REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Mano vaikai yra gyvi. Juos sapnuoju kiekvieną naktį. Kalbuosi su jais, atrodo, kad vis dar tebegyvena“, – sako Užušilių kaime gyvenanti Irena Šimukėnienė. Ji prieš Motinos dieną sakė nesijausianti blogai, nes jos artimiausi žmonės visada šalia. Taip susiklostė, kad jai teko palaidoti sutuoktinį ir tris vienas po kito staiga išėjusius vaikus bei jų artimuosius.

„Mano vaikai yra gyvi. Juos sapnuoju kiekvieną naktį. Kalbuosi su jais, atrodo, kad vis dar tebegyvena“, – sako Užušilių kaime gyvenanti Irena Šimukėnienė. Ji prieš Motinos dieną sakė nesijausianti blogai, nes jos artimiausi žmonės visada šalia. Taip susiklostė, kad jai teko palaidoti sutuoktinį ir tris vienas po kito staiga išėjusius vaikus bei jų artimuosius.

REKLAMA

Namą supa gėlės

Gegužės 23 dieną Irenai sukaks 90 metų. Atvykus į sodybą nepatikėtum, kad jos šeimininkė yra tokio garbaus amžiaus. Aplink visą gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą ir šulinį auga įvairiausios gėlės.

Šeimininkė sako labiausiai mėgstanti jurginus ir gvazdikus, todėl jų čia auga visokiausių rūšių ir spalvų. O įstabiai žydinčias rožes fotografuoja visi, kas atvyksta į Irenos sodybą. Sodindama gėles moteris sako visuomet galvojanti apie Anapilin išėjusius savo vaikus. Sodyboje gražiai nušienauta pievutė, o kieme esanti pavėsinė papuošta šeimininkės rankų darbo nėriniais. Senolė sako tik pastaruoju metu nebemezganti. O šiaip namuose daugybė jos nertų pagalvių užvalkalų, velykinių vištaičių, staltiesių. Pilna dėžė kojinių, kurių primezgė sūnui. Bet šis nebespėjęs jų sunešioti... Praėjusį savaitgalį senolę ketino aplankyti vienintelis likęs jos artimiausias žmogus – anūkė Viktorija.

Ji gyvena Anglijoje. Viktorija toje šalyje dirba parduotuvėje, ten mokyklą lanko ir jos dešimtmetis sūnus. Bet anūkės planus atvykti ir pasveikinti senolę su Motinos diena bei jai pagelbėti namų ūkio darbuose sustabdė karantinas. Tad tenka kalbėtis tik telefonu ir laukti geresnių laikų.

REKLAMA
REKLAMA

Kartu užaugo

Irena, buvusi Simonavičiūtė, gimė ir augo Totorių kaime. Jos vyras Andriejus Šimukėnas užaugo kaimynystėje, buvo ją įsimylėjęs nuo pirmos klasės. Abu kartu ėjo į mokyklą. Abiejų tėvai tarpusavyje labai gerai sutardavo. Kaskart atėjęs į svečius būsimo vyro tėvas mergaitę vadindavo savo marčia. Irena ir Andriejus susituokė Biržų katalikų bažnyčioje jauni, vos devyniolikos metų. Išėjo gyventi į Medeikius, kur gavo butą. Vyras dirbo karinėje tarnyboje viršininku. Tačiau jis nemokėjo rusų kalbos, greit jos išmokti nepavyko, todėl turėjo iš darbo išeiti.

REKLAMA

Tuomet jie persikėlė gyventi į Kirkilų kaimą. A. Šimukėnas išėjo į „Tarybinio artojo“ kolūkį dirbti traktorininku. Ten darbavosi 32 metus. Iš pradžių vyras žmonos neleido niekur dirbti. Vėliau ji ėmė valyti kolūkio kontorą, čia dirbo iki pensijos. Sutuoktiniams 1950 metais gimė dukra Ona, po metų – sūnus Valentinas. Jaunylis Laimutis gimė po 14 metų.

Artimiausi išėjo staiga

Vieną dieną vyras susiruošė į darbą. Staiga jį ištiko insultas. Liga „atėmė“ pusę kūno – vyras tegalėjo viena koja pašliaužti. Irena pasiligojusį vyrą slaugė 21 metus. Sako, savo žmogų prižiūrėti nebuvo sunku. Prisimena, kaip dažnai jis sėdėdavo kieme ant suoliuko tarp gėlių. Gyveno netoli vieškelio, todėl dažnai užeidavo pabendrauti kaimynai. Moteris sako, kad judviejų vaikai šioje žemėje buvę kaip svečiai – visi išėjo staiga.

REKLAMA
REKLAMA

Jaunylis sūnus Laimutis Apaščioje paskendo, kai jam buvo 27 metai. Tuo metu buvo dar gyvas moters sutuoktinis. Sako, jiems abiem palaikant vienas kitą lengviau buvo ištverti šią nelaimę. Liko Laimučio dukra, anūkė Viktorija, kuri dabar ir aplanko senolę... Mirus sutuoktiniui, Irena liko viena. Tuo metu pas ją į svečius visą mėnesį ateidavo penkiametė kaimynų mergytė. Abi sėdėdavo susikabinusios, kartais ir nakvoti pasilikdavo. Mergytę anūkėle vadindavo, o ši iki šiol Ireną vadina močiute.

Kai mirė kiti vaikai, reikėjo visą skausmą pakelti vienai. Po vyro mirties Irena persikėlė pas Užušiliuose gyvenančią dukterį Oną. Sako, buvo labai sunku pritapti naujoje vietoje. Ir dabar, kai važiuoja pro Totorius ir Kirkilus, senolei net oras atrodo kitoks – lengvesnis... Užušiliuose Irena su dukra išgyveno dešimt metų. Per tą laiką teko į Anapilį išlydėti sūnų Valentiną. Jis, palaidojęs žmoną, gyveno vienas. Mirė nuo staigaus kraujo užkrėtimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet nelaimės moters nepaliko.

Vieną naktį dukrai trūko hemorojus ir ji greitai nukraujavo – sako, nespėjo nuvežti net iki Panevėžio ligoninės. Kai vaikai išėjo, Irena sako kurį laiką negalėjusi nieko veikti – tik sėdėdavusi galvą rankomis suėmusi ir verkdavusi. Vėliau suvokusi, kad reikia kažkaip gyventi – „gyviems kapų nėra“. Reikėjo iškentėti. Bet širdį iki šiol tebeskauda – sako, motinai savo vaikų pamiršti neįmanoma.

Už patirtas kančias pažadėjo dangų

Senolė gerai sutardavo su kunigais. Pas ją atvažiuodavo ir šviesaus atminimo klebonas Dalius Tubys, ir kunigas Povilas Bartkevičius. Apeidavo namus, apžiūrėdavo visas gėles. Ji dažnai užsakydavo Šventas Mišias už savo mirusius artimuosius. Kartais nuvažiuoja ir į kapines. Vyras ir vaikai palaidoti Juodeliuose, o dukra – prie vyro Kirkiluose. „Vis galvoju apie vaikus. Ir sapnuose su jais būnu. Nėra nakties, kad nesusitikčiau. Sapnuoju gyvus, kalbuosi su jais. Vaikai į svečius atvažiuoja, kalbasi, lyg gyventume kaip gyvenę. O vyras niekada sapnuose nekalba, vis toli ir toli...“ – pasakoja moteris.

REKLAMA

Ji sako nežinanti, kodėl jai skirta tiek išbandymų. Vienas kunigas moteriai vis sakydavo, kad jai už gyvenime patirtas kančias nutiestas kelias į dangų...

Lydėjo daugybė mirčių

I. Šimukėnienei teko atsisveikinti ne tik su pačiais artimiausiais savo žmonėmis. Teko laidoti ir abi buvusias marčias. Vienai buvo plaučių uždegimas, kurio laiku nediagnozavo. Kita marti mirė nuo skrandžio vėžio.

Pirmasis dukters vyras žuvo po savo traktoriaus ratais. Vaikai vakare žaidė traktoriuje ir buvo palikę įjungtą bėgį. Ryte vyras kūrė traktorių, ir šis tiesiai ant jo užvažiavo. Antras dukros sutuoktinis irgi mirė staiga. Susirgo, nuvežė į reanimacijos skyrių, o ten nebeatsigavo.

REKLAMA

Valdžia pinigų priežiūrai neturi

Dabar ji sako likusi viena kaip pirštas. Tiesa, moteris lankoma. Atvažiuoja pirmojo žento sesuo Birutė, gyvenanti Biržuose, atveža maisto, vaistų. Ir prieš šventes atvažiavusi buvo, atvežė šakotį, pasveikino su būsima Mamų diena ir gimtadieniu. Moteris pasakoja, kad seniau pas ją ateidavo lankomosios priežiūros darbuotoja. Tačiau vėliau neliko kaime kam dirbti, o iš Biržų atvažiuoti darbuotojai esą per brangu.

„Valdžia pinigų neturi ir išbraukė mane iš sąrašų“, – sako moteris. Ji samdo kaimynystėje gyvenantį žento brolio sūnų. Šis jai padeda prižiūrėti sodybą. Senolė ir pati bandanti patupinėti aplink darželius, pasėdinti ant suoliuko ar pavėsinėje.

Tiesa, juda sunkokai, tik su vaikštyne, kurią parūpino jos labai mylima socialinė darbuotoja Rasytė. Pastaroji ir per šventes dažnai aplanko, pasveikina, pakalbina. Senolė džiaugiasi dėl vieno – kad jai nieko neskauda. Tik va, nugara nebelaikanti... „Nieko nepadarysi, savo vargą reikia kentėti“, – sako Irena Šimukėnienė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų