Ką į Lietuvą atvežė Tolerancijos arba Antidiskriminacijos vilkikas, kuris Europos Komisijos iniciatyva keliauja po Europos šalis, ragina skirtingų valstybių piliečius suvokti pagarbą žmogaus teisėms ir laisvėms, lygių galimybių esmę, pabrėžia būtinybę naikinti nepakantumą kitos rasės, etninės grupės, lyties, lytinės orientacijos, skirtingo amžiaus, įsitikinimų, religijų bei pakirstiems negalios žmonėms? Vilkikas neatvežė stebuklų, tik kuklią komandą žmonių, kurie tyliai dėkojo už buvimą kartu, rūpinosi vilkiko scenos parengimu, ramios muzikos transliacija, žmonių įvairovės vienybės filmo kadrų demonstravimu.
Tačiau vilkikas atskleidė Lietuvos visuomenės ir valdžių abejingumą žmonių teisėms ir laisvėms, nesuvokimą Tolerancijos vilkiko pasirodymo naujoje šalyje simbolinės prasmės – mechaninio piligrimo, mechaninio keliautojo vežamų humanizmo idėjų, kurios šiandien yra pasaulio valstybių vidaus ir užsienio politikos dalis. Tolerancijos vilkiko sutikimas Lietuvoje vertė rausti iš gėdos: ilgos Vilniaus, Kauno savivaldybių ir Europos Komisijos atstovybės derybos dėl leidimo vilkikui atvykti ir užimti nepastebimą vietą Vilniaus privačioje erdvėje, darbo metu, tikintis, kad beveik niekas neateis, tačiau planuota priemonė bus tyliai, tačiau neįdomiai, neatnešant Lietuvos visuomenei jokios efektyvios pažintinės, informacinės, šviečiamosios naudos, įvykdyta.
Vilkiko atvykimo proga surengtoje spaudos konferencijoje žinomas tiesas ir Lietuvos piliečių diskriminacijos faktus išsakė dviejų institucijų – Europos Komisijos atstovybės ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos veikėjai. Galimybė pasisakyti diskriminaciją patiriantiems žmonėms suteikta nebuvo. Liūdnai atrodė protinę negalią turintys žmonės, šokantys ir dainuojantys scenoje. Aistrų nekėlė ir jauni, gražūs čigonai, linksminantys nedidelę grupę žiūrovų. Prie Tolerancijos vilkiko Lietuvos socialinių grupių realių problemų ir jų sprendimo būdų niekas neaptarinėjo. Niekas neminėjo ir to, kad Lietuvos valstybė, neužtikrindama savo piliečiams realių lygių galimybių, pagarbos ir saugaus gyvenimo gimtojoje šalyje, pažeidžia ir nevykdo tarptautinių žmogaus teisių ir laisvių įsipareigojimų.
Kas yra tautos ir valstybės gėda ir nelaimė?
Tautos ir valstybės gėda ir nelaimė yra į valdžios struktūras patekę neišsilavinę, stereotipiškai mąstantys, dvasiškai ir intelektualiai aptingę individai, apsvaigę nuo buvimo valdžioje ir manantys, kad bet kokia valdžios pakopa yra amžinasis dieviškasis Olimpas, įgalinantis kiekvieną neišprususį tipą niekinti kitokius, kitaip gyvenančius žmones, nes kitoniškumas neišsitenka neišlavintų smegenų erdvėje. Ryškus pavyzdys – šokius mėgstantis Kauno vicemeras, turbūt, niekada nesusimąstantis apie žmogaus teises, žmogaus prigimties ir žmogaus asmenybės sudėtingumą, nes minėta būtybė leidžia sau viešojoje erdvėje kalbėti „išviečių“ kalba ir jaustis saugi prisidengiant politiko neliečiamybe.
Šokantis politikas homoseksualumą vadina anomalija, net nesuvokdamas, jog politikoje mąstymo anomalija yra labai pavojinga, kadangi žlugdo pažangios, demokratėjančios Lietuvos valstybės įvaizdį. Tačiau kiekvienas save įsimylėjęs politikas gali atsidurti visuomenės užribyje, jei tauta pradės mąstyti ir gerbti kiekvieną šalia esantį žmogų, nesitaikstys su politikų intelekto ribotumu, išsilaisvins iš „įprastumo vergystės“, neliks „įstrigusi“ vienoje nuomonėje, kaip rašė filosofas Frydrichas Nyčė (Friedrich Nietzsche). XIX a. Nyčės pasakyti žodžiai idealiai tinka lietuviškiesiems valdžios homofobams: „Demagogija ir noras veikti mases dabar būdingas visoms politinėms partijoms: siekdamos šio tikslo jos yra priverstos savo principus versti didelėmis kvailybėmis ir kaip freskas tapyti ant sienos... Reikia.... palaipsnių mąstysenos pokyčių: žmonės turi darytis teisingesni, o jų prievartos instinktas turi silpti“.
Lietuvos patriotai esantys valdžioje, kurie save vadina krikščionimis ir katalikais, iš tikrųjų nekenčia žmonių, nekenčia savo tautiečių, nes, tik prisidengdami primityviomis frazėmis apie tradicijas ir amžinąsias vertybes, jų nesuvokia. Nėra amžinų tradicijų ir vertybių, nes kiekviena epocha, kiekviena karta kuria savas tradicijas ir vertybes. Reikia gerbti tik tokias tradicijas, kurios nežemina ir nežeidžia žmogaus. XXI amžiuje didžiosios vertybės yra žmogaus teisės ir laisvės, lygios visų žmonių galimybės kiekvienoje visuomenėje. Lietuvos gyventojai kilniai teikia visokeriopą paramą Gruzijos piliečiams, kurių žmogaus teises pažeidė Rusijos agresija, tačiau jie abejingai stebi, kaip Lietuvoje iki šiol yra žeminamos moterys, vieniši tėvai ir jų vaikai, partnerystėje gyvenantys žmonės, iškreiptai, nemoksliškai, primityviai aiškinama homoseksualių, biseksualių, transseksualių žmonių prigimtis, niekinama senatvė ir pamirštami neįgalūs žmonės.
Kas Lietuvoje mini Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos šešiasdešimtmetį?
Lotynų kalbos žodis „tolerantia“ reiškia kantrybę, ištvermę, priešingos nuomonės, pažiūrų, tikėjimo, įsitikinimo gerbimą, pakantumą. Šiandien aiškindami minėtą žodį, pridurtumėm ir pakantumą kitokiam gyvenimo būdui, kitokiam žmogaus amžiui, fizinei, psichinei būklei, žmogaus priklausomybę kitokiam socialiniam sluoksniui, žodžiu, pagarbą gyvenimo įvairovei. Tačiau Lietuvoje tolerancijos sąvoka įgijo vieną dominuojančią prasmę – „pakęsti“. Sukandus dantis pakęsti kitaip mąstantį ir kitaip gyvenantį, kad neprasiveržtų šleikštulys. Tačiau jis liejasi pro neišprusėlių burnas internetinėse svetainėse, kai kurių politikų pasisakymuose. Ir tai vyksta tuomet, kai pasaulis nuo 2007 m. gruodžio 10 d. Jungtinių tautų organizacijos iniciatyva mini artėjančias Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos priėmimo metines, kurios priėmimo šventinė data yra 2008 m. gruodžio 10 d.
Žmogaus teisės – tai žmonių ir vyriausybės santykiai, tai santykiai kiekvieno individo ir valdžios institucijų, kurios turėtų užtikrinti visiems visuomenės nariams saugų ir orų gyvenimą. Tai – politinių, ekonominių, socialinių, kultūrinių teisių visuma, užtikrinanti kiekvieno žmogaus, kiekvienos tautos ir valstybės taikų, saugų ir orų gyvenimą. Štai tokias idėjas į Lietuvą atvežė Tolerancijos vilkikas, kurį mes turėjome priimti pagarbiai, kaip taikos ir žmonių harmonijos šauklį, kaip mąstymo pažangos mechaninį piligrimą. O priėmėme „prekyvietėje“ ir džiaugiamės, kad tai „viešoji“ vieta. Už kiek kaip valstybė pardavėme savo garbę ir orumą? Todėl tenka patirti gėdą, kad nesuvokiame didžiųjų, pagarbos žmogui vertybių, ir tyliai atsiprašyti iki šiol žeminamų Lietuvos žmonių.
Marija Aušrinė Pavilionienė yra Lietuvos socialdemokratų partijos narė
