pažvelgti į jų akis. “Per pirmą kadrą žmoguje atsispindi tarsi sutrikimas, nes kameros objektyvas yra prie pat jų veido, tačiau jau po keleto kadrų žmogus apsipranta ir netrukus gali pamatyti tyrą emociją: ar tai juokas, ar nerimas, ar bandymas nemirksėti. Atrodo kaukė paslepia daugiau nei pusę veido, bet akys neapgauna”, - dalinosi fotografavimo procesu Matas Vaišnoras. Paklaustas ar bus jo paties akys įamžintos, menininkas nusišypso: “aš matausi kiekviename kadre, atspindy kiekvieno šio projekto herojaus akių”. Uždengus kauke veidą nepasislepiame Fotografijose tiek žinomų, tiek pačių įvariausių jaunų žmonių portretai. Menininkas teigia, kad kiekvienas save mato, įsivaizduoja kitaip, ne visada būna patenkintas, pamatęs save iš šalies, kartais susipažįsta su savimi. “Esu dėkingas visiems noriai besijungiantiems į projektą, atskleidžiančiais savo akis, savo sielos veidrodžius. Iš tikrųjų, uždengus kaukei apatinę veido dalį, mūsų emocijos nepasislepia, viskas atsispindi mūsų akyse: ir šypsena, ir juokas, ir pyktis ir liūdesys. Kiekvieno akys parodo, ką tas žmogus išgyvena karantino laikotarpiu”, - kalbėjo Matas Vaišnoras.
Pakalbintas projekte sudalyvavęs komunikacijos kompanijos vadovas Alkas Paltarokas sakė, jog meno žmonės šį nepaprastą laikotarpį išgyvena ypač jautriai ir ieško originalių kūrybinių sprendimų. „Turbūt visi pastebėjome įvairius menininkų projektus socialinėse erdvėse ir tinklalapiuose: “online” koncertai, virtualios parodos, instaliacijos ir performansai. Ypač pasaulyje didelio susidomėjimo susilaukė idėja, kurioje menininkai savaip interpretavo garsių viduramžių tapytojų paveikslus.
Dabar veido kaukė tapo būtinybe, tuo pačiu mados atributu, tarsi aksesuaru ir meninės saviraiškos objektu. Tai, kas dabar vyksta, išliks istorijoje, o menininkų kūryba, atspindinti šių dienų aktualijas, turės išliekamąją vertę, savitą pandemijos aidą mene“, - kalbėjo Alkas Paltarokas Kas yra fotomenas? “Kas yra fotomenas? Vieno žmogaus perspektyva užfiksuotas momentas, kuris gali patikti ar nepatikti kitam žmogui? Aš kaip fotografas tiesiog ieškau bėgančio momento, kurį sustabdysiu istorijoje, kaip fosiliją akmenyje”, - kalbėjo Matas Vaišnoras teigdamas, kad fotomeno sąvokos apibrėžimas, kaip ir padaryta nuotrauka yra subjektyvus dalykas. Po mokyklos – kelionės su fotoaparatu, kur akys veda Baigęs mokyklą Matas Vaišnoras neplanavo studijuoti, nežinojo ką nori veikti gyvenime. Turėjo minčių stoti į kariuomenę, buvo užsirašęs į savanorius, bet dėl sveikatos problemų nepateko.
“Galvos nenuleidau, gal taip ir turėjo būti. Gyvenimas taip susiklostė, kad į rankas pateko mano tėvo fotoaparatas, po truputį pradėjau fotografuoti, mokintis per internetą, iš knygų. Ilgai netrukus fotografija pasiglemžė visą mano laisvą laiką”, - apie fotografavimo pradžią pasakojo Matas Vaišnoras, kuomet būdamas 21 – erių pasinėrė į keliones, į kurias su savimi imdavo visą įrangą, sverdavusią menininko teigimu nemažai. Sustabdyti gamtos chaosą peizažo kadre “Mano tikroji aistra visada buvo sustabdyti gamtos chaosą peizažo kadre, kiekviena nesutramdyta sekundė gamtoje atrodo unikali”, - dalinosi įspūdžiais iš kelionių fotografas, prasitaręs, kad išgyvenimui dirbdavo įvairiausius darbus skirtinguose Europos kampeliuose: nuo medžių sodinimo iki ledo skulptoriaus, kad tik galėtų toliau kurstyti savo fotografijos aistrą.
Fotomenininkas pasakojo, jog peizažų fotografija po truputį mutavo į kelionių fotografiją, nes numindęs daug kampų pradėjo suprasti, kad kartais žmogus yra didesnė “Enigma”, turi gilesnę istoriją negu gamtos peizažas. Šiandien menininkas pripažįsta, kad laikas bėga, kad neatspės, kas bus rytoj, bet ir žinoti nenorėtų.
