REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Keleriais metais ilgesnė gyvenimo trukmė ir masinis gyventojų persikėlimas iš kaimų į miestus, tačiau vis labiau senstanti ir mažiau gimdanti visuomenė, beveik nekitęs santuokų, bet tūkstančiais išaugęs ištuokų skaičius – štai, kaip per šimtmetį nuo savo nepriklausomybės paskelbimo pasikeitė Lietuva.

Keleriais metais ilgesnė gyvenimo trukmė ir masinis gyventojų persikėlimas iš kaimų į miestus, tačiau vis labiau senstanti ir mažiau gimdanti visuomenė, beveik nekitęs santuokų, bet tūkstančiais išaugęs ištuokų skaičius – štai, kaip per šimtmetį nuo savo nepriklausomybės paskelbimo pasikeitė Lietuva.

REKLAMA

Lietuvos Respublikos nepriklausomybė paskelbta 1918 m. vasario 16 dieną. Minint Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, portalas tv3.lt kviečia susipažinti, kaip nuo tada pasikeitė gyvenimas Lietuvoje.

Iš kaimų – į miestus

Nuo 1923–1925 metų Lietuvos gyventojų skaičius augo daugiau nei 600 tūkst. Tuo metu Lietuvoje gyveno 2,170 mln. gyventojų (343,1 tūkst. iš jų – mieste), o 2019 m. – 2,794 mln. (1,875 mln. iš jų – mieste). Didžiausias gyventojų skaičius fiksuotas 1990 m. – 3,69 mln.

Lietuvos Socialinių tyrimų centro mokslininkas, sociologas dr. Daumantas Stumbrys pastebi, kad analogiški urbanizacijos procesai vyko visoje Vakarų Europoje, tačiau Lietuvoje persikėlimas iš kaimų į miestus itin aktyviai vyko sovietmečiu.

REKLAMA
REKLAMA

„Jeigu pasižiūrėtumėte, kas buvo po nepriklausomybės ir kas yra šiandien, tai iš esmės ta dalis gyventojų – apie trečdalį – gyvena kaime. Tai iš esmės per 30 metų tas bendras rodiklis nepasikeitė. Yra didieji miestai, jų gyventojų skaičius kaip ir lieka panašus, o periferijose, kaimo gyventojų skaičius mažėja, bet priemiesčiai auga. Tai mes galime sakyti, kad kaimiškos vietovės aplink miestus kompensuoja kaimo gyventojų netekimą atokesniuose regionuose“, – tv3.lt kalbėjo D. Stumbrys.

REKLAMA

Nykstantis jaunimas

Per kiek mažiau nei šimtmetį kito demografinis gyventojų pasiskirstymas Lietuvoje. Per šį laikotarpį reikšmingai sumažėjo jaunoji visuomenės dalis, bet išaugo vidutinio ir vyresnio amžiaus gyventojų skaičius. Palyginimui, 1923–1925 metais didžiausia amžiaus grupė Lietuvoje buvo 10–19 metų asmenys, 2019-aisiais – 50–59 metų asmenys.

„Tas jaunimas paseno arba numirė, jeigu paprastai atsakyti. Bet iš esmės pasikeitė gyventojų struktūra, gimstamumas buvo daug didesnis tuomet. Tai galime sakyti, kad rezultatas didelės dalies jauno amžiaus, kalbant apie XX a. pradžią, buvo demografinio sprogimo pasekmė, kai mirtingumas drastiškai sumažėjo, o gimstamumas buvo labai aukštas, todėl populiacija sparčiai augo ir augimas buvo jauno ir vidutinio amžiaus gyventojų“, – pastebėjo D. Stumbrys.

REKLAMA
REKLAMA

„Dabar įvyko toks visuomenės senėjimo procesas, ypač per pastaruosius 30 metų. Pasikeitė gyventojų struktūra. Tam įtakos turėjo ne tik gimstamumo ir mirtingumo pokyčiai, bet ir migracijos procesai, nes išvažiavo jauno, darbingo amžiaus gyventojai – 20–35 metų“, – pridūrė sociologas.

1958 m. bendra vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje buvo 69,4 metai, o 2018 m. – 75,91 metai. Atitinkamai vyrų vidutinė gyvenimo trukmė ilgėjo nuo 64,87 metų iki 70,92 metų, o moterų – nuo 71,4 metų iki 80,6 metų.

Taip pat gerokai išaugo moterų skaičius, tenkantis tūkstančiui vyrų. 1926 metais 1 tūkst. vyrų teko 1096 moterys, o 2019 m. – 1165. Piką šis rodiklis pasiekė 2016 m., kai tūkstančiui vyrų teko 1172 moterys.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gimdome rečiau ir vėliau

1930 m. Lietuvoje gimė 65 164 tūkst. gyvų kūdikių, o 2018 metais – daugiau nei dvigubai mažiau – 28 149. Ir jei 1930 metais fiksavome didelį teigiamą gyventojų prieaugį (27 tūkst.), tai 2018 m. gyventojų prieaugis neigiamas (-11,4 tūkst.), nes mirštančiųjų turime daugiau nei gimstančiųjų. 1930 m. Lietuvoje mirė 37 151 gyventojas, o 2018 m. – 39 574.

