REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
20
Š. Datenis pasakoja, kad realiame gyvenime jis visai nepanašus į savo kuriamus personažus (tv3.lt fotomontažas)

Lietuviškų filmų ir serialų mėgėjams Šarūnas Datenis pažįstamas kaip blogiukas, kurio rankose dažnai būna ginklas. Tačiau Š. Datenį išvysti galima ne tik filme „Pasmerkti. Kauno romanas“, TV3 seriale „Prakeikti II“ ar naujame Go3 seriale „Gaujų karai: smaugliai“, bet ir lėlių teatro scenoje arba rašantį spektaklio vaikams scenarijų.

20

Lietuviškų filmų ir serialų mėgėjams Šarūnas Datenis pažįstamas kaip blogiukas, kurio rankose dažnai būna ginklas. Tačiau Š. Datenį išvysti galima ne tik filme „Pasmerkti. Kauno romanas“, TV3 seriale „Prakeikti II“ ar naujame Go3 seriale „Gaujų karai: smaugliai“, bet ir lėlių teatro scenoje arba rašantį spektaklio vaikams scenarijų.

REKLAMA

Nors Šarūnas sako, kad pats į įkūnijamus blogiukus nepanašus nė iš tolo, pasiūlymus vaidinti filme „Pasmerkti: Kauno romanas“ ir seriale „Gaujų karai: smaugliai“ priėmė iškart.

„Darbas yra darbas. Lietuvoje nėra tiek pasiūlymų, kad jie piltųsi iš gausybės rago, kai jie atsiranda, tada ir stengiesi jų nepraleisti.

Aš pats esu labai geros dūšios žmogus, bet augau ir stoties rajone Vilniuje. Bendrauti su tokio tipo žmonėmis tikrai yra tekę, tad tai nebuvo man nepažįstama, bet tai ne mano charakterio bruožai“, – šypteli Šarūnas.

REKLAMA
REKLAMA

Ieško veiksmų pateisinimo

Pasak aktoriaus, jis vaidindamas bet kokį vaidmenį visada ieško pateisinimo jo veiksmams ir nesvarbu, ar tai šventasis, ar blogietis.

REKLAMA

„Turiu sau pasiteisinti, kodėl jis daro gerus darbus ir kuo jis save motyvuoja, kas jį veda. Lygiai taip pat yra ir su blogu personažu. Neišskirsčiau, kaip skirtingų dalykų, nes tai vienodas priėjimas abiem atvejais. Su išėjimu ir įėjimu į vaidmenį yra daug mistikos, daug nesusipratimų.

Vienuose vaidmenyse labiau emociškai išsikrauni, kur reikia daug energijos ir tiesiog emociškai išsekina. Tikrai nėra taip, kad vaidinu marozą ir po to dar dvi dienas einu ir keikiuosi ar elgiuosi, kaip mano personažas.

Jeigu vaidmuo sudėtingas, jis išsekina emociškai. Arba, kai vyksta spektaklių premjeros ilgą laiką ir staiga jų nebelieka, pasibaigia tas etapas, o tu esi atidavęs visas emocijas, išsekęs užsidarai, atsiskiri nuo pasaulio. Juk ir statybose, kai baiginėji vieną projektą, nuo ryto iki vakaro sprendi problemas, tvarkai viską, kol galiausiai pastatai pastatą ir nebeturi kurį laiką projekto, jaučiamas laukimas ir toks lyg liūdesys“, – sako Šarūnas ir priduria, kad po kurio laiko, atsipalaidavus, pailsėjus, skyrus laiko sau visos jėgos sugrįžta ir vėl gali imtis naujų projektų.

REKLAMA
REKLAMA

Realybėje – visiškai kitoks

Jis neslepia, kad yra pasitaikę, kad gatvėje jį atpažintų ir pavadintų įkūnyto personažo vardu, o po vieno vaidmens sulaukė ir žinučių su prašymais padėti.

„Kai seriale atlikinėjau policininko vaidmenį, po to man rašė žmonės lyg būčiau kriminalistas ir galėčiau išspręsti jų kažkokias problemas. Tada reikėdavo atrašyti, kad aš esu tik aktorius ir tai buvo tik vaidmuo, o jiems reikia kreiptis į policiją ir su jais spręsti problemas“, – juokiasi aktorius.

Tačiau su kriminaliniam pasauliui priklausančiais personažais pačio Šarūno dar niekas nebuvo supainiojęs, nes vos tik susipažinę pajausdavo, kad realybėje jis – geros širdies ir šilumos sklidinas žmogus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aktorius sako, kad pats neskirsto į tematikas ar žanrus nei serialų, nei filmų, o pats mėgsta tiesiog gerus kūrinius. Paklausus, o kokie geriausi jo pastaruoju metu matyti serialai, Šarūnas trumpam susimąsto.

„Vienas visų laikų geriausias matytas mano serialas yra „Breaking bad“. Taip pat labai patiko mokslinės fantastikos serialas „Devs“, o iš animacinio žanro – „Rick & Morty“, – vardija jis.

Lėlė padaro tai, ko negali žmogus

„Aš lėlininko specialybę pasirinkau, nes tais metais „Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje“ buvo renkamos arba lėlininko specialybė, arba renginių vedėjo. Pagalvojau, kad renginį ir taip mokėsiu pravesti, o lėlininko specialybė bus toks papildomas įgūdis. Mokydamasis pamačiau užsienio lėlių spektaklių suaugusiems ir supratau, kaip tai yra įdomu ir neišplėtota Lietuvoje.

