REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lapkričio 27 dieną Alytaus senelių globos skyriuje buvo neeilinis sujudimas – viena iš jų gyventojų  Angelė Naujokienė pasitiko ypatingą sukaktį – 100-ąjį gimtadienį. Čia kasdien savo mamą lanko ir sūnus Alvydas.

Lapkričio 27 dieną Alytaus senelių globos skyriuje buvo neeilinis sujudimas – viena iš jų gyventojų  Angelė Naujokienė pasitiko ypatingą sukaktį – 100-ąjį gimtadienį. Čia kasdien savo mamą lanko ir sūnus Alvydas.

REKLAMA

Pati Angelė jau palietė amžius – pablogėjusi jos klausa, krūtinėje širdį palaiko stimuliatorius, sunku pačiai bendrauti, tad jos istoriją perpasakoja sūnus Alvydas.

Sunki gyvenimo pradžia

Moteris gimė praėjus metams po Pirmojo pasaulinio karo pradžios. Ji gimė Vaisodžių kaime, vos dešimt kilometrų nuo Alytaus. Ji buvo iš didelės šeimos – kartu augo trys broliai ir keturios seserys. Tačiau jau pačioje gyvenimo pradžioje likimas nepagailėjo išbandymų. Kai Angelei buvo gal aštuoneri ar dešimt metų, mirė jos mama.

„Ją išvežė į Kauną vaikų daboti. Tai buvo įprasta tais laikais. Taip ji ir pradėjo savo gyvenimėlį Kaune ir gyveno ten iki pat 2016 metų“, – pasakoja jos sūnus Alvydas.

REKLAMA
REKLAMA

Vėliau ji įsidarbino, dirbo duonos kepykloje, vėliau  – transporto įmonėje. Gyvenimui besiklostant susipažino ir su būsimu savo vyru.

„Ji dirbo ir vėliau susipažino su mano tėčiu. Ir taip pragyveno kartu iki pat tėčio mirties. Kada tiksliai jie susituokė, aš jau nepasakysiu, bet tai buvo dar Lietuvos laikais. Kai buvau jaunas, tos istorijos labai nesureikšminau, bet yra dar ir nuotraukos tos, iš laisvos Lietuvos, kaip viskas atrodė, kaip buvo apsirengę“, – pasakoja Alvydas ir priduria, kad tuomet jo mama turėjo tamsius plaukus iki pečių, mat ilgų ji nemėgo niekada.

REKLAMA

Ramybės paieškos

Kartu su vyru ji užaugino du vaikus – dukrą ir sūnų. Turi du anūkus ir keturis proanūkius. Angelės vyras mirė 1993 metais – jam darė išvaržos operaciją, kurios metu kilusios komplikacijos buvo mirtinos. Nuo to laiko Angelė gyveno su dukra.

„Kadangi aš išvažiavau gyventi į Alytų baigęs mokslus, o mama su visa šeima liko gyventi Kaune. Sesuo buvo viena, netekėjusi, tai jos taip ir prabuvo visą gyvenimą bendra šeima“, – sako Alvydas.

Sūnus pasakoja, kad jo mamą vienu metu užgulė daugybė netekčių – mirė jos vyras, Alvydo tėtis, o po to ir kelios jos seserys. Tuomet ji paguodos ieškojo bažnyčioje. Dievo namuose ji lankydavosi beveik kasdien.

REKLAMA
REKLAMA

„Viena sesuo jos mirė, jeigu neklystu, 96 metų, o kitos apie 80 metų, bet joms buvo sveikatos problemų, gal jos būtų dar ir ilgiau gyvenę. Broliai irgi gyveno ilgai –  vienas sulaukė daugiau nei aštuoniasdešimt metų, o kitas septyniasdešimt – jį palaužė ligos.

Tik jų mama mirė gal dvidešimt aštuonerių. Mama irgi nežino tiksliai, dėl ko ji mirė, nes pati dar buvo pakankamai maža“, – pasakoja Alvydas.

Dar vienas likimo išbandymas

2016 metais jų šeimą sukrėtė dar viena netektis – mirė Angelę prižiūrėjusi dukra. Tuomet Alvydas nusprendė parsivežti ją į Alytų ir apgyvendinti ją senelių globos skyriuje, kur ji galės gauti visą reikiamą priežiūrą ir pagalbą. Be to, sūnus čia ją lanko kasdien.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Paskui, kai mirė sesuo, man nebuvo kito kelio. Aš galėjau palikti ją vieną, bet pasekmės kokios būtų? Daug greitesnės nei dabar keturi metai. Pažiūriu į mamą, kaip ji atrodo – gal išvaizda ir nieko, bet amžius daro savo. Aš pabijojau palikti ją vieną. Tačiau ji visą laiką buvo labai savarankiška.

O atstumas dar. Jeigu dar gyventume tam pačiame mieste, tai dar gali ryte, vakare ar bet kuriuo paros metu atvažiuoti. O iki Kauno yra apie 70 kilometrų – neprilakstysi. Tad taip ir gyvename“, – pasakoja vyras ir priduria, kad dar 2017 metais jo mama galėjo užsiimti ir pačia mėgstamiausia veikla – mezgimu.

Gyvenimas po Antrojo pasaulinio karo

Alvydas pasakoja, kad jo tėvų gyvenimas buvo sunkus tiek karo, tiek pokario metais. Kartais jo tėtis į savo gimtąjį Pilviškių kaimą, Suvalkijos rajone, iš Kauno eidavo pėsčiomis į kaimą pasiimti bulvių, lašinių ir duonos.

REKLAMA

„Tai buvo apie 50-60 kilometrų į vieną pusę. Eidavo ir pėsčiomis, ir dviračiu važiuodavo, traukiniais važiuodavo. Tais laikais buvo labai sudėtinga. Civilinių traukinių tada nebuvo. Buvo kariniai ešelonai – įlįsdavo ir pavažiuodavo, pagaudavo – išmesdavo“, – pasakoja jis.

Vyras juokėsi, kad jiedu su seserimi augo, kaip ir visi to meto vaikai – laiką leisdavo daugiausiai lauke, o žiemą pramogaudavo su pačiūžomis, rogėmis ir slidėmis.

„Būdavo visokių išdaigų – kai dabar tokia kalėdinė būsena, tai būdavo tais laikais, kad nei saldainių ypatingų nebuvo. Jeigu ant eglutės saldainiai būdavo sukabinami, tai mes su sese juos išlukštendavome ir įdėdavome duonos gabalėlį. Tuo laikotarpiu tikriausiai kiekvienas vaikas taip darydavo“, – juokiasi Alvydas.

REKLAMA

Vyras prisimena, kad per šventes viską darydavo jo mama: kepdavo kūčiukus, ruošdavo vakarienę ir pačią Kalėdų šventę. O didžiųjų švenčių – Kalėdų ir Velykų – progomis jų namuose visada būdavo padarytos iš sudžiovintų duonos plutų giros.

Jis juokiasi, kad tais laikais net svajoti negalėjo apie egzotiškus apelsinus ar mandarinus. Dažniausiai ant stalo būdavo kriaušės, obuoliai, slyvos – tai, ką galima rasti lietuviškame sode.

„Sunkūs tie laikai buvo. Būdavo, kad reikėdavo per naktį prastovėti eilėje prie duonos. Arba mokyklinių prekių. Keldavomės paryčiais 3-4 valandą ryto, kad užsiimtume eilę ir nusipirktume reikalingas mokyklines knygas. Toks gyvenimas buvo“, – pasakoja jis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sveikatos paslaptys

Alvydas pasakoja, kad jo mama Angelė niekada neturėjo didesnių sveikatos problemų: teko tik kartą gulėti ligoninėje dėl patirto eismo įvykio ir dėl šokinėjančio kraujospūdžio jai buvo įdėtas širdies stimuliatorius.

„Aš buvau prieš, bet sesuo nupirko mamai sanatorinį kelialapį reabilitacijai į Druskininkus. Aš buvau prieš, bet vis tiek ją nuvežiau į Druskininkus ir palikau ją ten. Jos palatos draugė, vėliau išdavė, kad ji dar buvo ir į bažnyčią nuėjusi. Gerai, kad viskas buvo sėkmingai ir ji nepaklydo“, – juokiasi jis.

Paklausus, kokia visgi ta ilgo gyvenimo paslaptis, galbūt buvo kažkokių ypatingų sveikatinimosi būdų, Alvydas tik nusijuokia. Jis sako, kad jo mama nedarė nieko stebuklingo.

„Peršalimus irgi gydėmės kaip visi – žolelių arbatomis, piliulių kažkokių nusipirkdavome. Nieko ypatingo nedarė, nebent jau neprisimenu“, – šypsosi Alvydas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų