Antrasis laikinasis meno streiko vykdomasis komitetas griežtai smerkia po VEKS vėliava sukurtų trijų skulptūrų autorius –Robertą Antinį, Mindaugą Navaką, Vladą Urbanavičių – ir juos palaikančius asmenis.
Visų pirma labai kritiškai reikia vertinti patį VEKS, kaip kultūrinio kapitalizmo egzistencijos faktą, nežiūrint, kad tarp valdininkų jis yra laikomas prestižiniu. Visi „kultūriniai objektai“, atsirandantys šiame kontekste, turi būti traktuojami kaip kolonialistiniai. Tai įrodo ir pasirinktos išraiškos priemonės – vėlyvojo 7-o dešimtmečio amerikietiškojo postminimalizmo manierizmas – tai ne be CŽV pagalbos išvystytos tarptautinės kampanijos dalis, siekianti simuliuoti demokratiškus pokyčius pasitelkiant vizualųjį agitpropą. Būtent estetizuotas minimalizmas buvo amerikietiškos „demokratijos“ elementas represuojant radikaliuosius 7-ojo dešimtmečio judėjimus tiek JAV, tiek Europoje.
Kai kurių kritikų akcentuojama edukacijos stoka visuomenėje yra netiksliai suformuluota – jie verkia dėl dar didesnės įtakos vadinamojo „smegenų plovimo“ srityje. Taip, iš tiesų edukacinis elementas mūsų visuomenėje yra kraštutinai represuojantis jauno žmogaus sąmonę:
1. „Kultūrinė edukacija“ nuo pat mažumės yra paremta žmonių diferencijavimu pagal niekuo nepagrįstus kriterijus, todėl taip traumuojama jauno žmogaus sąmonė, trokštanti pasinaudoti savo turimais kūrybiniais resursais. Vietoj to jam yra primygtinai kišama „rimtoji kultūra“, kurios nepriėmęs žmogus yra represuojamas socialiai.
2. Profesionalioji meninė edukacija užsiima „specializuotų nespecialistų“ rengimu, kurie yra ne kas kita, kaip hegemoninės konjunktūros kareiviai, nedrįstantys net suabejoti antihumaniška savo veiklos prigimtimi – priešingai, jie netgi teigia, kad rūpinasi paprastų žmonių dvasine sveikata.
3. Visa edukacinė sistema veikia ne tam, kad ugdytų žmonių kūrybines galias ir nepriklausomą mąstymą, bet tam, kad užtikrintų nuolat kontroliuojamą ir pastovų įteisintų parazitų skaičių, kurie ne tik slepiasi už įmantrių frazių bei teorijų, bet dar tuo ir patys tiki.
5. Probleminė yra ne tik edukacinė sistema, bet ir visa meninės kultūros propagavimo mašina. Atkreipkite dėmesį – jos viršūnėje sėdi vos keletas prisitaikėlių, kurie bet kuria kaina laikosi įsitvėrę jėgos svertų.
6. Trūksta ne straipsnių, pristatančių šiuolaikinę vizualiąją kultūrą, o greičiau jos sukeliamos žalos analizės.
Vietoj atsidavimo gyvenimui, kurį formuoja spektaklio „specialistai“, siūlome patiems užsiimti kūryba, nevartoti ir netoleruoti jums brukamų „kultūrinių-politinių“ stereotipų bei aktyviai priešintis Vilniaus kultūrinio kapitalizmo apraiškoms. Atminkite – net ir šokiruojantys aplinkos elementai daro jus priklausomus ir, jeigu leisite savo emocijoms atslūgti, priprasite prie jums primestos tvarkos ir tapsite tik dar labiau priklausomi bei amorfiški.
STASAC
STASAC (Antrasis laikinasis meno streiko vykdomasis komitetas) susikūrė 2008 m. liepos 3 d. Naujoji tarptautinė organizacija suformulavo sau labai konkrečią misiją – surengti Alytaus meno streiką, kuris jau anksčiau buvo paskelbtas kaip „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ renginius boikotuojantis reiškinys. Be to, STASAC siekia numalšinti Alytaus meno bienalės (www.alytusbiennial.com) iniciatyvą. Įgyvendinus šiuos tikslus, komitetas įsipareigoja išsiskirstyti ir/ar transformuotis į kitus kontrkultūrinius darinius.