Priežasčių, kodėl šių dienų moterys vėliau ir rečiau gimdo, yra daug, teigia D. Stumbrys. Tai susiję su vertybiniais, ekonominiais, socialiniais ir kultūriniais visuomenės pokyčiais, be to, dažnam iškyla dilema, kaip suderinti darbą ir šeimą.

Anot D. Stumbrio, prieš porą šimtų metų, kai dauguma šeimų gyvendavo iš savo ūkių, vaikai tapdavo pagalba ir darbo jėga, kad šeima galėtų geriau gyventi, o šiomis dienomis tokio poreikio nebėra.

REKLAMA

„Šiandien, kai mes girdime žodžius „daugiavaikė šeima“, tai kokios asociacijos kyla? Arba asociali, arba kažkoks skurdas. Tai dabartinėje visuomenėje vaikus auginti kainuoja. Yra ekonominės teorijos, kurios vertina gimstamumą per ekonominę prizmę, kad tai brangu“, – sakė pašnekovas. 

Be to, vis daugiau šiuolaikinių moterų siekia ne tik kurti šeimas, bet ir kilti karjeros laiptais, todėl dažnai gimdo būdamos vyresnės.

„Kuo vėliau pradedi gimdyti vaikus, tuo didesnė tikimybė, kad mažiau jų pagimdysi. Tavo debiutas nusikelia, tai automatiškai tikėtina, kad mažiau vaikų pagimdysi. Moterims atsirado daugiau galimybių dirbti, save realizuoti, ko jos negalėjo pasakyti anksčiau, seniau, prieš šimtą metų“, – vardino D. Stumbrys.

REKLAMA

Klausimas, kaip skatinti gimstamumą visuomenėje, kur moterys nori siekti karjeros, o ne jaunos susilaukti vaikų, vis dažniau persikelia ir į politikų darbotvarkę.

„Todėl ir keičiasi požiūris, atsiranda motinystės, tėvystės atostogos, vaiko pinigai, valstybė skatina turėti vaikų arba daro lengvatas tam tikras. Klausimas, kaip tai pavyksta, kiek tokios priemonės efektyvios, nes jų efektyvumą yra labai sudėtinga išmatuoti“, – pastebėjo D. Stumbrys.

Skyrybų revoliucija

1930 m. Lietuvoje registruotos 18 299 santuokos, o 2018 m. – 19 734, tačiau reikšmingai kito ištuokų skaičius. Jei 1945 m. registruotos tik 35 ištuokos, tai 2018 m. – 8 640.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Skyrybų revoliuciją, kaip sako mokslininkai, Lietuva išgyveno 1965 m. antroje pusėje, kai Sovietų Sąjunga liberalizavo skyrybų procesą. Iki tol skyrybos Sovietų Sąjungoje buvo gana retas ir nežymiai augantis reiškinys.

„Nuo 1945 m. skyrybų skaičius beveik neaugo iki 1965 m., tik po truputį, labai nedaug didėjo, bet tendencija buvo labai nežymi. Išties galime kalbėti apie skyrybų revoliuciją, kuri Lietuvoje pradeda vykti nuo 1965 m.“, – tv3.lt anksčiau sakė Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė Aušra Maslauskaitė.

Jos teigimu, iki 1965 m. poroms skirtis buvo brangu ir teisiškai sudėtinga, trukdė ir aukšti socialiniai kaštai. Pagal iki 1965 m. galiojusią tvarką, išsiskirti norėjusi pora turėjo kreiptis į žemesnės instancijos, vadinamąjį liaudies teismą, kuris net negalėjo poros išskirti. 

REKLAMA

„Kas įvyksta 1965 m., pirmiausiai visoje Sovietų Sąjungoje įvyksta teisinis skyrybų reglamentavimo pasikeitimas. Lietuvoje tie teisės aktai priimami 1965 m. pabaigoje, todėl 1965 m. statistikoje tai nelabai dar matome. Iš tikrųjų tai reiškia tiesiog skyrybų proceso liberalizavimą, kuris įvyksta tuo metu, nes iki tol išsiskirti buvo labai sudėtinga“, – pastebėjo pašnekovė.

Galiausiai 1965 m. Sovietų Sąjungoje liberalizuota visa teisinė skyrybų tvarka. Taip pat šeimos, neturinčios turtinių ginčų bei mažamečių vaikų, galėjo išsiskirti civilinės metrikacijos biuruose.

1966 m. ištuokų skaičius viršijo 5,3 tūkst. ir ėmė sparčiai kilti iki maždaug 1975 m., kai ėmė stabilizuotis.

Įdomu tai, kad smuktelėjimas ištuokų statistikos kreivėje matyti Lietuvoje ypač sudėtingu laikotarpiu – 2008–2009 metais. A. Maslauskaitė tai sieja būtent su ekonomine krize, o ši tendencija galioja visame pasaulyje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų