Perskaitęs finansų analitiko Rimanto Rudzkio pranešimą (R.Rudzkis: po kelerių metų mus aplenks baltarusiai ), negaliu susilaikyti nuo komentaro. Nenoriu prisiminti anksčiau viešai išsakytų patarimų ir vertinti juos, kaip klaidas. Atvirkščiai, noriu pasidžiaugti, kad atsiranda žmonių, kurie nugali savo išdidumą ir prisipažįsta klydę. Deja, tokių Lietuvoje nedaug, o ypač valdžioje.
Prisiplakę prie valdžios ekspertai, ekonomistai ir politologai dėl savo menkavertės asmeninės naudos dažnai išduoda valstybės principus ir, pasinaudodami jiems suteikta tribūna įvairiose žiniasklaidos priemonės, klaidina ne tik žmones, bet ir pačią valdžią. Taip atsitinka dėl to, kad valdžioje esantys politikai dažniai neturi patirties versle, todėl savaip supranta ekonomikos ir rinkos dėsnius. Jie atsiduoda tik aritmetikai ir buhalterijai. Tuo tarpu rinkos dėsniai skaudžiai muša per žmonių kišenes ir skurdina valstybę. Dažnai, kai valdžia klausosi pseudo-ekspertų ir politologų, nesinori jos kaltinti dėl sąmoningo kenkimo valstybei, nes ji klysta besiklausydama nevykusių patarėjų.
O dabar dėl pačios rinkos ekonomikos dėsnių. Padidinus valstybės naštą per mokesčius (PVM, akcizus ir t.t.), Lietuvos ūkio subjektų ūkinė veikla tampa nekonkurencinga, dažniausiai net nuostolinga. Ypatingai, jei tokia valstybės našta yra didesnė, nei kaimyninėse šalyse. Nekonkurencinga valstybės našta atveria kelią šešėlinei ekonomikai, ūkio subjektų uždarymui, bedarbystei.
Kaip ne keista, bet kad ir kokia monopolizuota būtų mažmeninė rinka, monopolininkai tokio smūgio neatlaikys. Taip atsitiks todėl, kad neužtenka atvežti pigesnę prekę iš užsienio, ją dar reikia parduoti, o bedarbiai pirkėjai neturi pinigų. Atvežant lenkišką, vokišką ar baltarusišką prekę, naivu būtų tikėtis, kad pirkti ją atvažiuos pirkėjai iš Lenkijos ar Vokietijos. O dar reikia konkuruoti su turgumi, kuriam netaikomi jokie mokesčiai. Todėl palaikau p. R. Rudzkį, bet norėčiau išplėsti jo išsakytas mintis.
Noriu pabrėžti, kad nereikia išskirti kurį nors vieną produktą, o reikia sumažinti valstybės naštą tiems ūkio subjektams, kurie generuoja valiutą ir konkuruoja su importu vidaus rinkoje. Tada turgus susitrauks iki nacionalinio kūrėjo produkcijos. Nacionaliniai gamintojai lengvai atlaikys konkurenciją, palengvės mažmeninės prekybos našta.
O premjerui Andriui Kubiliui noriu pasakyti, kad su Tarptautinio valiutos fondo specialistų prognoze, kad ateityje visos valstybės turės didinti mokesčius, siekdamos sumažinti savo biudžeto deficitą ir įsiskolinimus, galima sutikti, tačiau su viena išlyga. Tai gali įvykti tik tuo atveju, jei visos valstybės tai darys kartu. Tačiau, kai tai daro tik Baltijos šalys, jos dideliu greičiu artėja prie dugno. O dugnas — tai ne bedarbių skaičius, ne pasiskolintų milijardų kiekis, o valstybės nemokumas, defoltas ir lito devalvacija.
Retai klystu prognozuodamas, bet galiu pasakyti, kad remiantis Lietuvos pramonės aktyvu, Lietuvos kredito įsiskolinimui peržengus 35–40 mlrd. litų ribą, valstybę ištiks defoltas.
Bandymas prisidengti pasisakymais dėl kredito santykiu prie BVP tėra akių dūmimas. Mes skolindavomės nekilnojamam turtui, papuošalų pirkimui, tačiau toks turtas negeneruoja valiutos, todėl šiandien už jį bankai neduoda net ir 30 proc. vertės kreditų. Bet jeigu būtų paskatinta pramonė, į kurią būtų naudinga investuoti, kurios ūkinė veikla būtų pelninga, tokiems ūkio subjektams bankai suteiktų iki 80 proc. ir daugiau kainos vertės kreditus. Tai ir yra paprasta aritmetika, o ekonomikos dėsniai dar paprastesni: pakėlus kainas savo prekėms, pirkėjai suras pigesnių užsienietiškų, atpiginus — pirks tavo. Būtent šito reikia mūsų ekonomikai. Tai mes siūlėme savo stabilizavimo programoje. Aišku, tai nėra visos priemonės, kuriomis galima gaivinti mūsų ekonomiką ir rinką.
Europos parlamento narys, Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskich
