REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Jeigu jūs nežinote, kas per daiktas yra tripofobija, tai esate vienas tų laimingųjų. Tačiau, tikriausiai susidomėjote, kas išprovokuoja kai kurių žmonių atmetimo reakciją į „daugiaakius“ augalus ar padarus.

Jeigu jūs nežinote, kas per daiktas yra tripofobija, tai esate vienas tų laimingųjų. Tačiau, tikriausiai susidomėjote, kas išprovokuoja kai kurių žmonių atmetimo reakciją į „daugiaakius“ augalus ar padarus.

REKLAMA

JAV profesorės Stellos Lorenzo vadovaujama tyrėjų komanda pernai ištyrė grupę studentų ir išsiaiškino, kad ligšiolinės tiesos apie šią fobiją ne visa atitinka tikrovę ir viskas yra dar įdomiau, negu buvo manoma anksčiau.

Tripofobija – tai ne psichodelinės patirties iššaukta baimė, kaip būtų galima pagalvoti, žiūrint į šį pavadinimą, o beviltiškas siaubas stebint taip vadinamus „skylių ar ertmių rinkinius“. Tai kokiame nors paviršiuje esanti skylių ir iškilimų sankaupa. Ypač tai taikoma biologinėms medžiagoms, pavyzdžiui, odai, medžio paviršiui ar ne bičių aviliams.

Užteks pasižiūrėti į niekam nieko kenksmingo nedarantį lotoso vaisių, kad pasidarytų aišku: tripofobija vienu ar kitu būti yra pas kiekvieną. Vien tokio vaizdo stebėjimas iššaukia nerimą ir pasibjaurėjimą. Retais atvejais tai gali sukelti ir panikos ataką ar net katatoninį stuporą.

REKLAMA
REKLAMA

Daugeliui pasiekti tipofobiją reikia patirti kažkokį ypatingai ribinį vaizdinį sukrėtimą, tokį kaip lervos kyšančios iš ant kelio partrenkto gyvūno. Tačiau jautresniems užtenka ir paprasčiausių vaizdų – vabzdžių akių ar net makaronų.

REKLAMA

Manoma, kad absoliuti dauguma žmonių turi bent nedidelę įgimtą tripofobiją. Šie nemalonūs pojūčiai galėjo išsivystyti žmonijos raidos metu ir pasireikšti instinktų lygyje. Tačiau iki pat dabar nebuvo aišku, kodėl mums dėl tokių vaizdų atsiranda baimė.

Daugiau nei paprasta vorų baimė

Anksčiau buvo manoma, kad tripofobija – tai atavizmas, kurį mes paveldėjome iš protėvių, gyvenusių tropikų klimato zonoje. Ertmių baimę iš esmės galima aiškinti tuo, kad ji galėjo perspėti primatus apie toje vietoje bujojančius vorus, gyvates ar pavojingus vabalus. Intuityvi baimė perspėja mus, kad nekaišiotume pirštų į kažką panašaus, o bėgtume kuo toliau.

REKLAMA
REKLAMA

Tačiau S. Lorenzo mokslininkų komandos atliktas tyrimas rodo, kad tripofobijos baimė yra kiek daugiau, nei paprasčiausia vorų baimė.

Tyrimui buvo pasirinkta 41 studento grupė. Jiems buvo parodyti įvairūs „kraupūs“ paveikslėliai: fotografijos su gyvatėmis, vorais ir panašiais nemaloniais padarais, o taip pat kiti dalykai, galintys iššaukti baimės priepuolius tripofobui. Tuo pat metu, siekiant geriau išsiaiškinti žmonių reakciją, buvo matuojamas pulsas, spaudimas, fiksuojami akių vyzdžių susitraukimai.

Paaiškėjo įdomi detalė: tripofobija – tai net visai ne fobija. Tai labiau gali būti vadinama kraštutine pasibjaurėjimo forma.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Mūsų organizmuose yra savisaugos mechanizmas. Baimintis kažko potencialiai pavojingo, mes tuo pačiu išgyvename ir jėgų antplūdį: vyzdžiai išsiplečia, į raumenis priplūsta kraujo, širdis pradeda pašėlusiai daužytis, išsiskiria adrenalinas. Iš esmės, tai viskas, ko reikia, kad galėtum pasiutusiai bėgti rėkdamas, taip bandydamas perspėti savo gentainius dėl pavojaus. Taip žmogus reagavo į bėgantį į jį liūtą.

Panašiai jis reaguoja į gyvatę ar vorą: šaukti ir iš visų jėgų bėgti. Tačiau tripofobai pateikia visai kitą vaizdą. Vyzdžiai susitraukia, pulsas sulėtėja, žmogus patenka į tam tikrą letargo būseną. Tai ne baimė, o „švarus“ ir viską stingdantis atmetimo jausmas, po kurio kai kam kyla noras nusiprausti.

REKLAMA

Tačiau tai turi vieną priežastį. S. Lorenzo mano, kad tripofobija – irgi gynybinė reakcija, tik ne prieš grobuonis, o prieš galimus infekcijos šaltinius. Būtent todėl tripofobijos priepuolis verčia mus ne bėgti iš visų jėgų, o priešingai: „užsisklęsti“ nuo ligos, sumažinus kūno aktyvumą, pridengus akis ir tyliai, tegul ir apimtiems siaubo, trauktis iš prakeiktos vietos.

Kitaip tariant, tripofobija kilusi iš ten pat, kaip ir mirusiųjų, pelkių, opų ir puvėsių baimė, bei turėtų saugoti mus nuo apsinuodijimo ir apsikrėtimo infekcija. Problema ta, kad kai kurios lakios fantazijos verčia žmones šlykštėtis tripofobiniais vaizdais net ir ten, kur jokio pavojaus nėra ir nė kvapo. Pavyzdžiui, tinkleliai ant langų ar braškės.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų