Rasa Penelienė
Kai kažkas sprendė, kad Lietuvai tinka drąsios šalies įvaizdis, galvoje, kaip jau įprasta, turėjo Vilnių. Nes už jo ribų yra kita Lietuva. Ir ji nėra tokia jau drąsi, stipri anei vikri.
Pavažiuoji nuo sostinės porą šimtų kilometrų, pavyzdžiui, į šiaurę ir patenki į zoną, turinčią karsto arba smegduobių vardą. Nuolat smenganti žemė čia suformavo ne tik savitą reljefą.
Užtenka kurį laiką atidžiau pastebėti, ką ir kaip veikia Biržų savivaldybės taryba, administracija, įstaigos, kaip su vietos valdžia reikalus tvarkosi verslo įmonės, supranti besąs tikrame smegduobyne.
Į šią zoną patekusieji turi gerai perprasti judėjimo taisykles - papročius, įpročius, standartus. Antraip gresia įgriuva. Ilgiau pasisukiojus tuose sluoksniuose, mąstyme bei kalboje gal įvykti negrįžtamų pokyčių, dingti supratimas, kad gali būti kitaip.
Čia laikas teka kur kas lėčiau. Tokie keistumai, kaip demokratija, pilietiškumas, visuomeninis interesas, čia klaidžioja tarsi dūšios be vietos. Mažai kam suprantamos, reikalingos.
Žodžiai karstas, smegduobės kai kam primena laidotuvių ritualus. Toks jau sutapimas, kad Biržuose vienas iš labiausiai klestinčių verslų - „graboriškasis". Ir ne todėl, kad čia žmonės mėgtų mirti. Tiesiog asmuo, kuris užsiima ritualinėmis paslaugomis, pats taip pat gauna paslaugų su tam tikrais valdžios „ritualais", po kurių, pavyzdžiui, dygsta keisti pastatai Biržų senamiestyje.
Bet ne jis pirmasis, „perkandęs" priėjimo prie valdininkų bei politikų ceremonijų plonybes, ir ne paskutinis. Ir koks skirtumas, kam atiteks sklypai Biržų senamiestyje ar aerodromo plotai. Gaus tas, kam labiausiai reikės. O poreikį nustatys vietos valdžia. Verslo logika paprasta: viską lemia pinigai ir nauda. Tačiau kai pagal tokius principus vis įžūliau ima veikti valdžios atstovai, kai kuriems verslininkams nebeišlaiko nervai.
Štai mokinių maitinimu užsiimantis verslininkas ėmė viešai grūmoti savivaldybės administracijos direktorei. Kone prieš dvejus metus paaiškėjo, kad verslininkas su mokyklų direktoriais sudarė neteisėtas sutartis. Ir iki šiol jų kažkaip stebuklingai vis nesugebama nutraukti. Jos gyvybiškai reikalingos ne tik didžiulį pastatą Biržuose užsimojusiam pastatyti verslininkui, bet ir kažkam iš savivaldybės rūmų. Tas „kažkas" davė nurodymus mokyklų direktoriams pasirašyti neteisėtus dokumentus. Tas „kažkas" žaidžia dvigubą žaidimą, palaikydamas ir vieną, ir kitą konfliktuojančią pusę. Konfliktas, kuris pasiekė įvairias tarnybas ir net prokuratūrą, gali liūdnai baigtis vienai ar kitai pusei. Bet ne tam „kažkam". Nes mokyklų vadovai elgiasi ne kaip valstybei tarnaujantys žmonės, o kaip samdiniai, įsipareigoję ponui (-iai), kurio asmeniniai interesai nebūtinai turi sutapti su visuomeniniais.
Samdiniai tarnauja ponui, kuris už prisiėmimą kaltės pažadėjo atlyginti - galimybe išvengti bausmės ar kitokia parama sunkiame pedagogo darbe. Samdiniai paprastai labai džiaugiasi už jiems suteiktą dovaną - galimybę už savivaldybės pinigus išvykti į užsienį pakelti kvalifikacijos. Besiirstant valtelėmis Šveicarijos ežeruose ar Venecijos kanaluose.
Kažkur šiuose labirintuose turėtų sušmėžuoti mintis apie būtinybę sąžiningai organizuoti kokybišką mokinių maitinimą. Bet už tokius bandymus verslininkas viešai užsimena apie galimą smūgį plyta į galvą, t. y. smegduobę galvoje.
Tokią užuominą gauna spaudos atstovai, kurie rašo ne tai, ko norėtų verslininkas ar korumpuotas valdininkas. Savivaldybės meras pripažįsta, kad jam neramu. Jis rimtai susirūpinęs. Ne korupcijos graužiama valdžia, o verslu. Bet, žinoma, ne žiniasklaidos. Nes Biržų valdžios atstovai nuoširdžiai mano, kad laikraščio leidyba - ne verslas, o visuomeninė veikla. Kitaip tariant, laisvalaikio praleidimas. Ir švietimas čia svarbus tiek, kiek jis gali patarnauti. O kultūra įdomi tiek, kiek gali papuošti nesibaigiančių valdžios vaišių stalą. Viskas paprasta - kaip Eurovizijos vedėjos komentaras apie du pirštus.
Tai 2008-ieji Biržuose.
