Teoriškai turiu idealų darbą: dirbu, bet dirbti nereikia. Na, išskyrus niuansą, kad algos man taip pat nemoka. Tiesa pasakius, net nežinau, kur yra mano ofisas. Kas yra mano darbdaviai, išsiaiškinau vos prieš porą dienų. Kuo užsiima įmonė, kurioje esu įdarbinta, taip pat neįsivaizduoju. Kaip suprantu, to nežino ir jos savininkai.
Viskas prasidėjo prieš porą savaičių, kai mano tuometinė direktorė ir įmonės savininkė nusprendė parduoti įmonę, kurioje dirbau. Su per 100 tūkst. litų siekusiomis skolomis. Juokinga? Ne, protinga. Juokinga tai, kad atsirado, kas šią įmonę nupirko. Vos per porą dienų. Taigi įmonės direktorė išgelbėta. Įklimpusi į didelę mėšlo krūvą, išlipo iš jos visiškai nesusitepusi. Kalėdos – stebuklų metas.
Jai nereikėjo raudonuoti stovint prieš nekilnojamojo turto vystytoją, pranešant, kad deja, bet nesugrąžins keliasdešimties tūkstančių litų siekusios skolos už patalpų nuomą. Patalpų, kurių nuomos kainos nuo pat pirmos dienos ta nedidelė įmonė nesugebėjo apžioti. Bet juk svarbiausia – įvaizdis. O prestižiniame sostinės verslo centre esančios patalpos priversdavo išsižioti net ir didelių įmonių vadovus. Ne tiek dėl fantastiškų vaizdų pro langus ir didžiulio ploto, kuriame dirbo vos keli darbuotojai, kiek dėl nuomos kainos. Juk ne kiekviena įmonė gali sau leisti už biuro nuomą mokėti 11 tūkst. litų per mėnesį.
Na taip, negalima neatsižvelgti: prieš kurį laiką direktorė turėjo ambicingų planų, numatė fantastiškas įmonės perspektyvas ir todėl ta nuomos kaina tada neatrodė neįmanoma. O ir apie artėjančią pasaulinę finansų krizę tada kalbėjo vos keli, apšaukti pamišėliais. Tačiau įsijungus mąstymui, buvo per vėlu – nuomos sutarties sąlygos griežtos.
Taigi taip buvo surastas atpirkimo asilas – nekilnojamojo turto vystytojas. Tai jis kaltas! Bump – mestas pirmasis akmuo į kaltininką. Dėl nesuvokiamai nesveikų nuomos kainų našlaitė įmonė pradėjo ristis bankroto link! Bump – mestas antrasis akmuo į kaltininką. Todėl taip jam, bėgėdžiui, ir reikia, kad jis nieko negaus! Bump, bump, bump ir atpirkimo asilas užmėtytas akmenimis.
Iš patalpų išsikraustyta kaip ir pridera prisidirbusiam: tyliai ir niekam nepranešus. Ilgus mėnesius nekilnojamojo turto vystytojui būrusi iš kavos tirščių ir akiplėšiškai melavusi apie neva tai ketinamą paimti paskolą įsiskolinimui padengti, vieną vakarą direktorė su visu įmonės turtu tiesiog išnyko. Neatsisveikinusi ir net nepranešusi apie įmonės pardavimą. Sako, kiaulės ir tos sukriuksi.
Prieglobstį įmonei suteikęs nekilnojamojo turto vystytojas sutrikęs – tokio išpuolio jo istorijoje dar nebuvo. O ir minčių, kad šitaip neandertalietiškai pasielgs milijoniere save viešai įvardinusi ir žurnaluose besipuikavusi moteris, nekilo. Tiksliau pasakius, iš viso niekieno fantazija nebuvo tokia beribė, kad sugebėtų nuspėti šitokį elgesį.
Direktorės veido spalvos juokingai keitėsi tik tada, kai teko savo keturioms darbuotojoms pranešti, kad šios, labai gaila, bet algų už beveik du mėnesius negaus. Nėra pinigų. Bet! Gailestingoji įmonės vadovė pasirūpino savo darbuotojais! Įkūrė naują įmonę, ištrauksiančią šokiruotas jaunuoles iš bedarbystės liūno. Jos draugė tapo akcininke, o ištikimiausia senosios įmonės darbuotoja – direktore. Kad taupytų naujagimės įmonės išlaidas, direktorė pranešė oficialiai joje net nedirbsianti. Stosianti į darbo biržą ir gausianti bedarbio pašalpą. Naujoji įmonė jai padengs tik telefono sąskaitas ir, ateityje, galbūt, naujo automobilio lizingą, nes senąjį lizingas jau konfiskavo. Viskas darbuotojų ir įmonės vardan. Tebūnie tau už tai atlyginta, gailestingoji!
Tęsti darbą naujoje įmonėje kvietė ir ne tokius sau ištikimus darbuotojus. Sakė, dirbsim ir atidirbsim atlyginimus, kuriuos jau lyg ir buvom uždirbusios. Tik į bendrovės administratorę nežiūrėjo. Gėda buvo. O kam nebūtų, ilgiausiai įmonėje išdirbusiam žmogui paskutinę dieną pranešti „Ačiū, tu nebereikalinga“, tarsi į šiukšliadėžę išmetamai atitarnavusiai šlepetei.
Ne, ne, ne! Netinka! Ką reiškia: „Atsiprašau, bandžiau pažaisti „verslą“, bet man šį kartą nepavyko. Tai pamirštam, kas buvo ir pabandom iš naujo“. Aš juk turiu teises! Mane gina valstybė! Nuo tokių sukčių mane saugo šalies teisinė sistema! Juokinga? Deja, taip.
Aš kreipiausi. Visur, kur tik galėjau. Į teisininkus, Darbo biržą, Mokesčių inspekciją, pažįstamus. Įdomus rezultatas? Vakar verkiau. Iš pykčio. Nes mano valstybei, pasirodo, pasodinti į kalėjimą žmogų, pavogusį vištą, svarbiau, nei užkirsti kelią tokioms ir didesnėms aferoms.
Su direktore kalbėjome ne vieną kartą. Vildamosis vietoj „Taip, aš kalta, bet pinigų nėra ir jų nebus“ išgirsti „Atradau sprendimą, kaip jums išmokėti tai, ką uždirbot“. Anksčiau, norėdama gauti pinigų, direktorė pasakodavo tiesiog turėdavusi „pašokti pilvo šokį prieš tėvą“. Tai prašom, gerbiama direktore, scena jūsų!
Aš, žinoma, atsiprašau, kad turiu tiek įžūlumo užsispyrusi prašyti to, kas man priklauso ir negana to, iš paskutiniųjų gadinti nervus naujiesiems įmonės savininkams. Pastarieji, beje, „nuoširdžiai patarė“ savo noru nutraukti darbo sutartį pagal Darbo kodekso punktą, kad darbdavys atlyginimo nesumokėjo ilgiau nei du mėnesius ir pretenduoti į bedarbio pašalpą. Nes „šiuo metu atliekamas įmonės auditas, truksiantis gal mėnesį, gal du. O kol atliekamas auditas, niekas nieko niekam negali pasakyti. Nei, ar ši įmonė tęs veiklą, jei tęs – kokią veiklą ir pan.“ Tiesa, dar pridūrė, kad mano neatgauta pinigų suma – labai maža, palyginti su tomis, kurių neatgauna kiti žmonės. Bet palaukit! Tai mano problema ir man ji yra didžiausia. Juk negaliu liautis valgyti dėl to, kad Afrikoje iš bado kasdien miršta beprotiškai daug žmonių.
Taigi visi tik siunčia pasiduok signalus. Bet aš negaliu nusileisti šitaip kiauliškai besielgiantiems žmonėms, kurie, negavę pamokos ir nesupratę, kad viskam yra ribos, toliau šokinės ant kitų galvų ir iš jų tyčiosis. Tikiu, kad gyvenimas ir pats sudėlios visus taškus, bet vieną iš jų norisi padėti ir pačiai. Ar šitoje šalyje bet kokios teisybės paieškos – tik žibučių ieškojimas miške žiemą?
Morta
