Kauno apskrities viešoji biblioteka rado būdą, kaip ir juos palydėti į stebuklingą pasakų pasaulį – pradėjo kurti į gestų kalbą verstas vaizdo pasakas. Apie tai, kaip gimė šis sumanymas, kaip kasmet pasipildo tokių pasakų aruodas, kalbamės su Kauno apskrities viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriaus vyresniąja bibliotekininke, projekto „Pasakos gestų kalba“ vadove Ieva Birmantaite.
Kaip gimė mintis versti pasakas į gestų kalbą? Kieno tai buvo iniciatyva – negirdinčius vaikus auginantiems tėvams prireikė pagalbos ar tai sumanė bibliotekos darbuotojai?
Devyni iš dešimties klausos negalią turinčių vaikų gimsta ir auga girdinčių tėvų šeimoje. Retas girdintis tėvas ima mokytis lietuvių gestų kalbos, todėl negirdintis vaikas, kol dar negali pats skaityti, o tėvai bendraudami apsiriboja tik buitine gestų kalba, ne tik nepažįsta pasakų, bet ir literatūrinės kalbos apskritai.
Mintis versti pasakas į gestų kalbą gimė kolegei Gintautei Sinkevičienei. Dėl asmeninių priežasčių jai buvo itin artima ir gerai suprantama ši problema. Bibliotekos komandai ir klausos negalią turinčiųjų bendruomenei tokia mintis patiko ir buvo imtasi kurti pasakų gestų kalba archyvą, o Gintautė tapo pirmojo projekto vadove. 2015-aisiais į gestų kalbą buvo išverstos pirmosios dešimt lietuvių liaudies ir kitų šalių pasakų. Tuo metu apskritai Lietuvoje pasakų vaikams gestų kalba nebuvo. Šiais metais įgyvendintas jau trečiasis tokio pobūdžio Kauno apskrities viešosios bibliotekos projektas.
Ar buvo sunku rasti pasakas mėgstantį ir įtaigiai į gestų kalbą jas galintį išversti žmogų, dailininką?
Pirmojo projekto pasakas vertė šį darbą gerai išmanantys žmonės – buvusi Lietuvos kurčiųjų jaunimo asociacijos prezidentė Monika Kumžaitė ir dabartinis Lietuvos kurčiųjų draugijos prezidentas Kęstutis Vaišnora. Galima sakyti, kad tik dėl laimingo atsitiktinumo antrajam ir trečiajam projektui pavyko rasti labai šaunų vertėją – Arnoldą Matulį (jis pats turi klausos negalią), kuris, tikiu, savo šarmingumu prikausto ne tik vaikų, bet ir visų, kurie pažiūri bent vieną pasaką, dėmesį.
O pasakų iliustracijos jau kita sfera – labai džiaugiamės dailininkės Robertos Mašidlauskytės darbu.
15
21
31
Kokią pačią pirmąją pasaką išvertėte į gestų kalbą? Kaip ją priėmė negirdintys mažyliai?
Norėjome, kad pasakos būtų mažai kam žinomos, bet įdomios. Tad pirmiausiai atrinkome lietuvių, vėliau latvių, bulgarų ir rusų liaudies pasakas. Kuri buvo ta pati pirmoji, dabar jau sunku pasakyti.
Dar tik rinkdami pasakas ir ieškodami geriausių būdų jas perteikti, rodėme jas negirdintiems vaikams. Čia mums padėjo projekto partneriai ir kurčiųjų bendruomenės Kaune. Klausėme vaikų nuomonės, stebėjome jų reakcijas, kol atrinkome labiausiai vaikams patikusias. Daug susidomėjimo šis projektas sulaukė iš šeimų, kuriose girdintys tėvai augina negirdinčius vaikus. Tėvai labai džiaugėsi tokiomis pasakomis ir teigė, kad jos padeda mokytis išraiškingų mimikų ir gestų, kad galėtų įdomiai papasakoti pasakas savo vaikams.
Į gestų kalbą išverstos pasakos turi ir subtitrus – jas galima ir skaityti, o tai gerokai išplečia jomis galinčių džiaugtis mažųjų skaitytojų ratą. Taip buvo nuo pat pradžių?
Reikia nepamiršti, kad negalinčių girdėti asmenų gimtoji kalba yra lietuvių gestų kalba, todėl šių vaizdo įrašų pagrindas – gestų kalbos vertėjas. Subtitrai daugiau skirti tiems, kurie gali girdėti, arba, kitaip tariant, tiems, kurie nemoka gestų kalbos. Pavyzdžiui, jais galėtų pasinaudoti tėvai, auginantys klausos negalią turinčius vaikus, arba tie, kurie nori gilinti gestų kalbos žinias. Na ir, be abejo, visiems vaikams. Nuo pat pirmojo projekto pradžios visi įrašai buvo ruošiami su titrais, nes norėjome, kad pasakas pamatytų ir suprastų ne tik mokantys gestų kalbą, bet ir bet kuris kitas vaikas.
Toks pasakos įrašas – tarsi gestų kalbos pradžiamokslis. Ar jis įtraukus, užkrečiantis?
Tikra tiesa – tikimės, kad tai galėtų būti geras pradžiamokslis. Galiu paminėti savo kolegų patirtį: taip jau sutapo, kad pradėjus rengti antrąjį projektą tuo pačiu metu teko lankyti gestų kalbos kursus. O vėliau, žiūrint šias pasakas, mums kildavo toks neapibūdinamai geras jausmas, kad jau šį tą galime išskaityti iš vertėjo, kad norisi vis daugiau ir daugiau suprasti. Dėl šių pasakų dingsta daugelis girdinčiųjų turėtų baimių – galime vieni kitus suprasti, susikalbėti, kad tai nėra taip svetima ir sudėtinga. Tad manyčiau, kad projektas išpildo ne tik pagrindinį savo tikslą, bet gali veikti ir kita kryptimi – padėti girdintiesiems geriau suprasti klausos negalią.
Klausos negalią turintiems vaikams siūlote įvairių tautų pasakų. Kaip jas atrenkate? Kodėl būtent šias?
Bibliotekoje turime sukaupę išties daug pasakų, todėl atrinkti, kurios būtų įdomios, turėtų tam tikrą pamokomąją vertę, buvo tikrai nelengva. Su kolegomis ilgai diskutavome, ieškojome ir atrinkome. Rinkdami kitų šalių pasakas stengėmės atsižvelgti ir į teksto ilgumą, nors tai nebuvo labai svarbus kriterijus, tačiau norėta, kad pasakos vaikams neprailgtų, o tekstai nebūtų trumpinami. Dabar jau turime 28 pasakų gestų kalba vaizdo įrašus.
Kiekvienos naujos pasakos pristatymas tikriausiai tampa nuotaikinga švente. Daug negirdinčių vaikų į juos susirenka?
Norėčiau tikėti, o dar labiau – žinoti, kad ne pristatymas, o kiekvienas kartas, kai vaikai žiūrės šias pasakas, jiems bus šventė. Naujų pasakų pristatymo renginiai visuomenei dar tik laukia. O pirmojo projekto metu bendradarbiauti pasikvietėme psichologą dr. Tomą Lagūnavičių. Važinėdami po bibliotekas pristatėme projekto „Pasakos gestų kalba“ idėją, parodėme pačias pasakas, o T. Lagūnavičius pasakojo apie gyvenimo scenarijus, kuriuos vaikui padeda suprasti pasakos, ir pristatė įvairias mokymosi metodikas, kurios gali palengvinti vaikų ir tėvų mokymąsi, aiškino, kaip tėvams suprasti ir paskatinti savo vaikus. Tokiais renginiais siekėme ne tik parodyti naujas pasakas gestų kalba, bet ir šviesti tėvus bei vaikus, skatinti skaityti ir pakviesti šeimas į bibliotekas.
Kiek mažiesiems skaitytojams skirtų knygų turite bibliotekos fonduose? Kurią jų dalį sudaro pasakų gestų kalba vaizdo įrašai?
Vaikų literatūros fondą sudaro apie 23 tūkstančiai įvairių leidinių. Kaip jau minėjau, šiuo metu turime 28 pasakų vertimus. Taigi, skaičiai nepalyginami. Bet labai svarbu tai, kad vaizdo įrašai laisvai prieinami visiems vaikams bet kuriuo paros metu, kada tik norisi juos žiūrėti. Visas šias pasakas galima rasti Kauno apskrities viešosios bibliotekos „YouTube“ paskyroje.
Norint sukurti į gestų kalbą verstos pasakos vaizdo įrašą vien gražios idėjos nepakanka. Kas padėjo ją įgyvendinti?
Projektai buvo įgyvendinami Kultūros tarybos ir aukojimo portalo aukok.lt lėšomis. Prie jų daug prisidėjo ir bibliotekos komanda – čia buvo filmuojamas vertėjas, vėliau vyko ir visi įrašų montavimo darbai.
Ar ketinate šią gražią iniciatyvą tęsti?
Labai tikimės, kad pasakų vaikams niekada nebus gana.
*** Įgyvendindama Kultūros tarybos projektą „Įtraukiančios istorijos – lietuviškos pasakos gestų kalba“, dar septynias pasakas į gestų kalbą yra išvertusi Lietuvos kurčiųjų draugijos įsteigta viešoji įstaiga Surdologijos centras.
Susipažinti su pasakų pasauliu gali ir neregintys vaikai – taktilinių knygų su liečiamais paveikslėliais galima rasti Lietuvos aklųjų bibliotekoje. Eglės Jokužytės (VšĮ „Verslas ar menas“) iniciatyva pradėtos leisti iškiliais spalvotais paveikslėliais ir Brailio bei reginčiųjų raštu spausdinamos pasakų knygos vaikams.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
