Rašyti komentarą...
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS
27
Riaušės prie Seimo (nuotr. TV3)

2021-uosius pelnytai galima tituluoti protestų ir mitingų metais ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Savo šalyje regėjome daug įvairių susivienijimų, iniciatyvų su batais, be batų, su kaukėmis ir be jų, kai kurių – net su kartuvėmis. Ką tai sako apie politinį klimatą Lietuvoje ir ar galime tikėtis, kad šiemet kartosis jau išmokta protestų dainelė?

27

2021-uosius pelnytai galima tituluoti protestų ir mitingų metais ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Savo šalyje regėjome daug įvairių susivienijimų, iniciatyvų su batais, be batų, su kaukėmis ir be jų, kai kurių – net su kartuvėmis. Ką tai sako apie politinį klimatą Lietuvoje ir ar galime tikėtis, kad šiemet kartosis jau išmokta protestų dainelė?

REKLAMA

Mitingai prie Seimo, Vyriausybės, prezidentūros, Rotušės ir Vingio parke 2021-aisiais buvo tapę lietuvių kasdienybės dalimi. Ypač gausi mitingų buvo vasarą ir ankstyvas ruduo, kuomet piliečiai protestavo prieš viską, kas jiems atrodė neteisinga, – tos pačios lyties asmenų partnerystę, COVID-19 testus, vakcinas, galimybių pasą, valdžią apskritai.

Pats šviežiausias mitingas surengtas minint Laisvės gynėjų sieną Sausio 13-ąją. Tądien Nepriklausomybės aikštės prieigose susirinko apie 2,5 tūkst. žmonių. Tarp jų – ir protestuotojai, minėjimo metu nušvilpę Seimo pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen, premjerę Ingridą Šimonytę, tačiau plojimais pasitikę prezidentą Gitaną Nausėdą. Dalis žmonių po minėjimo ėmėsi protestuoti „prieš privalomą testavimą darbuotojų lėšomis, galimybių pasą“, taip pat reikalavo atstatydinti Vyriausybę.

REKLAMA

Naujas etapas politiniame dalyvavime

Tiesa, politologų nuomonės dėl to, ar 2021-ieji nusipelnė protestų metų titulo, išsiskiria. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorė, politologė Ainė Ramonaitė sutinka, kad metai buvo reikšmingai gausūs piliečių nepasitenkinimo.

„Tikrai sunku prisiminti tiek daug ir tokių gausių protestų Lietuvoje. Ta protestų kultūra pas mus, sakydavome, tarsi neišsivysčiusi, tarsi per mažai tų protestų, bet praeitais metais turbūt niekas nebesakė, kad jų per mažai. Tai šioks toks naujas etapas mūsų politinio dalyvavimo tendencijose“, – tv3.lt sakė A. Ramonaitė.

O štai jos kolegė, VU TSPMI politologė, Pilietinės visuomenės instituto direktorė Ieva Petronytė-Urbonavičienė mano, kad protestų metais 2021-uosius galėtume laikyti tuo atveju, jei jie būtų buvę dar aktyvesni.

„Nepaisant to, kad metai pasižymėjo dideliu skaičiumi masinių protestų, bet pavadinti tai protestų metais galbūt būtų truputėlį per drąsų. Nes vis dėlto tie metai turėjo daug kitų svarbių įvykių. Iš kitos pusės, gal tam terminui norėtųsi ir dar didesnio aktyvumo“, – tv3.lt sakė I. Petronytė-Urbonavičienė.

REKLAMA
REKLAMA

Dvi esminės protestų priežastys

Vis dėlto abi politologės sutaria dėl to, kas pernai įsiūbavo piliečių nepasitenkinimo laivelį. Pirmiausiai tai – COVID-19 pandemija ir su apribojimais susijęs nuovargis. Antra – politiniai pokyčiai į valdžią atėjus ryškiai liberalioms jėgoms.

„Mes turėjome tą patį, ką turėjo visos šalys, pavargusios nuo kovido, nuo pasaulinės pandemijos. Tai mes turime tą patį motyvacinį dėmenį, kuris yra susijęs su nuovargiu pandeminiu, su normalaus gyvenimo išsiilgimu, prieštaravimu nusibodusiems varžymams, apskritai nepasitenkinimu Vyriausybės veikimu, kas yra akivaizdu, kad visuomenėje vis tiek bus dalis, kuri bus arba vienokiais, arba kitokiais sprendimais nepatenkinta“, – teigė I. Petronytė.

Ir jei šiuo klausimu Lietuva atkartoja pasaulines tendencijas, išsiskiria kita protestus paskatinusia priežastimi – politinėmis permainomis valdančiąją koaliciją sudarius konservatoriams ir liberalams. Politologė akcentuoja, kad pasikeitus valdžiai labai išryškėjo skirtis tarp tradicinių ir liberalių vertybių.

REKLAMA
REKLAMA

„Su Laisvės partija tai buvo iškelta labai ryškiai, labai aiškiai, labai drąsiai. Ir automatiškai iššaukė tam tikrą reakciją iš tradicinių vertybių stovyklos. Tai tas prasidėjo 2020 m., kai Laisvės partija truputėlį kaip ir sujudino šitą skirtį ir pajungė tą skirtį mobilizuodama savo rinkėjus. 

Švytuoklė ypač įsisiūbavo 2021 m. kada jau iš tikrųjų partija parlamente pradėjo atitinkamai veikti, teikti įstatymo projektus, kalbėti. Čia, aišku, pirmiausiai Stambulo konvencijos ratifikavimas, Partnerystės įstatymas“, – vardijo I. Petronytė-Urbonavičienė.

Jai šiuo klausimu antrina ir A. Ramonaitė. Ji dar išplėtoja mintį apie Laisvės partijos atėjimą į valdžią, pridurdama, kad galbūt dalis piliečių bijo, jog partijos pasiūlymai gali eskaluotis į tai, kas Vakaruose dabar atrodo labai priimtina, pavyzdžiui, vienalytes santuokas.

REKLAMA
REKLAMA

„Ko gero, žmonės įsivaizduoja, kad jeigu bus priimtas įstatymas dėl partnerystės, vėliau bus priimtas dėl santuokos, vėliau dėl įvaikinimo ir t. t. Atidarom kelią kitokio tipo vertybinei politikai ir jau iš anksto to baimindamiesi protestuojame mėgindami sustabdyti tendencijas, kurios matomos kitose šalyse. Atrodo, kad dalis žmonių labai sąmoningai ideologiškai dalyvauja protestuose.

O yra kita dalis, kuri piktinasi, kad tarsi čia ne tą sprendžiam, kas yra svarbiausia. Šito irgi yra“, – svarstė profesorė.

Tačiau kartu ji išskiria ir tai, kad protestai, kaip rodo teorija, linkę suaktyvėti gerovės metais. Be to, žmonės dabar turi daugiau galimybių protestuoti fiziškai – pavyzdžiui, iš provincijos keliauti į mitingą didmiestyje.

„Yra tam tikros teorijos, kurios sako, kad, kai žmonės gyvena blogai, jie nelabai ir protestuoja, nes neturi tam nei išteklių, nei laiko, nei finansų. O kai žmonės pradeda gyventi geriau, ypač, kai lūkesčiai atitolsta nuo realybės arba realybė atitolsta nuo lūkesčių, lūkesčiai yra aukšti, o realybė nebeatitinka tų lūkesčių, tuomet kaip tik tas metas, kada protestams yra palankiausias laikas kilti. 

REKLAMA
REKLAMA

Savotiškai žmonės anksčiau neprotestuodavo dėl to, kad jiems iš provincijos atvažiuoti protestuoti į Vilnių yra brangu, tam reikia kažkaip iš darbo atsiprašyti, turėti benzino, viso kito, tai nėra paprasta. O dabar žmonės jau prasigyveno, bet tie lūkesčiai vis tiek yra nepatenkinami. Ir štai matome, kad mes kažkuria prasme pasivijome Vakarus, tik nežinau, čia džiaugtis ar liūdėti. Protesto tendencijomis pasidarėme panašūs į vakariečius“, – konstatavo A. Ramonaitė.

Reikėjo rinktis kitokį toną

Su protestuotojų įtūžiu pernai susidūrusi Vyriausybė sulaukė daug kritikos dėl savo pasirinktos komunikacijos strategijos. Ministrų kabinetui kartota, kad jis kalba per mažai, Seimui – kad priima sprendimus skubotai, politikai kaltinti slapukavimu, arogancija.

„Jeigu komunikacija būtų buvusi kitokia, vargu ar tai būtų lėmę, kad protestai nebūtų kilę. Protestai greičiausiai būtų kilę vis tiek. Bet jų aršumo laipsnis arba susiskaldymas tikrai galėjo būti mažesnis, jeigu Vyriausybės komunikacija būtų buvusi šiek tiek labiau pritaikyta prie visuomenės poreikių bent jau iš dalies.

REKLAMA
REKLAMA

Nes išties tų komunikacinių klaidų buvo matyti ir galbūt ne tiek konkrečių klaidų, bet apskritai tokio požiūrio į komunikaciją. Nes ko trūko, tai įsiklausymo ir girdėjimo. Iš tikrųjų nebūtina visada pozityviai ir teigiamai reaguoti į protesto žinutes, bet pagarbiai jas išklausyti arba bent jau išgirsti, pasakyti, kad aš girdžiu šituos reikalavimus, bet galbūt jų negalime įgyvendinti dėl tų priežasčių, šito buvo galima pasigesti. Tai komunikacijos pradžiamokslis“, – kalbėjo I. Petronytė-Urbonavičienė.

Ji prisimena Vyriausybės pareiškimus apie tai, kad nepatenkinti dabartine valdžia per kitus rinkimus galės išrinkti naują valdžią, apie tai, kad su protestuotojais neverta kalbėtis ar jie apskritai yra nebe valstybės priešai.

„Taip, mes galime suprasti, kad yra sunku kartais rasti argumentų arba net kartais kalbėtis ta pačia kalba, tomis pačiomis sąvokomis, prasmėmis skirtingoms stovykloms. Bet pastanga iš valdžios institucijų tam turėjo būti didesnė. <...>

REKLAMA
REKLAMA

Nepakako argumentų išvertimo į kitų argumentų kalbą, įsiklausymo ir pagarbos. Tai tas komunikacinis stilius skaldė dar toliau ir galimai aršino protestuotojus, nes tada susidėjo ne tik tas turininis reikalavimas, dėl kurio jie išėjo į protestus, bet lygiai taip pat atsirado šalia pasipiktinimas dėl to, kaip yra reaguojama į pirmuosius protestus, nusivylimas. Ir protestas eskalavosi“, – pastebėjo politologė.

Tuo metu A. Ramonaitė pastebi, kad protestų įkarštyje žibalo į ugnį įpylė dar ir žiniasklaidos pasirinkta vienašališka pozicija.

„Kas buvo labai problemiška, tai liepos, rugpjūčio mėnesiai, rugsėjis, kai buvo vienalytis viešasis diskursas, matėsi, kad žiniasklaida bando savotiškai palaikyti vieną iš konflikto pusių. Ir tada buvo kaip tik tas protestų bumas, nes ta dalis žmonių jautė, kad jų balsas nebėra girdimas viešojoje erdvėje, ir tada bandė jį kažkaip parodyti.

Dabar situacija bent jau šia prasme stabilizavosi, nes ta balsų įvairovė kažkaip padidėjo paskutiniu metu toje pačioje žiniasklaidoje. Tai gal kažkiek nuramino tas aistras“, – teigė profesorė.

REKLAMA
REKLAMA

2022-ieji nežada būti ramūs

Metų sandūroje Lietuva vis dar išgyveno neramius laikus – tebesitęsiančią COVID-19 pandemiją,  migrantų krizę, taip pat prisidėjo Kinijos klausimas, nežinia dėl Rusijos ir Ukrainos. Todėl politologės neatmeta, kad šiemet dar galime išvysti ne vieną protestą.

„Tikėtina, kad tie protestai tikrai nenurims“, – prognozavo I. Petronytė-Urbonavičienė.

Jos manymu, susikildžiusi visuomenė naudinga politikams, kurie neramumus bando išnaudoti kaupdami savo visuomeninį ir politinį kapitalą. Taip pat neaišku, ar šiemet Vyriausybė imsis keisti savo komunikacijos liniją.

„Jeigu bus tęsiama tokia komunikacinė linija, laikomasi distancijos, tikėtina, kad tas nusivylimas ir pasipiktinimas gali šituo veiksniu akumuliuotis su tais reikalavimais ir protestai gali dar intensyvėti ir radikalėti. Tai komunikacinis Vyriausybės aspektas tampa tikrai labai svarbus ir dalykas, kurį galima 2022 m. keisti“, – sakė politologė.

Nors dabar regime protestų štilį, A. Ramonaitė svarsto, kad įtemptame geopolitiniame kontekste jis gali būti laikinas.

REKLAMA
REKLAMA

„Iš tikrųjų tų rizikų visokiausių gali būti ir daugiau. Jeigu vėl būtų karantinas arba dėl skiepų neaišku, kokia bus situacija. Arba pagaliau neaišku, jeigu karas Ukrainoje kils, su migrantais kažkas atsitiks. Daug nežinomųjų veiksnių, viskas nestabilu yra, nežinai, kas dar gali išlįsti, kaip santykiai su Kinija vystysis ir paveiks mūsų ekonomiką.

Aišku, tikrai negalime atmesti tos galimybės tolimesnių protestų. Nors, kita vertus, žmonės gal šiek tiek nurimę paskutiniu metu, pavargę gal šiek tiek nuo to susipriešinimo ir suvokę, kad tai niekur neveda. Kita vertus, dar reikia suvokti tokį dalyką, kad artėjant įvairiems rinkimams, prasidės visokios politinės manipuliacijos, nes vėlgi iš tų visų susipriešinimų kažkas laimi, kažkas pralaimi, gali būti visokių provokacijų įvairių tiek iš vidaus, tiek iš išorės. Tai sunku prognozuoti, kas čia gali būti, bet nerimo vis tiek yra, kad kaip ant parako statinės sėdime ir neaišku, kada ji gali sprogti“, – reziumavo profesorė.

Si vyriausybe nebegali dirbti toliau. Laikas atsistatydint, kol neivyko tokiu protestu kaip Kazakstane.
Žmonės prasigyveno todėl eina į mitingą, sugalvok toky brieda, valdžia ant muilo, kol nesuvarė šalies galutinai. Jie savo kvailo valdymo nuostolius perkelia ant paprastu žmonių kurdami ir keldami mokesčius, pagal mane tai 2022 bus mitingų metai.Kol šios valdžios neismesim nuo lovio tol nebus ramybės Lietuvoje.
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų