Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio teigimu, taip siekiama atkreipti tiek visuomenės, tiek darbdavių dėmesį, kad daliai žmonių darbo rinkoje vietos neatsiranda ne dėl kompetencijų ir gebėjimų stokos ar nenoro dirbti, bet dėl įsišaknijusių stereotipų ar nepagrįstų baimių.
Akcijoje dalyvavusi Simona Kunigonytė pasakojo pati patyrusi tokią diskriminaciją. „Išsiunti savo gyvenimo aprašymą, darbdaviui visos kompetencijos tinka, o kai ateini į pokalbį, šis neįvyksta, nes pamato tavo negalią“, – kalbėjo Simona. Pasak jos, darbdavius vis dar kausto baimės: ar negalią turintis žmogus pajėgs dirbti, ar prisitaikys, ar prie jo prisitaikys kiti. Be to, jis tikriausiai dažnai sirgs, mažesnis bus jo darbo našumas. Pasak S. Kunigonytės, pamažu šių stereotipinių nuostatų atsisakoma, tačiau į priekį einama dar labai mažais žingsneliais.
Neįgalieji – tokie patys darbuotojai
Prekybos tinklo „Rimi“ parduotuvių kasose sėdintys klausos negalią turintys pardavėjai su pirkėjus perspėjančiomis kortelėmis „Aš negirdžiu“ – jau niekam ne naujiena. Pasak šio tinklo personalo valdymo partnerės Vaidos Kaikarienės, pirmieji negalią turintys žmonės čia priimti daugiau kaip prieš 12 metų.
Skandinaviškas tradicijas į Lietuvą perkėlęs prekybos tinklas niekada nesinaudojo neįgaliesiems įdarbinti skirtomis valstybės subsidijomis. Pasak V. Kaikarienės, toks sprendimas – tik dar vienas įrodymas, kad neįgalieji yra tokie patys darbuotojai kaip ir visi, todėl jiems netaikomos ir kokios nors išskirtinės sąlygos. Tiesa, tai neliečia darbo vietos pritaikymo ar kai kurių kitų darbo sąlygų, pavyzdžiui, individualaus darbo grafiko. Kartais neįgaliuosius į darbą atveža tėvai, o kartais jie gali atvykti tik tam tikru laiku važiuojančiais autobusais, todėl jų darbo diena ne visada gali prasidėti tuo pačiu metu, kaip ir kitų darbuotojų. „Į tokias aplinkybes visada atsižvelgiame individualiai“, – sako V. Kaikarienė.
Prekybos tinkle „Rimi“ šiuo metu dirba per pusantro šimto negalią turinčių žmonių, apie 30 proc. jų sudaro klausos negalią turintys darbuotojai.
Kęstutis Gumbrys šioje įmonėje dirba kainodaros asistentu. Po vaikystėje persirgtos sunkios ligos jis neteko dalies klausos. Ilgokai ieškojęs savo vietos gyvenime, ją Kęstutis surado įsidarbinęs „Rimi“. Šiandien jis ne tik susitvarko su jam patikėtomis pareigomis, bet ir moko įmonės darbuotojus gestų kalbos, kad jiems būtų lengviau bendrauti su negirdinčiais žmonėmis. V. Kaikarienės teigimu, negalią turinčių darbuotojų nevengia ir pirkėjai. Pasak jos, jeigu vieną kartą aptarnavo negalią turintis darbuotojas, pirkėjas ir kitą kartą pas jį grįžta. Neabejotina ir šių darbuotojų įtaka visam kolektyvui – ISM universiteto, su kuriuo bendradarbiauja „Rimi“, atliktas tyrimas parodė, kad kolektyvai, kuriuose dirba klausos ar kitą negalią turintys darbuotojai, yra lojalesni, juose vyrauja šiltesnė atmosfera, žmonės malonesni vieni kitiems.
Gestų kalbos pamokos ir būreliai mokyklose.
Gestų kalbos kursai plačiajai visuomenei.
Reikalavimas gestų kalbos pagrindus žinoti dirbantiems paslaugų ir viešajame sektoriuose.
Kurčiųjų kavinės, kur girdintieji užsisakyti maisto galėtų naudodami gestų kalbą.
Kiekvienas žmogus yra vienodai vertingas
Socialinės apsaugos ir darbo ministras L. Kukuraitis pabrėžė, kad diskriminuojamų žmonių ratas kur kas didesnis, nei įsivaizduojama. Ir tai – ne vien neįgalūs asmenys. „Egzistuoja lyčių diskriminacija, nes kartais moterims sunku patekti į tam tikras darbo sritis, kitose diskriminuojami vyrai. Taip pat begalė atskirties grupių, kai žmonės grįžta iš įkalinimo įstaigų, yra priklausomi, perėję reabilitacijos procesus, vaikų globos namų auklėtiniai. Egzistuoja ir kitų socialinių grupių, kurios vienaip ar kitaip stengiasi, vengia prisistatyti, atskleisti savo socialinę patirtį, nes žino, kad tai sumažins galimybes dalyvauti šioje visuomenėje“, – kalbėjo ministras.
Pasak L. Kukuraičio, atskirties problema tokia akivaizdi, kad net nereikia komentuoti. Regionuose gyvenantys, išmokas gaunantys žmonės sulaukia įvairiausių įžeidžių epitetų – etikečių problema didžiulė. Jiems labai sunku integruotis ir į darbo rinką, ir apskritai sulaukti oraus vertinimo. „Tas požiūris niekada nepasikeis, jeigu jis nebus konfrontuojamas visais įmanomais būdais ir jeigu kiekvienas iš mūsų, kuris gyvename šitoje visuomenėje, nerodysim kito pavyzdžio, kad kiekvienas žmogus yra vienodai vertingas, nesvarbu, kokias jis turi startines galimybes, kokia jo socialinė padėtis, pajamų ar negalios lygis“, – sakė ministras.
Integracija – neišvengiamas procesas
L. Kukuraičio teigimu, situacijai keisti ministerija inicijuoja įvairias priemones – nuo požiūrį keisti skatinančių socialinių kampanijų iki labai konkrečių darbų. Savivaldybėse plečiamas paslaugų tinklas, nes būtent paslaugos ir socialiniai darbuotojai padeda tokiems žmonėms įveikti visas integracines kliūtis. „Žinome Biržų, Žiežmarių atvejus – kaip žmonės nelinkę priimti kitokių į savo ratą. Tačiau šis procesas neišvengiamas, jeigu norim būti normali, ori, adekvataus požiūrio vienas į kitą besilaikanti sveika visuomenė“, – kalbėjo ministras.
Neįgaliųjų integracija, didžiųjų globos namų pertvarka, vaikų globos namų auklėtinių apgyvendinimas šeimynose – tai svarbūs žingsniai. Atsiranda bendruomenių, savanorių, kurie remia šiuos žmones ir sako: norim, kad jie būtų tarp mūsų. Toks abipusis procesas rodo, kad visuomenė bręsta, keičiasi į gera.
Darbo rinkos rezervas
Kai šalyje trūksta darbo jėgos, o šią problemą bandoma spręsti įdarbinant imigrantus, didesnis verslo dėmesys socialinę atskirtį patiriančioms gyventojų grupėms būtų naudingas abiem pusėms. L. Kukuraičio teigimu, Lietuvoje yra apie 160 tūkst. darbingo amžiaus neįgaliųjų, o dirba tik apie 50 tūkstančių. Taigi, turime daugiau kaip 100 tūkst. potencialių darbo rinkos dalyvių, tačiau integruotis į ją nėra paprasta. Vis dėlto daugiau kaip 40 tūkst. jų jau dirba atviroje darbo rinkoje. Ir tai pavyzdys, kokiu keliu turėtume eiti toliau.
Ar ką tik Seimo priimtos Socialinių įmonių įstatymo pataisos padės lengviau įsidarbinti to padaryti vis dar nesiryžtantiems neįgaliesiems? „Manau, kad taip, – sakė ministras. – Nebloga paskata taps neapmokestinamojo pajamų dydžio lengvata – dirbantiems neįgaliesiems nereikės mokėti pajamų mokesčio nuo minimalaus darbo užmokesčio, todėl padidės jų gaunamas atlygis.“
Pasak L. Kukuraičio, teigiamų poslinkių galima tikėtis ir sugriežtinus socialinėms įmonėms skiriamą paramą – bus mažiau nelygybės tarp pačių neįgaliųjų. „Tos socialinės įmonės, kurios pasiimdavo 30 mln. eurų subsidijų ir tiek pat išsimokėdavo pelno, bent jau III grupės neįgaliaisiais negalės piktnaudžiauti. Tie žmonės, kurie gali dirbti atviroje darbo rinkoje, ten ir turėtų dirbti. Socialinėms įmonėms paliktas finansavimas I ir II grupei. Toks ir buvo socialinių įmonių įstatymo kūrėjų siekis, kai prieš daugelį metų šis įstatymas buvo kuriamas, bet viskas pasikreipė taip, kad ir lengvą negalią turintis žmogus gali dirbti socialinėje įmonėje, ir už tai darbdavys gauna pinigus. Socialinių įmonių pelno reinvestavimas irgi turėtų būti naudingas neįgaliesiems“, – sakė ministras. Pasak L. Kukuraičio, atviroje rinkoje norintys įsidarbinti neįgalieji taip pat turėtų pajusti palankesnes sąlygas, nes dalis socialinių įmonių finansavimui skirtų lėšų dabar bus skiriamos Užimtumo fondui, kad būtų labiau padedama į atvirą darbo rinką norintiems integruotis neįgaliesiems.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
