Nors mergina ir po realybės šou buvo išvykus laimės ieškoti svetur, tačiau Donata dabar džiaugiasi nauja veikla bei augančiu populiarumu.
Donata Didžiojoje Britanijoje pradėjo mokyti žmones dainuoti, na, o grįžusi į gimtinę – tęsė šią veiklą. Dabar draugės įkurtame darželyje ji turi nuosavą studiją. Naujienų portalui tv3.lt ji pasakoja, kad dabar daug koncertų nerengia, kadangi, kaip pati sako, „pavėlavo į traukinį“. Anot jos, nors ir nespėjo, tačiau jau turėjo keletą pasirodymų.
„Aš į eterį grįžau tik sausio-vasario mėnesį. Jau tuo metu viskas buvo užsakyta, todėl nepavyko suorganizuoti daugiau pasirodymų. Tačiau dabar aš vedu renginius ir koncertuoju su didžėjais ir panašiai“, – sako Donata.
Realybės šou ir ateities planai
Donata prieš 14 metų užlipo ant scenos tiesioginiame projekteo „Kelias į žvaigždes“ eteryje. Tuo metu ji atliko visiems vis dar puikiai atmintyje išlikusias dainas: „Ugninė mergaitė“, „Eni beni diki daki“.
Vos tik jai pasirodant ant scenos žmonės pradėdavo dainuoti drauge su ja. Šios dainos buvo tapusios hitais. „Kai dalyvavau realybės šou tai tikrai buvome velniškai populiarūs, bet mes neturėjom patirties, turėjome po kelias dainas, todėl aš to nevadinu populiarumo viršūne ar karjera. Karjeros mes siekiame po to. Aišku, kad televizija mums padėjo sėkmingai išeiti į didžiąją sceną“ , – sako moteris.
Nors Donata ir buvo puikiai žinoma Lietuvoje, tačiau tuomet nusprendė laimės ieškoti svetur. Moteris gyveno Didžiojoje Britanijoje ir Turkijoje, bet vėliau apsisprendė vis tik grįžti į gimtąją šalį.
„Aš anksčiau turėjau labai daug tikslų, bet mano gyvenimas yra toks, kad tu planuoji, o Dievas juokiasi. Aš nieko neplanuoju, tiesiog viskas nutinka. Dabar nustojau planuoti, aš noriu gyventi šia diena. Turiu planų, kokią muziką įrašysiu ir panašiai, tačiau neplanuoju, kada tiksliai tai padarysiu. Planų aš turiu, bet tiek kartų jie griuvo, kad man nebėra svarbu, kada jie įvyks. Daviau sau laisvės“ , – atvirauja ji.
Koncertinė veikla
Donata sako, jog dabar neturi daug užsakytų koncertų, tačiau visuomet stengiasi padaryti juos smagius ne tik sau, bet ir žiūrovams. „Mano koncertuose nebūna taip, kad žmonės nešoka. Aš visada pastatau juos ant kojų, atskiriu tą barjerą tarp atlikėjo ir žiūrovo“.
Ji teigia, kad jos pagrindinis varikliukas yra tai, jog žmonėms būna smagu per jos pasirodymus.
„Man patinka džiuginti žmones“, – priduria Donata.
Ugninė mergina ir kompleksai
Donatos, rodos, sunku būtų nepastebėti praeinant gatvėje. Ryškūs ugniniai plaukai, strazdanos ir plati šypsena – tikrai išskirtinės išvaizdos mergina. Ji pasakoja, kad šių genų dėka ji puikiai atpažįstama ir pastebima gatvėje.
„Kai atvažiuoji į kitus miestus, tai tikrai atpažįsta. Ta prasme, kaip gali neatpažinti ryžo žmogaus? Juk ne tiek ir daug mes Lietuvoje jų turim“, – juokiasi atlikėja. Moteris atvirauja, kad mokyklos laikais buvo ir tokia diena, kuomet nėjo į pamokas, kad pažiūrėtų, kokie mokiniai mokosi pas ją mokykloje. Tuomet ir suprato neįtikėtiną faktą.
„Aš dar net mokykloje, ketvirtoje klasėje, nėjau į pamokas ir stovėjau prie durų, stebėjau ateinančius mokinius. Žinot, ką supratau? Kad aš mokykloje esu tokia vienintelė“ , – šypteli ji.
Ta diena pakeitė merginos mąstymą. Ji suprato, kad būti kitokiam nėra blogas dalykas, tai – pliusas, tačiau juo reikia mokėti pasinaudoti. „Mane ir draugai vadina ryža. Tačiau aš šį žodį paverčiau prekiniu ženklu. Šis žodis kažkam atrodo, kaip keiksmažodis, o man – vardas. Aš žmogus be kompleksų, stengiuosi šviesti ne tik plaukais, bet ir šypsena. Nors ir turėjau psichologinių problemų ir grįžau iš užsienio su ligomis, visko buvo, tačiau aš stengiuosi būti tas pozityvus žmogus, kuris visada šypsosi. Ir aš manau, kad tai mane daro išskirtiniu žmogumi“, – atvirai sako ji.
Plūstančios patyčios Lietuvoje
Atlikėja pasakoja, kad dar niekad nebuvo patyrusi užgaulių patyčių, tačiau dabar viskas pasikeitė. Ji feisbuke pasidalijo žinute, kurioje teigia, kad nebegali ignoruoti patyčių, jos Lietuvoje yra opi problema. „Nebegaliu tylėti. Į Lietuvą gyventi grįžau beveik prieš 10 mėnesių. Jau tada norėjau rėkti, šaukti stebėdama aplinką ir žmones. Buvo mintis net susikrauti lagaminus ir lėkti kuo toliau nuo kažkada taip mylėto krašto.O priežastis paprasta – žmonės!
Užuot patapšnota per petį už tai, kad po klajonių vis dėlto nusprendžiau sustoti ir puoselėti vertybes gimtajame krašte, buvau apipilta keiksmažodžių, netolerancijos ir pykčio lavina. Nebeskaičiuoju žinučių: „ryža p....ink atgal“, „kiaulės čia niekam nereikalingos“, „niekas neėmė užsieny, grįžo šiukšlinti Lietuvos“. Daugelis net į akis nebesibodi pasakyti. Niekur pasaulyje nemačiau tiek pykčio vienas kitam. Čia greičiau įkąs, užtrenks duris, apipils degutu ir laikys pasaulio atmata. Žinau, kad daugelis mūsų tai patiria, tik retas nebijo kalbėti.
O kalbu, nes šalia smerkančiųjų sutikau ir NUOSTABIŲ ŽMONIŲ ir draugų. Tikiu, kad kartu susikūrę savo mažą pasaulėlį galėsime atsiriboti nuo negatyvių emocijų ir jas skleidžiančių mūsų taip mylėtos Lietuvos piliečių. O dar labiau tikiu, kad tolerancijos tikrai galima išmokti. Iškart atsiprašau už nemalonius žodžius, matomus nuotraukoje, bet man labai nemalonu, kai mylinčios mamos rodo tokį pavyzdį savo vaikams. Daugiau pagarbos ir meilės ne tik artimui, bet ir nepažįstamui, kaimynui, močiutei su gėlėmis gatvėje, klaidą padariusiam vairuotojui, dviratininkui be atšvaito ir visiems dirbantiems tai, kas gal jums atrodo bevertis laiko švaistymas P.S.: Taip. Viešinu vardą. „Nebijai kalbėti – nebijok ir pasirodyti“, – po nuotrauka rašė ji.
