Ar visada įsivaikinimas – tik teigiamas reiškinys? Kuo labiau Vakaruose plinta mada savo šeimas papildyti mažyliais iš skurstančių šalių, tuo garsiau pavojaus varpais skambina įvaikinimo klausimais besidomintys ekspertai.
Kilnios mados lazda turi du galus
Garsiausios scenos ir ekrano žvaigždės, kaip, antai, Madonna ir Angelina Jolie, laikomos visą pasaulį vis plačiau apimančios mados įsivaikinti mažylius iš skurdžių šalių, pradininkėmis. Tačiau specialistai neskuba šlovinti šių dievaičių už jų kilnius poelgius ir vis dažniau prabyla apie tai, jog ši mada atnešanti daugiau žalos nei naudos.
Ekspertų teigimu, drauge su įsivaikinimo mada išsivysčiusiose šalyse, vadinamosiose trečiojo pasaulio šalyse kaip atoveiksmis plinta priešinga mada – skurdžiai besiverčiančios šeimos ėmė noriai siųsti savo vaikus į našlaičių prieglaudas su viltimi, kad jų mažylius greitai įsivaikins turtingi žmonės iš Europos ar JAV.
Liverpulio universiteto psichologai ragina tarptautinę bendruomenę riboti įsivaikinimo iš neturtingų šalių praktiką, organizuoti šio proceso kontrolę ir pagaliau imtis realiai ginti šių vaikų teises. Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, mažylių iš neturtingų regionų įsivaikinimas jau virto tikrų tikriausia prekyba, nuo kurios labiausiai nukenčia patys vaikai.
Profesoriaus Kevino Brauno teigimu, šis reiškinys mokslo pasaulyje jau pavadintas „Madonnos efektu“. Pop scenos karalienė Madonna 2006-aisiais įsisūnijo juodaodį berniuką iš Malavijos. Deja, šį procesą lydėjo aibė skandalų – jau išvežus mažylį iš šalies paaiškėjo, kad įvaikinimo dokumentai yra netvarkingi, žvaigždė negali įsisūnyti mažylio, o tik jį globoti, be to, berniukas nėra našlaitis, jis turi biologinį tėvą.
Kuo čia dėta Madonna?
Daugybė žmonių šventai tiki, kad mažylių iš tolimų kraštų įsivaikinimas išsprendžia aibę problemų, tarp kurių svarbiausia – tai, kad likimo nuskriaustiems vaikams dovanojamas naujas gyvenimas, su mylinčiais įtėviais, be bado ir skurdo grėsmės. Tačiau ekspertus neramina faktas, jog dėl šios mados dar daugiau mažylių atskiriami nuo jų biologinių šeimų, tėvai lengva ranka atsisako savo vaikų tikėdami, kad taip daro jiems gera, suteikia šansą tikėtis turtingų dėdžių ir tetų malonės.
„Kai kurios įžymybė, be abejo, nori tik gero, savo pavyzdžiu skatindamos ir provokuodamos įsivaikinimo bangą tarptautiniu mastu. Tačiau mūsų duomenimis, 96 proc. Tenykščių prieglaudose gyvenančių vaikų turi bent vieną kurį iš savo tėvų arba artimų giminaičių, - aiškina profesorius ir priduria, kad nemenka dalis valdininkų trečiojo pasaulio šalyse uždirba išties įspūdingas sumas tarpininkaudami vaikų atidavimui į prieglaudas ir jų įsivaikinimui.
www.eli.lt
