REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
8
„El Padre Medico“ operatorius Rimvydas Leipus

„Apie lietuvį misionierių Brazilijos džiunglėse išgirdau devintajame dešimtmetyje. Jo altruizmas tuomet kėlė pasigėrėjimą, o aš nė pagalvoti negalėjau, kad ateis laikas, kai šią istoriją teks man pačiam narplioti“, – likimo vingiais atsistebėti negali dokumentinio kino operatorius, Brazilijos džiunglėse su kino filmo „El Padre Medico“ komanda filmavęs Rimvydas Leipus.

8

„Apie lietuvį misionierių Brazilijos džiunglėse išgirdau devintajame dešimtmetyje. Jo altruizmas tuomet kėlė pasigėrėjimą, o aš nė pagalvoti negalėjau, kad ateis laikas, kai šią istoriją teks man pačiam narplioti“, – likimo vingiais atsistebėti negali dokumentinio kino operatorius, Brazilijos džiunglėse su kino filmo „El Padre Medico“ komanda filmavęs Rimvydas Leipus.

REKLAMA

Į Amazonės džiungles kartu su jauna filmo „El Padre Medico“ komanda išvyko ir patyręs vilkas – esate sukūręs ne vieną dokumentinį filmą. Kaip jaunimas jus surado?

Patyręs visada prideda šiek tiek vertės (šypsosi). Filmo režisierius buvo matęs mano filmuotus filmus, turbūt pamanė – jei nufilmavau Afriką, nufilmuosiu ir Braziliją. Mielai sutikau, mane žavi tolimi kraštai, nepažįstami žmonės, ekstremalios situacijos.

Kokiose šalyse esate filmavęs?

Beveik visose Vakarų Afrikos šalyse, Kenijoje, Kinijoje, Mongolijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje.

REKLAMA
REKLAMA

Tokios kelionės prideda ne tik profesinės, bet ir asmeninės patirties?

Labai sunkiai atskiriu, kur baigiasi asmeninė ir kur prasideda profesinė patirtis. Esu operatorius, turiu nuolat stebėti aplinką, bendrauti su žmonėmis, matyti, kas vyksta pasaulyje.

REKLAMA

Ar kiekviena šalis turi savo spalvą, savo jausmą?

Kiekviena šalis turi kažką ypatingo, ne visada tai pagauni vos atvykęs ir ne visada gilesniam pažinimui lieka laiko, dažnai nuslysti paviršiumi. Turi pagyventi ilgiau, kad šalį suprastum. Pietų Ameriką įsivaizdavau kitaip, ji tikrai skyrėsi nuo to, ką mačiau žiniasklaidoje. Gal, kad atsidūrėme visiškame užkampyje, pasirodė gana keistas kraštas. Negaliu sakyti, kad žmonės gyvena labai vargingai, turbūt panašiai, kaip ir lietuviai gūdžioje provincijoje. Skirtumas tik tas, kad tokių užkampių gyventojai Pietų Amerikoje imasi nelabai švaraus verslo.

REKLAMA
REKLAMA

Galima spėti, kad filmuodami sužinote gerokai daugiau, nei vėliau parodote žiūrovams?

Kiekviename filmavime turi savas užduotis, objektą ir temą, negali pernelyg išsiplėsti. Kada nors, galbūt, kai rašysiu savo memuarus, aprašysiu pojūčius.

Koks bus filmo vaizdas, priklauso ir nuo operatoriaus. Jūsų darbai ne kartą įvertinti apdovanojimais.

Esu keletą gavęs (šypteli). Operatoriaus kūrybos įrankiai - šviesa, spalva ir kompozicija. Jeigu režisierių domina šios kategorijos, jis ieško jam artimo operatoriaus. Ne tik bendraminčio, bet ir galinčio įgyvendinti jo idėjas ir sumanymus. Filmuodamas žinau, kad turiu įgyvendinti režisieriaus viziją, o tai reiškia, kad toji vizija – mano taip pat. Kitaip nieko neišeis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jums teko dirbti su režisieriais – Šarūnu Bartu, Artūru Jevdokimovu, Audriumi Stoniu, Arūnu Mateliu. Ar visada su režisieriais randate bendrą kalbą?

Nėra jokių taisyklių, kaip susiklosto, taip susiklosto. Šiame darbe turi būti itin tolerantiškas, diplomatiškas, tiesiog – profesionalas.

O profesionalai netrypia kojomis ir netranko kumščiu į stalą?

Yra taip buvę, tačiau neprisimenu tų režisierių, o ir jų filmų niekas nežino.

Darbas Amazonės džiunglėse, kur temperatūra pakyla gerokai per trisdešimt, kur visą laiką drėgna, nėra itin lengvas...

Su savimi po džiungles teko tampytis beveik penkiasdešimt kilogramų aparatūros. Po keleto dienų pupelių dietos pajutau, kad jėgos senka. Atrodydavo, viskas, daugiau nebegaliu, nepanešiu. Filmuodavome nuo aušros iki sutemų, o kartais – dar ir naktį. Nugara pavargo taip, kad teko kreiptis į vietinius gydytojus.

REKLAMA

Koks jausmas sutikti savo paauglystės knygų herojus – Pietų Amerikos indėnus iš tikrų džiunglių?

Tų tikrų, pusnuogių, gyvenančių giliai džiunglėse, ir nematėme. Gal ir gerai, sako, jie ne visada draugiški. Filmavome jau šiek tiek paliestus civilizacijos, gyvenančius medinėse lūšnose, turinčius elektrą ir televizorių. Brazilijos valdžia integruoja indėnus, jie dirba, vaikai eina į mokyklą.

Ką jūs pats parsivežėte iš skirtingai vertinamo kunigo, misionieriaus, gydytojo istorijos? Kokiais žodžiais ji jums prakalbo?

Filmavome filmą, kuriame ne viską galėjome pasakoti – faktų lyg ir turi, tačiau neturi įrodymų. Ir jei visa tai yra tiesa, kas buvo atrasta besiruošiant filmavimui ir filmuojant, supranti, kad ir šių dienų pasaulyje nevyksta nieko naujo – paslaptys išaiškėja, kad ir kaip jas slėptumei. Anuomet tolimose džiunglėse gyvenantis misionierius galėjo savo nešvarius darbelius paslėpti, informaciją apie save jis pats dozuodavo.  Šiandien, kai informacija sklinda žaibišku greičiu, slėpti gal sunkiau, tačiau atsiranda nauji metodai, o manipuliacijos vyksta toliau. 

Galbūt kaip tik todėl šiame amžiuje dokumentinis kinas įgauna daugiau prasmės? Jūs turite galimybių įsigilinti, praleisti daugiau laiko, papasakoti istoriją plačiau?

Tokia ir dokumentinio kino užduotis, kad filmas nebūtų vienkartinis, paviršiumi nuslydęs televizinis pasižiūrėjimas.

 

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų