Pastarieji keleri metai apnuogino mūsų demokratijos silpnumą ir paviršutiniškumą. Taip, Lietuvoje neabejotinai egzistuoja demokratinis valdymas. Valdžios perdavimo mechanizmas veikia gerai – jis nesutriko net tais atvejais, kai rinkimų rezultatai šokiravo šalies politinį ir kultūrinį elitą. Procedūrinės demokratijos prigijimas Lietuvoje nesukeltų abejonių jokiems demokratinių institucijų veikimo analitikams.
Bet tai ir viskas, kas mus sieja su demokratija. Iki šiol kartojame tezę, kad demokratija neveikia be kai kurių veiksnių, nemaža dalis kurių slypi net ne politinėje santvarkoje ar įstatymuose, o praktikose (pavyzdžiui, kiek laikomasi įstatymų ir ar jie apskritai ką nors reiškia visuomenės gyvenime), pilietinės visuomenės veikimo formose bei kultūroje.
Kaip gi atrodo tie kiti demokratijos komponentai Lietuvoje? Prastai. Iki šiol realiai neegzistuojanti savivalda, perdėm centralizuotas valdymas, visagalė biurokratų kasta, prieš kurią bejėgiai jaučiasi šalies piliečiai ar savosios srities profesionalai.
Sąrašą galima tęsti – silpna visuomenė su tik užsimezgusiais pilietinio sektoriaus daigais, kurių nepalaiko ir rimtai netraktuoja politikai. Ne pilietį ar juolab mažąjį žmogų, o galios sferą perversiškai ginanti ir jai atvirai atstovaujanti žiniasklaida, kuri viešosios moralės ir pagarbos žmogui požiūriu yra deformuota nė kiek ne mažiau nei mūsų politika bei politinė sąmonė. Nieko gero apie Lietuvą nesako moterų ir vaikų teisių situacija.
Nepaisant didžiulio šuolio ekonomikoje, valstybinių institucijų plėtroje bei tarptautinių santykių sferoje, Lietuva vienu požiūriu iš esmės nenutolo nuo buvusios Sovietų Sąjungos ir jos įpėdinės Rusijos. Tai žmogaus orumo vertė, kuri pas mus yra katastrofiškai kritusi (arba niekada taip ir nepakilusi).
Piliečio orumas Lietuvoje apskritai yra frazė be turinio, kurios tiesiog nesuprastų didžioji politikų ir žurnalistų dalis. Pakanka prisiminti, kaip po savo mirties spaudoje buvo aprašytas religijotyrininkas ir rašytojas Gintaras Beresnevičius arba kokios nuotraukos atsidūrė spaudoje po profesoriaus Vytauto Kubiliaus žūties, kad suprastum, jog tai yra šalis, kurioje nesinori mirti, idant iš tavęs nebūtų išsityčiota tada, kai tu pats nebegalėsi apginti savo orumo.
Nepagarba žmogui ir chamiški santykiai iki šiol yra persmelkę ne vieną Lietuvos aukštąją mokyklą, tuo atimdami alternatyvos viltį bei galimybę iš institucijos, kuri pagal apibrėžimą turėtų kiek nors humanizuoti net brutaliausios visuomenės santykius. Tonas, kuriuo su žmonėmis ir apie žmones kalbama per mūsų televiziją, yra nesuvokiamas nors kiek kultivuoto proto ir manierų asmeniui.
Kitaip tariant, žmogus buvo niekas Sovietų Sąjungoje. Deja, niekas jis ir liko ten, kur vis dar tikima, kad tvarka ar valdžia yra svarbesnė už pilietį ir visuomenę. Žinoma, mes anaiptol nesame kažkokia ideokratija, kurioje individas degraduojamas iki doktrinos instrumento, bet valstybės ir visuomenės susvetimėjimas viena kitos atžvilgiu Lietuvoje jau pasiekė pavojingą ribą, po kurios belieka nebent visiškas atsisakymas dalyvauti šios šalies socialinėje ir politinėje tikrovėje. Tai būtų šalies krachas.
Deja, prie nepagarbos žmogaus orumui, kuris sklinda iš mūsų pačių valstybės institucijų, prisideda dar ir papildomi veiksniai. Vienas iš jų yra tiesiog šokiruojanti nepagarba Lietuvos piliečiams, kurią jau seniai demonstruoja JAV ambasada Vilniuje.
Mane pribloškė žinia, kad prie žeminančių pokalbių, kuriuos tenka patirti ilgam ar trumpam išvykti į JAV susiruošusiems žmonėms (aš jų savo asmeniu nesu patyręs, bet girdėti savo ausimis man juos teko), prisidėjo dar ir jų banko sąskaitos patikrinimas, siekiant išsiaiškinti jų finansines galias Lietuvoje.
Šioje vietoje manyje miršta visas mano tikėjimas Amerika ir jos unikalia laisvės bei demokratijos tradicija. Jei šitaip galima elgtis su drauge ir sąjungininke laikomos šalies piliečiais, tada aš nieko nebesuprantu nei apie draugystę, nei apie pagarbą, nei apie sąjungą.
Nenorite – neduokite jūs vizos tiems žmonėms, bet malonėkite jų nežeminti, nes aš gerbiu tik tą valstybę, kuri savo teritorijoje (o ambasada tarptautinės teisės požiūriu yra savo šalies teritorijos dalis) gerbia svetimos valdžios piliečius lygiai taip pat kaip ir savus. Pagaliau, jei asmens privatumas nustoja buvęs neliečiamybe ir vertybe tokiai brandžiai demokratijai, ko tada mes galime norėti iš mūsų infantilių politikų ir administratorių?
Todėl tenka konstatuoti, kad tik pagarba piliečiui ir visuomenei gali iš sąstingio pajudinti mūsų politiką. Kitaip mes nieko negalime tikėtis. Kokie politikos atnaujinimo resursai gali slypėti šalyje, kurioje politiką kuria ne piliečiai, rinkėjai, interesų grupės ir politinės partijos, o vienas kitas ne pas mus uždirbtas dujų milijonas, lyg netyčia mestas mūsų politikų galvoms jaukti?
Neįmanoma gerbti valstybės, kuri negerbia savo piliečių. Tokios šalies piliečiai tampa paprasčiausiais pavaldiniais ir praranda laisvo žmogaus lojalumą savo šaliai. Iš laisvo žmogaus telieka gudrus prisitaikėlis, chameleoniškas konjunktūrininkas, pasiryžęs daryti viską tik savo paties, o ne savo visuomenės ir valstybės labui.