REKLAMA

Lėlės yra viena iš raiškos priemonių, nes aktorius vaidina tik savo kūnu ir balsu, o lėlė šiais laikais gali būti ir buitinis daiktas, šešėlinė, planšetinė, marionetinė, yra galybė būdų. Tai yra įrankis, kuris suteikia galimybę padaryti tai, ko šiaip negalėtum padaryti“, – sako jis.

Kai filmuose specialių efektų pagalba žmonės išmoksta skraidyti, skrydžio įspūdį teatre sukuria lėlininkai.

Šarūnas ne tik vaidina Vilniaus teatre „Lėlė“, bet ir pats kuria vaikams skirtus spektaklius. To ėmėsi, nes jam nepatiko tai, kokie spektakliai teatruose dažniausiai buvo rodomi vaikams.

„Kai 2010 metais atėjau dirbti į Vilniaus teatrą „Lėlė“, man nelabai patiko, kas buvo rodoma vaikams. Tai buvo infantiloka, o man norėjosi kalbėti brandžiau. Išreikšdavau kažkokias nepasitenkinimo mintis ir išgirsdavau: „tai padaryk, jei žinai, kaip daryt“. Vieną dieną pagalvojau, kad reikia eiti ir pabandyti. Nuo pradžių gerai sekėsi ir su dailininku Antanu buvau įvertintas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Nuo to ir kuriame“, – sako jis.

REKLAMA

Į vaiką žiūri kaip į lygų sau

„Nuo pat senų senovės yra taip, kad vieni žmonės nori pasakoti istorijas, o kiti jų klausytis. Istorijų yra įvairiausių. Aš stengiuosi papasakoti istoriją taip, kad būtų įdomu vaikams, bet teatre yra toks niuansas, kad tai turi patikti ir suaugusiems, nes jie sudaro pusę salės. Istorijų yra prirašyta daugybė.

Kai kurias iš jų perrašinėjame, bet tai priklauso ir nuo scenografijos, o vėliau iš pačios istorijos moralas išplaukia natūraliai. Paskutiniu metu buvo vartotojiškumo problema, kad gal per daug vartojame, pavyzdžiui, „Pinokyje“. Dabar darau „Čipoliną“, jis bus apie žmogaus laisves, kad reikia kovoti už save ir neleisti, kad už tave kažkas kitas priiminėtų sprendimus gyvenime“, – pasakoja jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pasak jo, reikia nežiūrėti į vaikus, kaip į kvailesnius už save ir nevengti sudėtingų, tikro gyvenimo temų.

„Aš noriu nekalbėti infantiliai, noriu kalbėti sudėtingesnėmis temomis, dėl to kartais gaunasi tamsesni spektakliai. Vėliau žmonės, kurie įsivaizduoja, kad vaikams turi būti tik vienaragiai ir vaivorykštės, kartais išeina ir komentarus rašo, kad vaikui buvo per baisu, bet aš visada sakau, kad gyvenimas visada šviesus nebus. Be to, pasakų pradžios visada būdavo kažkokios baisios, kad taip vaikus, kurie yra saugioje aplinkoje kartu su savo tėvais, supažindintume su pavojais, kurie slypi pasaulyje.

Disnėjaus pasakos ir visi linksmi spektakliai padarė taip, kad atrodo, jog negali kalbėti apie mirtį, nes kaip čia tokiomis liūdnomis temomis kalbėsi. Arba aš dariau spektaklį „Mergaitę su degtukais“, tai buvo žmonių, kurie sakė, kad spektaklis nepatiko, nes buvo liūdnas. Tada aš jų klausiu, ar jie įsivaizduoja, kad gyvenimas visada bus linksmas ir vaiko bus tik linksmas.

REKLAMA

Todėl gal geriau apie mirtį, netektis su vaiku pakalbėti po spektaklio, o ne tada, kai jau teks asmeniškai su tuo susidurti ir patirti tikrą skausmą. Geras spektaklis, man atrodo, ir yra toks, po kurio yra apie ką pasikalbėti, ką apmąstyti, o ne tas, kur atėjai, pamatei, suvalgei ir išėjai“, – svarsto Šarūnas.

Sūnui nemeluoja

Aktorius pats turi 12-metį sūnų ir nuo jo niekada neslėpė tiesos, nepaisant to, kokia nemaloni ji būtų.

„Aš visada stengiausi nemeluoti sūnui. Jeigu jis man užduodavo klausimą, aš niekada nevyniodavau į vatą. Nesakiau, kad, jeigu šuniukas miršta, jis iškeliauja į rojų ir ten vėliau susitiks. Aš nemanau, kad makaronų kabinimas, kažkokio burbulo kūrimas aplink jį yra naudingas. Pavyzdžiui, jeigu vaikui nuolat kartojama, kad jis geriausias ir šauniausias, o pralaimi varžybose, jis nesupras, kad laimėjimui reikėjo dėti pastangas“, – sako jis.

REKLAMA

Karantino metu ir Šarūnui teko daugiau laiko praleisti namuose. Jis sako, kad iš pradžių buvo visiškas pasimetimas ir sustojimas, tačiau laikui bėgant pradėjo galvoti, kaip galėtų tęsti darbus.

„Dabar iš esmės bandau repetuoti spektaklį, kurio premjera turėjo būti balandžio mėnesį, bet dabar bandysime pritaikyti spektaklį internetinei erdvei – nufilmuosime jį ir birželio gale tikriausiai paleisime premjerą. Ne taip viskas gaunasi, kaip suplanuota. Teko ieškoti naujų idėjų, naujų raiškos priemonių, bet judam kažkaip“, – šypteli jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų